Vinco Mykolaičio-Putino dvasia atgimsta jo tėviškėje

Prisiminti, negalima pamiršti

Prienų rajone, Naujosios Ūtos pietvakariniame pakraštyje įsikūręs Pilotiškių kaimas jau nuo seno apipintas įvariomis legendomis. Tačiau šiandien, kaip ir daugiau nei prieš šimtą metų, šis Suvalkijos kaimelis kone geriausiai žinomas dėl jame gyvenusios Mykolaičių giminės. Būtent čia prasidėjo vieno žymiausių XX amžiaus Lietuvos rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino kelias.

Šiuo metu V. Mykolaičio-Putino tėviškėje gyvena ir ja rūpinasi poeto giminaičiai. Nuotraukoje – Julija ir Gintautas Mykolaičiai.

Kaip žinoma, poeto tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, auginę gausią šeimą, o Mykolaičių gyvenamoji vieta tuomet buvo viso kaimo papuošalas ir pasididžiavimas. Rašytojo tėviškė išsiskyrė ne tik savo grožiu ir trobomis ant kalnelio, kuriomis grožėjosi kiekvienas ėjęs, jojęs ar važiavęs pro Pilotiškių kaimą, bet ir savo šalta rimtimi bei uždarumu. Kadaise V. Mykolaitis yra prisipažinęs, kad šeimoje neskambėdavo daina, juokas ar pokštai. Laisviau buvo galima jaustis prie samdinių ar šiaip svetimų žmonių, tada ir tėvas pasidarydavo linksmesnis, o, pasibaigus metams, prieš Kalėdas, kai samdiniai išsiskirstydavo, šeimoje niūri nuotaika dar labiau sutirštėdavo.
Mykolaičių sodyba išlikusi iki šių dienų. Visai šalia stūkso ir ištikimas, nebylus poeto jaunystės patikėtinis – taip jį yra pavadinęs pats V. Mykolaitis – tėviškės kalnelis, anais

V. Mykolaičio-Putino šeimos seklyčia.

laikais vadintas Krušakalniu, o šiandien žinomas Aušrakalnio vardu. „Jį prisiminęs ir šiandien turiu prieš akis tą gimtųjų vietų peizažą, kuris nuo jo atsiskleisdavo, o ypač per saulėlydžius, kurie tiek kartų mane jaudindavo ramiais vasaros vakarais“, – 1962 m. vieno kūrybos vakaro metu sakė V. Mykolaitis-Putinas.

Dabar poeto gimtojoje sodyboje gyvena ir ja rūpinasi V. Mykolaičio giminaičiai. Kaip „Gyvenimo“ skaitytojams sakė jauniausias Mykolaičių giminės palikuonis Julius, būti šios giminės atstovu – tai ne tik garbė, bet ir įsipareigojimas. Todėl čia gyvenanti ir poeto atminimą puoselėjanti Mykolaičių šeima kone visą savo laisvą laiką skiria žmonėms, užsukantiems pasižvalgyti po poeto tėviškę, o pats Julius yra V. Mykolaičio-Putino kūrybos skaitovas.

Ansamblis „Marginys“.

1971 m. šioje sodyboje buvo įkurtas ir V. Mykolaičio-Putino muziejus, liepos 17 dieną minėjęs jubiliejinę 50-ties metų sukaktį. Autentiškoje seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami senieji baldai, knygos, nuotraukos. Šiuo metu čia eksponuojama ir Rasos Sakalauskienės fotografijų paroda „Tėviškės ilgesys“, kurioje šventu nuoširdumu ir meile autorė atveria kadaise tose sodybose vykusius gyvenimus, rūpesčius, džiaugsmus ir laike išsisklaidžiusias svajones – visa tai, kas taip artima ir poeto kūrybai. Beje, kaip renginio metu pastebėjo Prienų r. savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Algis Marcinkevičius, Prienų krašte tai yra kone vienintelė išsaugota gimtoji sodyba, virtusi muziejumi. „Tai ne tik muziejus, bet ir

Vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos rašytojų, poetas, dramaturgas Vincas Mykolaitis-Putinas jaunystėje.

socialinis objektas, į kurį žmonės susirenka iš aplinkinių kaimų“, – sakė Naujosios Ūtos seniūnijos seniūnas Algis Aliukevičius, prisipažindamas, jog pradėjęs eiti seniūno pareigas, pirmiausia aplankė būtent V. Mykolaičio-Putino tėviškę.
Gimtosios rašytojo Suvalkijos apylinkės apdainuotos ir aprašytos, kaip lygumų kraštas, tačiau čia esama ir vienos kitos kalvelės. Būtent toks nedidelis kalnelis, ant kurio anuomet augo palinkęs gluosnis, o ant to gluosnio svyruonėlio buvo prikaltas metalinis kryželis, skyrė ir gimtąjį poeto Pilotiškių kaimą bei netoliese esančius Gražiškius. Praeidami ar pravažiuodami pro šį Kryžiaus kalnelį vyrai nusiimdavo kepures, o moterys persižegnodavo. Vinco Mykolaičio sesuo Magdalena kadaise rašė, kad mažasis Vincukas, pirmiausia, savo motinos vedinas, vėliau, lankydamas Gudelių mokyklą, o dar vėliau, jau būdamas kunigu, kiekvieną kartą eidamas per tą kryžiaus kalnelį, pro tą gluosnį svyruonėlį su kristaus kančia, turėdavo savo jautria, poetiška siela pajusti ten glūdinčią savotišką mistiką, savotišką paslaptingumą. „Ar kartais ne per tą kalnelį beeinant žybtelėjo šviesi kūrybinė kibirkštis, kuri įkvėpė Putiną parašyti „Rūpintojėlį“?“, –

Poeto kūrybos tyrinėtojų nuomone, „Rūpintojėlis“ – tai vienas gražiausių Putino lyrikos šedevrų. Simboliškai čia, poeto gimtojoje sodyboje, eksponuojama ir iš Balbieriškio kilusio medžio drožėjo Eirimo Martūno medinių rūpintojėlių paroda.

atsiminimuose svarstė M. Mykolaitytė-Slavėnienė.
Anot Marijampolėje veikiančio V.Mykolaičio-Putino muziejaus muziejininkės Valės Klesevičienės, poeto kūrybos tyrinėtojų nuomone, „Rūpintojėlis“ – tai vienas gražiausių Putino lyrikos šedevrų, kurio išskirtinį charakterį kadaise pabrėžė ir rašytojas Balys Sruoga. Dar 1926 m. pirmą kartą žurnale „Židinys“ publikuotas eilėraštis vėliau buvo išverstas ir į užsienio kalbas. Tuo rūpinosi V.Mykolaičio sesuo Magdalena, tačiau pats poetas ne kartą yra rašęs, kad „Rūpintojėlis“ į jokias svetimas kalbas neišverčiamas.
Simboliškai šiandien čia, lietuvių literatūros klasiko gimtinėje, eksponuojama ir iš Balbieriškio kilusio medžio drožėjo Eirimo Martūno medinių rūpintojėlių, žvelgiančių pro seklyčios langus, paroda.
Pats poetas, atsakydamas į kul-tūrinės anketos „Kaip jūs rašote“ klausimus, yra užsiminęs, kad „Rūpintojėlį“ jis parašė, įgyvendindamas jam patikusį dainos motyvą. Mat, V. Mykolaitis Putinas labai mėgo muziką ir vasaros atostogų metu į tėviškę važiuodavęs su kaimo sutartinėmis, plaukiančiomis per laukus ir miškus. Jeigu jam būnant seklyčioj pasigirsdavo daina, jis tuojau pat plačiau praverdavo langus arba paskubom išeidavo į sodą. Dažniausiai sustodavo sodo pakalnės pievutėje, kur dainavimas buvo geriausiai girdėti, todėl, išėjęs pasiklausyti, į vidų greit negrįždavo… Ar tai vaikštinėdavo savo sodelyje, ar tai šviesų

Mykolaičių giminės palikuonio Juliaus Mykolaičio teigimu, būti šios giminės atstovu ne tik garbė, bet ir įsipareigojimas.

mėnesėtą vakarą pasukdavo jau nušienautų pievų takeliais Aušrakalnio link. Todėl ir šeštadienio popietę, minint 50 metų muziejaus sukaktį, poeto taip pamėgtame sode skambėjo muzika, kurią dovanojo ansamblis „Marginys“ ir Lijana Sarnickienė.
Vincas Mykolaitis-Putinas buvo vyriausias vaikas šeimoje, ypatingas ryšys jį siejo su seserimi Magdalena, kurią vyresnysis brolis išleido į mokslus, o Magdutė rūpinosi jo kūrybos populiarinimu. Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė apie brolį ir jo kūrybą nemažai yra pasakojusi ir savo atsiminimuose, tačiau ir ji pati turėjo polinkį literatūrai. „Mūsų šeimoje, be manęs, literatūrinių gabumų turi dar jaunesnieji – Magdutė ir brolis Juozas…“, – „Atsiminimuose“ rašė V. Mykolaitis-Putinas. Anot rašytojos, buvusios Maironio literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, pati Magdalena buvo talentinga poetė, tačiau čia, gimtajame Pilotiškių kaime, liko nepelnytai užmiršta. Todėl renginio metu nuskambėjo idėja, jog 2023 m., minint 130-ąsias V. Mykolaičio ir 115-ąsias jo sesers Magdalenos gimimo metines, savo tėviškėje turi suspindėti bei suskambėti ir Magdalena

Autentiškoje seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami senieji baldai, knygos, nuotraukos.

Mykolaitytė. „Tai patiktų ir didžiajam klasikui V. Mykolaičiui, nes jie iš tikrųjų vienas kitą labai vertino“, – sakė A. Ruseckaitė.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *