Marijonas (Marius) Baranauskas: „Fotografija – savotiškas gyvenimo veidrodis.“

Parodų salėse

„Fotografija man – tai lyg atverstas gyvenimo puslapis. Ar paimčiau nuo laiko pageltusią, ar tik vakar padarytą fotografiją, ji visada mane jaudina savo istoriška, nenuginčijama dokumentalia tiesa. Juk fotografija ir yra savotiškas gyvenimo veidrodis.“ – Marijonas Baranauskas.

Marijonas (Marius) Baranauskas – Lietuvos fotožurnalistas, fotografas, Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas, gimęs 1931 metų liepos 24 dieną Prienuose. Jei staiga 1995 metais nebūtų iškeliavęs Anapilin, tai šiais metais minėtų 90 metų jubiliejų. Deja, šį jubiliejų mes paminėsime negalėdami pasidžiaugti jo draugija, tačiau, pasinerdami į kelionę laiku, apžvelgsime jo gyvenimo kelią – veiklas ir kūrybą, per kurią atgyja ir pats menininkas.

M. Baranauskas. Lygiavimas kairėn arba kareiviai grįžta namo 1968m

Fotografas savo mokslus pradėjo Prienų ir Išlaužo mokyklose, vėliau juos tęsė Vilniuje: 1959 – 1965 metais studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką. Prieš studijas universitete tarnavo sovietinėje kariuomenėje, iš kurios grįžęs debiutavo kaip fotografas su pirmąja savo fotografija, kurioje užfiksuota Pakuonio mokyklos statybų darbai. Fotografija buvo publikuota tuometiniame laikraštyje „Tiesa“. Su pertraukomis nuo 1957 iki 1986 metų dirbo Lietuvos naujienų agentūroje „ELTA“ fotokorespondentu. O nuo 1970 iki 1995 metų taip pat ne nuolat, tam tikrais laikotarpiais, darbus tęsė įvairiose Sovietų sąjungos ir Rusijos agentūrose.
Būtent darbas spaudos agentūrose M. Baranauskui atvėrė duris į platųjį pasaulį: jis galėjo ne tik apkeliauti visą Lietuvą ir SSRS bloko šalis, bet kartu ir aplankyti valstybes, buvusias už didžiosios „geležinės uždangos“. Per savo darbo metus jis pabuvojo daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, tarp kurių buvo ir Didžioji Britanija, Prancūzija, Turkija ar Graikija bei tolimi, egzotiški ir tuo metu ne vienam buvę tik svajone Indijos, Šri Lankos ar Maroko kraštai. Sovietmečiu M. Baranauskui pavyko profesionaliai laviruoti tarp sovietinės ideologijos, pasirenkant fiksuoti surežisuotas scenas ar ideologiškai „teisingas“ akimirkas, ir tarp to, kas pačiam buvo priimtina, svarbu ir įdomu. Politinio atšilimo laikotarpiu (1953 – 1964 m.) bei vėlesniais dešimtmečiais ypač išryškėjo menininko individualūs fotografijos bruožai. Anot menotyrininkės Aistės Žvinytės, fotografui svarbiausia tampa tikras žmogus ir natūralus jo santykis su tikrove.

Medinukas, kuriame gimė Marijonas Baranauskas.

Fotografo debiutas parodose įvyko 1959 metais, vėliau jo fotografijos buvo eksponuojamos Prahos, Paryžiaus bei Berlyno salonuose ir konkursuose. Pirmoji jo personalinė paroda, pavadinimu „10 dienų Londone“, buvo surengta 1968 metais Vilniuje. Ši paroda sulaukė didžiulio visuomenės ir spaudos susidomėjimo ir per pora metų aplankė dar kelias parodines erdves. Per visą savo veiklos laikotarpį M. Baranauskas dalyvavo net 432 respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose, apdovanotas medaliais, diplomais ir specialiais prizais. Buvo surengtos ir 34 personalinės parodos įvairiomis temomis, eksponuotos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Išleisti šeši fotoalbumai: „Dainavos kraštas“, „Vaikų pasaulis“, „Mūsų šeima“, „Lietuvos žvejai“, „Naujasis Vilnius“ kartu su L. Ruiku ir „Tarybų Lietuva“ (bendraautorius). M. Baranauskas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Vinco Kudirkos premija (po mirties). 1978 m. ir 1994 m. jam suteikti Tarptautinės fotografijos meno federacijos menininko ir nusipelniusio menininko vardai.
Marijonas Baranauskas įvairiais savo kūrybos etapais išbandė skirtingus žanrus: portretų, miestų vaizdų, peizažų ir netgi aktų, bet ryškiausiai fotografas atsiskleidė reportažinėse fotografijose, fiksuojančiose reikšmingus ir kasdieninius to meto gyvenimo įvykius. Galima drąsiai teigti, kad autoriaus kūryboje tikrai netrūksta įvairovės, tačiau vieno ar kito žanro darbuose galime įžvelgti ir tam tikrą autoriaus braižą. Fotomenininko darbams būdinga: gyvenimiškas siužetas, natūralios akimirkos įspūdis, lengvas humoras, optimizmas bei lengvai suprantama žmogiškųjų santykių išraiška.

Marijonas Baranauskas ir Antanas Sutkus 1990 m.

Vienas žymiausių jo kūrinių „Kareiviai grįžta namo“ arba dar kitaip vadinamas „Lygiavimas kairėn“ gimė 1968 metais. Ši fotografija pakankamai aiškiai ir ryškiai atspindi visus jo autentiškus kūrybos bruožus bei kūrybos pradžioje jau išryškėjusį savitą estetikos pajutimo: dominuojantį, bet tikslingą šviesių ir tamsių tonų kontrasto panaudojimą, dinamišką kompoziciją ir figūrų ritmiškumą. M. Baranausko fotografijos žavi ir yra išskirtinės dėl autoriaus dėmesio žmonėms, esantiems kitapus jo objektyvo, ir optimistinio požiūrio į jų santykius, kasdieninį gyvenimą. Būtent universalių žmogiškų išgyvenimų ir patirčių fiksavimas ir jų vaizdinių metaforų pateikimas sieja šį fotografą su XX a. 7 dešimtmečio savita humanistinės fotografijos kryptimi, atsiradusia Lietuvoje. Ši kryptis dar kitaip vadinama Lietuvos fotografijos mokykla, ji Lietuvoje vyravo iki pat XX a. 9 dešimtmečio.
Kviečiame apsilankyti Marijono Baranausko fotografijų parodoje, kuri bus eksponuojama Prienų krašto muziejuje rugpjūčio 4–15 dienomis, ir iš arčiau susipažinti su fotografijose užfiksuotomis akimirkomis, žmonėmis, kurie taip pat, kaip mes gyveno, dirbo, mylėjo ir tikėjo šviesesniu rytojumi. Nedidelę dalį jo darbų taip pat galite išvysti Prienų krašto muziejaus ekspozicijoje – „Krašto šviesuoliai“.
Prienų krašto muziejaus muziejininkė Svaja Vinskaitė