Vienija ne regėjimo negalia, o bendra veikla

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga verčia dar vieną puslapį. Prieš 95-erius metus pradėjusi kurti savo istoriją, šiandien organizacija yra vieninga ir stipri. Tai viena seniausių ir brandžiausių visuomeninių neįgaliųjų organizacijų Lietuvoje. Artėjant prie šimtmečio slenksčio, norisi paminėti keletą svarbių datų, įvykių ir pasiekimų.
Pirmasis aklųjų suvažiavimas, įvykęs 1926 m. liepos mėn. Kaune, žymi organizuotos aklųjų veiklos pradžią, ir nuo jo pradedama skaičiuoti mūsų organizacijos istorija.
Jau po dvejų metų prasidėjo ir pirmieji mokslo metai Kauno aklųjų institute. Švietimo pradininku laikomas Pranas Daunys – netekęs regėjimo Lietuvos kariuomenės savanoris, pritaikęs Brailio abėcėlę lietuviškam raštui. Ši įstaiga dabar vadinasi Kauno Prano Daunio ugdymo centru. Aklųjų institutas mokė neregius vaikus ir jaunuolius bendrojo lavinimo dalykų, muzikos ir amatų. Nuo 1932 metų pradžios Kauno aklųjų institute pradėta mokyti pynimo amato, organizacija turėjo net žilvičių plantaciją, o vėliau buvo mokoma mezgimo, audimo bei kitų amatų. Iki 1940 m. ir pačių aklųjų gyvenimas, ir organizacijos veikla būrėsi apie Kauno aklųjų institutą.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, įkurta Lietuvos aklųjų draugija, tokiu pavadinimu ji gyvavo iki 1989 m. Auganti ir turtinga Lietuvos aklųjų draugija nuo 1959 iki 1975 m. savo lėšomis pastatė Kauno aklųjų kombinatą, požeminę perėją, Respublikinę akių kliniką Kaune, taip pat Vilniaus aklųjų ir silpnaregių kombinatą, daugybę kitų gamybinės, buitinės ir kultūrinės paskirties patalpų, butų ir kitų objektų.
Nuo 1989 m. organizacija pavadinta LASS – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Ji taip vadinasi ir dabar. Tuo pat metu prasidėjo Lietuvos dvasinis bei politinis atgimimas, jos veržimasis į nepriklausomybės atgavimą. Prieš 30 metų LASS buvo priimta į Europos aklųjų sąjungą, o po metų – ir į Pasaulio aklųjų sąjungą.
Šiandien Lietuvos neregiai ir silpnaregiai gali gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvena viso civilizuoto pasaulio aklieji – naudodamiesi pažangiausiomis informacinėmis technologijomis, mokydamiesi, dirbdami, keliaudami ir pramogaudami.
LASS 95-mečio proga šalyje vyksta daug įvairių renginių, seminarų, susitikimų, konferencijų. Liepos 1 dieną Zyplių dvare (Lukšių sen., Šakių r.) LASS Pietvakarių centras organizavo meninės raiškos ir kūrybos festivalį, į kurį suvažiavo būrys regėjimo negalią turinčių žmonių iš Prienų, Marijampolės, Vilkaviškio, Varėnos, Klaipėdos, Jonavos, Kaišiadorių, Raseinių, Alytaus, Šakių, Kretingos, Šilutės, Tauragės, Lazdijų, Kauno rajonų, Kauno, Alytaus ir Klaipėdos miestų – daugiau nei 300 dalyvių iš septyniolikos LASS filialų.
Atvykusius džiaugsmingai pasitiko dvaro ponas, kuris garbingai visus palydėjo į kolektyvams skirtą vietą. Dalyviai puikiai jautėsi, buvo nuolat globojami LASS Pietvakarių centro darbuotojų .Gerai nuteikė pati dvaro aplinka, geranoriškas dvaro darbuotojų noras padėti. O ir pati gamta nepagailėjo gero oro.
Sceną puošė skaičius 95, kurį pagamino Kauno miesto ir Kauno rajono rankdarbių meistrė Daiga Gipienė bei jos amatų užimtumo būrelio moterys. Šį skaičių buvo jautru liesti rankomis, nes jis simboliškai buvo papuoštas sagomis, pagamintomis dar tais laikais, kai Kauno aklųjų kombinatas dirbo pilnu pajėgumu.
Renginį vedė tautiniais rūbais pasipuošusi ir šventiškai nusiteikusi LASS Pietvakarių centro socialinė darbuotoja Kristina, kuri pradėjo šventę S. Nėries eilėmis „Mūsų dienos kaip šventė“ ir pakvietė LASS Pietvakarių centro direktorę Jolantą Kručkauskaitę paskelbti festivalio pradžią. Direktorė pasidžiaugė, kad visus čia susirinkusiuoius vienija ne regėjimo negalia, o bendra veikla veikla – bendrystė su kitu žmogumi, noras susitikti, kūryba.
Susirinkusiuosius sveikino garbingi svečiai: LASS Tarybos nariai Daina Vitkauskienė, Aušra Gresienė, Vytautas Jonikaitis, Nerijus Bardzilauskas ir LASS Šiaurės rytų centro direktorius Aloyzas Vilimas.
Dvaro ponia maloniai ir išsamiai papasakojo dvaro istoriją, pakviesdama apžiūrėti kiekvieną praeities didingumą menančią patalpą.
Muzika ir daina aklųjų ir silpnaregių gyvenime vaidina išskirtinį vaidmenį, padeda realizuoti meninius gebėjimus, todėl neatsitiktinai žmonės su regos negalia renkasi dainą ar muzikavimą. Net trylika muzikuojančių kolektyvų džiugino žiūrovus savo dainomis, poezijos posmais, muzika, drama. Čia skambėjo liaudiška, vokalinė, instrumentinė muzika. Kolektyvas keitė kolektyvą, visi jautėsi puikiai – kaip viena šeima.
Daugelyje filialų veikia rankdarbių ar darbinio užimtumo būreliai. Juose nariai gali išbandyti save pynimo, vėlimo, mezgimo ir kituose menuose, dalyvauti parodose ar parodyti savo meną renginiuose. Ir po minėto renginio niekas dar neskubėjo skirstytis, kiekvienas galėjo apžiūrėti darbščiųjų rankų būrelių gaminius, jų įsigyti.
Prienų filialo nariai taip pat aktyviai dalyvavo renginyje – visus susirinkusius džiugino gražiomis dainomis, o norintys galėjo įsigyti įvairių prieniškių kruopščiai pagamintų rankdarbių.
Džiaugiamės, kad galėjome dalyvauti puikiai organizuotoje šventėje. Visi jautėmės vieningoje didelėje šeimoje.
Irena Karsokaitė
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų filialo pirmininkė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *