„Šeimos pozityvumo stiprinimas“ – toks yra gerą žinią nešančio projekto pavadinimas. Jis skirtas šeimos ir bendruomenės ugdymui, padedantis suburti žmones, mažinantis socialinę atskirtį bei plečiantis akiratį. Šio projekto sutartis buvo pasirašyta 2020 m. pavasarį – kovą, o veiklos pradėtos vykdyti praėjusių metų birželį. Supirktos priemonės, vyko savanorių mokymas, tikslinės grupės veiklos. Daugiau nei metus trukęs projektas jau baigiasi. „Beliko atsiskaityti už įgyvendintas veiklas ir suvalgyti tortą“, – juokauja projekto vadovė Levutė Karčiauskienė, sutikusi išsamiau papasakoti apie projektą „Šeimos pozityvumo stiprinimas“.
Projektas
Tai – Dvariuko bendruomenės projektas, finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis, vienas ir didesnių – jo sąmata yra per 20 tūkst. eurų. Jis skirtas Dvariuko bendruomenei, kurioje yra apie 2 000 gyventojų.
Projekte prireikė ir savanorių – tai jaunimas, padedantis paruošti patalpas ar inventorių, atnešti daiktus, išdėlioti kėdes, paduodantis buteliuką vandens ar maisto mokymų bei ekskursijų metu, padedantis išspręsti su informacinėmis technologijomis susijusius klausimus. Iš viso projekte veikė 8 savanoriai.
Kalbant apie dalyvius, su ES FA projekto kuratore ir Prienų miesto Vietos veiklos grupės pirmininku Mindaugu Ruku sutarėme, jog turi būti ne mažiau kaip 20 žmonių tikslinė grupė, kuriai keliami reikalavimai: ne mažiau nei 10 žmonių, patiriančių socialinę atskirtį – tai neįgalieji, daugiavaikės šeimos, pensininkai. Kitas 10-tukas žmonių galėjo būti dirbantieji.
Surinkti tikslinę grupę buvo nelengva. Teko prašyti pagalbos valstybinių institucijų, bendruomenės pirmininkės Gražinos Bendinskienės, klausiant, ar yra daugiavaikių šeimų, neįgaliųjų, nes į kvietimą daug žmonių neatsiliepė. Buvo ir tokių, kuriuos labai norėta įtraukti, tačiau nepavyko.
Veiklos
Akimirkos iš ekskursijų ir edukacijų Gelgaudiškio dvare ir Prienų krašto muziejuje.
Tikslinei grupei ir savanoriams buvo organizuoti mokymai, tiesa, savanorių mokymai truko tik dvi dienas. Tikslinei grupei organizuoti trijų dienų praktiniai mokymai. Tris dienas skaidėme po keturias valandas.
Pirmoji veikla – vaikščiojimas šiaurietiško ėjimo lazdomis, kurias nupirkome iš projekto lėšų, taip pat kompiuterinio raštingumo kursai – buvo mokomasi ir pačių pagrindų – vyresni mokėsi tiesiog naudotis kompiuteriu ar socialiniame tinkle Facebook pakeisti nuotrauką, labiau pažengusiuosius domino elektroninio parašo kūrimas ir pan. Kursai apėmė platų kontekstą. Trečia veikla – sveikos gyvensenos mokymai. Labai paprastai buvo kalbama su bendruomenės slaugytoja apie maistą, maisto suderinamumą, juokavom, jog turėtų būti atskiros šiukšliadėžės panaudotoms kaukėms ir pirštinėms, o ir po pusės metų jos išties atsirado prekybos centruose.
Vėliau buvo numatyta 10 bendruomenės susirinkimų, juose vėlgi turėjo dalyvauti ne mažiau 20–ties tikslinės grupės narių, savanoriai, naujai prisijungę projekto dalyviai. Susirinkimų metu vaikščiodavom su šiaurietiško ėjimo lazdomis – laikas nebuvo terminuotas. Išvaikščiojom Dvariuką, per tiltą eidavom į Paprienę. Iš projekto lėšų nupirkom smiginį, žaidimo „petankė“ rinkinį ir tiesiog susirinkdavom pažaisti. Šios veiklos buvo skirtos suburti bendruomenę. Taip pat įsigijome ir kito inventoriaus, skirto pagerinti susitikimus ir planuojamas veiklas – gera sulankstoma palapinė, stalai, kėdės, suolai, garso kolonėlė, lauko teniso tinklas ir kt.
Organizuotos ir išvykos, ekskursijos. Buvo numatytos trys edukacijos – viena Raudondvaryje, ten kartu su menininke, tautodailininke piešėme ant molinių puodelių, kurie liko kaip suvenyras, taip pat vyko šokių pamoka. Į šią edukaciją važiavo 27 žmonės, projekto dalyviai ir savanoriai, – kaip ir numatyta projekte.
Dvi edukacijos vyko Prienų krašto muziejuje. Mokėmės pinti Joninių vainikus, šeimoms buvo padovanoti kepalėliai duonos. Paskutinė buvo pynimo edukacija „Kodėl atsirado audimas“, kurioje nusipynėme juosteles arba apyrankes, mokėmės rišti pinikus (makrame technika). Edukacijose dalyvavo ne mažiau kaip 10 tikslinės grupės žmonių, savanoriai – iš viso po 27 asmenis.
Į visas edukacijas galėjo eiti visi to norintys Dvariuko gyventojai, žinoma, jie buvo registruojami. Svarbu buvo ir tikslinė grupė – ne mažiau 10 žmonių, patiriančių socialinę atskirtį.
Ruošiantis vaikščioti su šiaurietiško ėjimo lazdomis.
Taip pat projekto pradžioje bendruomenė siūlė tris vietoves, kuriose norėtų apsilankyti. Iš pasiūlytų variantų kartu su bendruomenės pirmininke pasirinkome vykti į Klaipėdą, Biržus ir Suvalkijos dvarus. Į Klaipėdą vežėmės daug vaikų, kadangi tai šeimos pozityvumo stiprinimo projektas, smagu, jog pavyko pakviesti ir daugiavaikių šeimų. Aplankėme Baublius, Jūrų muziejų, Delfinariumą. Žmonėms labai patiko, vyko per 40 žmonių.
Aplankėme Biržus ir Rokiškį – žmonės važiuoti labai norėjo, vėl vyko daugiau nei 40 dalyvių. Išvykoje Rokiškyje dalyvavome sūrio degustacijoje. Kelionė buvo ilga, važiavo vyresnio amžiaus žmonės – vaikščiojome Biržuose, kartu su gidais aplankėme Biržų pilį, smegduobes, Karvės olą.
Trečioji kelionė pakvietė į Suvalkijos dvarus. Laikydamiesi karantino reikalavimų, samdėme didelį autobusą, todėl buvo užtikrinti saugūs atstumai tarp žmonių. Ekskursijoje dalyvavo daugiau nei 40 žmonių. Aplankėme tris gražiausius dvarus: Paežerių, Zyplių ir Gelgaudiškio. Taip pat apžiūrėjome Jono Basanavičiaus tėviškę, edukacijos metu skanavome blynus.
Aišku, ekskursijų išlaidas galėjome padengti 27 asmenims, kaip ir buvo numatyta projekte.
Bendruomenės nariams labai patiko išvykos ir ekskursijos, todėl net suprasdami, jog projektas baigėsi, ir nemokamų bei dalinai finansuojamų veiklų nebus, jie trokšta keliauti vėl ir vėl.
Nauda
Projektas pakliuvo tarp trijų geriausių miesto projektų, o svarbiausia – patiko žmonėms. Na, o kalbant apie naudą iš kultūrinės pusės, labai smagu matyti žmones, besidžiaugiančius savo nuotraukomis, faktu, jog „ir aš čia buvau“. Kartais atrodo, kad neįgalus ar jau pensijoje esantis žmogus jaučiasi niekam neįdomus ir niekam nereikalingas, tačiau taip nėra, ir šis projektas būtent tai parodė – svarbu prieiti prie žmogaus, paklausti, kaip jis jaučiasi, ar jam patinka, ar į jį žiūrima pagarbiai – šie dalykai ir yra projekto nauda. Be to, labai džiaugiuosi, kad šeimos galėjo išvažiuoti į ekskursijas su gidu ar dalyvauti edukacijose – tokios veiklos visada sustiprina šeimą. Būdami visi kartu žmonės gali praplėsti akiratį, pabendrauti, pakalbėti ne apie rutininius darbus, kainas ar įgrisusią pandemiją, o tiesiog apie kultūrą, taip pat aplankyti naujas vietoves, išgirsti gidų pasakojimus, pamatyti savo kaimyną kitame amplua, kitoje aplinkoje. Šis projektas sušildė žmonių širdis.
Užrašė Gerda Minajevaitė
image description
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“