Juozas Lukša-Daumantas: su mumis ir mumyse

Laisvė įpareigojo

2021-ieji metai Lietuvoje paskelbti legendinio rezistencinių kovų dalyvio, kilusio iš Prienų krašto, Juodbūdžio kaimo, Juozo Lukšos-Daumanto metais. Dar gegužės mėnesį žygiu po Juozo Lukšos gimtąsias apylinkes prasidėjęs renginių ciklas, skirtas partizano 100-osioms gimimo metinėms, Prienų rajone tęsiasi. Šiuo metu Prienų krašto muziejuje eksponuojama paroda „Laisvės žvalgas“, kurios pristatymas vyko liepos 14 dieną.
Paroda pasakoja visą Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimo istoriją. Atsižvelgiant į reikšmingiausius legendinio partizano gyvenimo etapus, ji suskirstyta į tris pagrindines temas, o viskas prasideda nuo ten, iš ko ateina ir išauga žmogus – t.y., iš šeimos. Anot projekto kuratorės, Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotojos Ernestos Juodsnukytės, daug kas prisimena ir garbina J. Lukšą, tačiau šioje istorijoje ne mažesnė didvyrė yra ir jo motina Ona Vilkaitė-Lukšienė, kuri išauginusi keturis sūnus, visus juos išleido į karą, puikiai suprasdama, kad jos vaikai atiduos savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir tikriausiai niekada taip ir nebegrįš…
Antra parodos dalis liudija apie J. Lukšos partizanavimo laikotarpį, keliones į užsienį ir veiklą Vakaruose. Organizatorių teigimu, ši tema buvo kone didžiausias iššūkis, mat, rengiant šią parodos dalį, siekta atkurti ir kuo tikslesnį žemėlapį tų vietų, kuriose lankėsi J. Lukša-Daumantas. Visgi, pasak E. Juodsnukytės, nors esame įpratę didžiuotis J. Lukša, kaip partizanu, keliavusiu į Vakarus, kuris net du kartus kirto geležinę uždangą, tačiau galbūt dėl laiko, galbūt dėl informacijos trūkumo iki šiol nėra sudarytas tikslus žemėlapis, vedantis jo pėdsakais užsienyje.
Paskutinioji „Laisvės žvalgo“ tema – tai pasakojimas apie legendinio partizano ir Nijolės Bražėnaitės meilę. Pasak parodos rengėjų, tai istorija, verta ir Holivudo filmo.
Anot istoriko, knygos „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“ autoriaus Vidmanto Vitkausko, kalbant apie Nijolės ir Juozo meilę, tokių žodžių, kuriais Juozas laiškuose kreipdavosi į savo mylimąją, šiandien vyrai jau nebemoka savo moterims sakyti. Iki šiol yra išlikę ir Nijolės bei Juozo laiškų, kuriuose tuomet tilpo visas gyvenimas ir jausmai.
Beje, N. Bražėnaitė yra gyva iki šiol, apie ją ir jos šeimą nemažai pasakojama ir V. Vitkausko knygoje. Praėjus 10 metų po J. Lukšos žūties, Nijolei sužinojus, kad jos mylimas vyras iš tiesų yra žuvęs. Ji išpildė ir viename iš paskutinių Juozo laiškų rašytus žodžius: „Jeigu taip būtų lemta, kad man tektų vėl virsti gimtosios žemės dulkėmis, tu, Niliuk, susikurk savo gyvenimą ir gyvenk taip, kad tu būtum laiminga.“ Taigi ji ištekėjo antrą kartą už italų kilmės gydytojo Florenzo ir susilaukė dviejų dukterų. Dabar Juozo Lukšos mylimoji gyvena JAV ir visa širdimi vis dar trokšta žinių iš Lietuvos. Ji tapo ir V. Vitkausko bičiule bei pagalbininke, renkant medžiagą apie J. Lukšą.
Knygos autoriui dar teko garbė pabendrauti ir su Prienų rajone, Mauručių kaime, gyvenusiu Juozo broliu Antanu Lukša, kuris Garliavos Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos memorialiniam muziejui padovanojo išskirtinių Juozo ir Nijolės daiktų: nuotraukų, laiškų, J. Lukšos apdovanojimą. Kai kurias nuotraukas ar dokumentus galima rasti ir knygoje „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“. Čia galima pamatyti ir iki šiol niekur neskelbtą J. Lukšos nuotrauką iš „Aušros“ gimnazijos baigimo atestato. „Mano nuomone, tai yra pati gražiausia ir realiausia šio jauno žmogaus nuotrauka“, – sakė knygos autorius. Ši nuotrauka tapo viršelio pagrindu. „Šiandien iš knygos viršelio į mus žvelgiantis pats Juozas tarsi klausia: o kaip šiandien elgtumėtės jūs? O ar gintumėte laisvą Lietuvą? O ar parvažiuotum iš Prancūzijos ar Vokietijos į tėvynę, kai žinai, kad tai gali būti tavo paskutinis sugrįžimas?“, – kalbėjo V. Vitkauskas.
Anot autoriaus, daug dėmesio ir meilės knygoje skiriama ir visai Juozo šeimai, o ypač broliui Antanui. Istoriko teigimu, Antanas Lukša – tai žmogus, kuris bene labiausiai rūpinosi savo brolio įamžinimu. Be to, tai vienintelis brolis, likęs gyvas ir sugrįžęs į tėviškę pas motiną. „Kaip žinia, 1947 m. Lukšų šeimai buvo tragiški: pirmiausia savo tėviškėje žuvo Onos ir Simono sūnus Jurgis, o, pamatęs sušaudytą sūnų, netrukus mirė ir tėvas. Kiek vėliau, birželio 14 d., vykdydamas operaciją, Kaune buvo suimtas ir Antanas Lukša. Tokiu būdu visi, kas galėjo padėti ūkininkaujančiai motinai, liko už gyvenimo ribos arba už kitos, Vakarų, ribos. Vienintelis Antanas Lukša po tremties sugrįžo į tėviškę, kur dar rado ir gyvą savo motiną“, – pasakojo istorikas.
Renkant medžiagą apie legendinį partizaną, V. Vitkauskui pavyko nustatyti ir tikrąją Juozo Albino Lukšos gimimo datą. Iki šiol visose knygose, enciklopedijose ar kituose šaltiniuose buvo minima 1921 m. rugpjūčio 10 d., tačiau istorikui pavyko atrasti keletą dokumentų, kuriuose buvo parašyta, kad J.A. Lukša yra gimęs 1921 m. rugpjūčio 4 d. Juodbūdžio kaime. Vėliau archyvuose buvo rastas ir gimimo liudijimas iš Veiverių šv. Liudviko bažnyčios, kuris buvo išduotas prašant pačiam Juozui Lukšai, kai šis stojo į Aušros gimnaziją.
Kaip istorikui pasakojo N. Bražėnaitė, rugpjūčio 10-oji galėjo būti J. Lukšos krikšto diena, nes tuomet vaikai buvo krikštijami netrukus po gimimo. Tačiau patikrinti, ar tai yra tiesa – sudėtinga, mat Lietuvos istorijos archyvas tokių duomenų iš Veiverių bažnyčios neturi – visos jos knygos buvo arba sunaikintos, arba sudegusios, arba į archyvą nepateko.
Beje, ir pats J. Lukša savo gimimo diena laikė rugpjūčio 10 d. Jau būdamas Vakaruose bei prašydamas tam tikrų dokumentų, siekiant gauti užsienio piliečio pasą, o vėliau ir vestuvių su N. Bražėnaite liudijimą – visuose šiuose dokumentuose buvo nurodoma ta pati rugpjūčio 10 diena. Pasak istoriko, prie šios datos buvo pripratę ir jo artimieji.
Knygos autorius yra ne tik istorikas, bet ir Garliavos Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos direktorius, todėl, kaip sako pats V. Vitkauskas, pirminis tikslas buvo parengti pažintinę knygą apie J. Lukšą-Daumantą visuomenei, o ypač jaunimui.
„Kai Garliavoje 1992 m. įkurtą mokyklą pavadinome J. Lukšos vardu, man net nesisapnavo, kad dar yra tiek gyvų J. Lukšos artimųjų. Pirmiausia, aš netikėtai sužinojau, kad netoli Garliavos, Mauručiuose, gyvena Juozo brolis Antanas su šeima, iš Amerikos atskriejo laiškai ir telefoniniai skambučiai iš daktarės N. Bražėnaitės – taip mes sužinojome, kad dar gyva ir jo žmona. Atvažiavęs į Lietuvą J. Lukšos bičiulis ir bendražygis Jonas Pajaujis taip pat apsilankė mūsų mokykloje. Visi šie žmonės davė tas pirmąsias žinias, kurios mane paskatino domėtis Lietuvos laisvės kovomis ir konkrečiai J. Lukšos gyvenimo aplinkybėmis. O rašyti šią knygą mintis kilo, kai išgirdau, kad Seimas nutarė 2021 m. skelbti J. Lukšos-Daumanto metais. Medžiagos turėjau prisirinkęs labai daug ir ne tik archyvinės ar rašytinės, bet ir pasakojamosios, kurią išgirdau bendraudamas su Jonu Pajauju, Nijole Bražėnaite ar Antanu Lukša. Tuomet ir sužinojau tokių dalykų, kurių galbūt niekas gyvenime ir nėra girdėjęs“, – apie idėją rašyti knygą „Juozas Lukša–Daumantas ir jo įamžinimas“ birželio 14 d. pasakojo V. Vitkaukas.
Knygoje sudėta nemažai informacijos ir apie tai, kaip J. Lukša buvo įamžintas JAV, kiek daug, įamžindami legendinio partizano atminimą, padarė patys veiveriečiai ir Prienų r. savivaldybė, nes kaip sakė knygos, autorius „Mūsų tėvai, seneliai ir mūsų didvyriai yra gyvi mumyse tol, kol mes apie juos galvojame, juos prisimename. Kol pameni nors vieną iš jų – jis tarytum gyvas su mumis ir mumyse. Apie tai ir yra knyga „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *