Priminimai liepai…

. Šiandien, liepos 10-ąją, prasideda Septyni miegantys broliai, kurie ir nutars: lyti ar nelyti? Šios dienos rytą danguje trumpam pasirodo Sietynas, sudarytas iš septynių žvaigždžių. Jas ir vadina broliais.
. Senoliai spėdavo, jei tądien lyja, tai lis dar septynias dienas arba net savaites. Jei saulė – tai mėgausimės ja ilgai, gali net ir sausra užklupti…
. Ir pagaliau liepos 20-oji, tai – nuo seno švenčiama Perkūno diena, kuri vėliau, krikščionybės laikais, sutapatinta su Šv. Elijo švente. Žmonės pradėjo Šv. Eliją laikyti debesų valdytoju, sugebėjusiu atsilaikyti prieš gamtos stichijas.
. Liepa. Gal tai vienintelis mėnuo vasarą, kai daugiau laiko ilsimės, mėgaujamės žydėjimu, neskubame sėti, sodinti, mažiau ravėjimo, o ir derliaus dar tik pradžia… Tačiau šį tą turime ir nuveikti.
. Geriausios mėnesio dienos: 13, 14, 16, 19, 23, 30. Prasčiausios: 17, 18, 24, 26, 28, 31.

Sodininkui…
Sodo veja. Pastaruoju metu – tai pažangiausias ir populiariausias dirvos apsodinimo būdas soduose. Veja išsaugo dirvos struktūrą, ir joje nemažėja humuso. Veja visuomet patogu ir gera vaikščioti, skinti derlių. Tačiau vejai dėmesio reikia nuolat. O ir su vaismedžiais ji konkuruoja dėl maisto medžiagų bei drėgmės.
Per sezoną būtina gan dažnai, ne mažiau kaip kokius aštuonis kartus, veją nušienauti, o sodą gausiau tręšti azoto trąšomis.
Pastebėkite, kaip jūsų veja pakenčia pavėsį po vaismedžiais. Tinkamiausias tam yra varpinių žolių mišinys, ypač tas, kuriame vyrauja raudonieji eraičinai – 70 proc., pievinės miglės – 20 proc., o daugiametės svidrės – 10 proc.
Šakniastiebiniai eraičinai atsparūs pavėsiui, sausroms ir kitoms prastoms sąlygoms. Jie formuoja purią veją, o krūmydamiesi užpildo tuščius, išretėjusius tarpelius.
Sodo vejai labai tinka ir baltieji dobilai, kurie papildo ją azotu ir kartu patręšia varpinius augalus.
Kad veja džiugintų visą sezoną, laiku ir reikiamu aukščiu pjaukite, papildomai tręškite, optimaliai laistykite.
Pomedžius geriausia mulčiuoti. Jei vaismedžiai susodinti eilėmis, tai mulčą geriausia berti vieno metro pločio ir 10–15 cm storio juostomis. Laisva tvarka susodintus medelius mulčiuoti reikia kiekvieną atskirai. Labai tinka žvyro atsijos, smulkus žvyriukas iš upės – sugeria drėgmę, praleidžia orą, piktžolė išdygs tik viena kita ir lengvai išsiraus… Bet galima mulčiuoti ir žieve bei pjuvenomis.
Taip prižiūrimas sodas nuolat atrodys švariai ir tvarkingai.
Tinkamai patręštas vejų žolynas, net ir kintant oro sąlygoms, išlieka tankus, formuoja naujus lapus, yra atsparus mindymui. Jei jūsų veja dar negavusi kompleksinių trąšų, skubiai tręškime N.P.K 8:20:30 (3 kg arui) Jei žolė blyški, praverstų papildomai amonio salietra (1 kg arui). Azotas padės atgauti vejai gražią ir sodrią žalumą.
Veją gali gadinti susiformavęs veltinis arba samanos. Plonas veltinio sluoksnis nekenkia, kaip tik sulaiko drėgmę per sausras. Tačiau storas veltinis (daugiau nei 2 cm) vejų žolėms jau yra kenksmingas, per daug sulaiko drėgmę, ima trūkti deguonies, dauginasi ligų sukėlėjai, gausėja dumblių, samanų.
Nedideliuose plotuose veltinis gali būti „iššukuojamas“ metalinėmis skėtinėmis šluotelėmis su plieniniais gerai spyruokliuojančiais dantimis, arba rankinėmis, tam skirtomis mašinėlėmis. Jei šukavote pavasarį, dabar pats laikas tai pakartoti. Jei iššukavus žolynas pasirodys labai retas, galima pabarstyti tos pačios sudėties sėklų. Vienam arui – 1 kg, arba 10 g/kv. m.
Samanas galima naikinti mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis. Ypač jos jautrios geležies sulfatui. Naminis mišinys: 20 dalių smėlio, 3 dalys amonio salietros, 2 dalys geležies sulfato. Į vieną kv. m išberkite nuo 100 iki 150 g mišinio (10–15 kg arui). Berkite ryte, dar nenukritus rasai. Tai padės ir nuo veltinio formavimosi.
Ir dar… Iki liepos vidurio dar galima žaliaisiais auginiais pasidauginti įvairių uogakrūmių ir dekoratyvinių sumedėjusių augalų. Paruoštus dauginti ūglelius prieš sodinimą 6–8 val. pamirkykite heteroauksino tirpale (10 l vandens 1–4 g preparato), arba naudokite kitą fitohormoną. Sodinkite į drėgną substratą, paruoštą iš durpių ir smėlio (3:1).
Viršutinis 1 cm sluoksnis ruošiamas tik iš smėlio. Ūglelius įšaknydinti geriausia pavėsingoje vietoje įrengtame inspekte ar šiltnamyje su rūko sistema.
Liepos antroje pusėje jau reikėtų apvynioti vaismedžius juostomis nuo kenkėjų – maždaug vieno metro aukštyje apvyniokite 15–20 cm pločio gofruotomis juostomis, kurias nuimsite ir sudeginsite rudenį.
Mėnesio pabaigoje patikrinkite ir sunaikinkite po juostomis bei žievės plyšiuose esančias kenkėjų lervų lėliukes. Išvalytas arba naujas gaudymo juostas vėl vyniokite ant vaismedžių kamienų.

Gėlininkui…
Pats gėlynų žydėjimas… tačiau ir gėlininkui vienas kitas darbelis randasi. Nužydėjusių bijūnų kerus gausiai palaistykite, įterpkite aplink juos perpuvusio mėšlo ar komposto. Taip jie sukraus daugiau žiedpumpurių ateinantiems metams.
Šį mėnesį tinka sodinti ar persodinti vilkdalgius: reikia pašalinti seną šakniastiebio narelį, sutrumpinti lapus. Iki žiemos jie dar puikiausiai spės sustiprėti, išleisti naujas šaknis.
Žaliaisiais auginiais liepą dauginkime daugiametes gėles: šluotelinius ir ylalapius flioksus, šilokus, rudgrūdėles, monardas, gvazdikus, pūstataurius ir kitas.
Jau galima akiuoti alyvas, rožes. Patrumpinkite vijoklinių ir kitų nužydėjusių rožių ūglius. Nužydėjusius gėlių žiedus gerai nuskinti, kad nebrandintų sėklų, tuomet greičiau skleisis nauji žiedai. Pageltusius lapus taip pat reikia pašalinti. Kaskart papurenkite dirvą.
Jeigu nespėjote birželį, iškaskite svogūnines gėles, apdžiovinkite ir laikykite sandėlyje. Iškastus tulpių svogūnėlius iš pradžių mėnesį laikykime 22–25 laipsnių šilumoje, po to mėnesį 12–13 laipsnių C temperatūroje.
Narcizus 10 dienų laikome 20–22 laipsnių C, vėliau dvi savaites – 17 C, iki sodinimo tik 3 laipsnių C temperatūroje.
Stambiažiedžių chrizantemų pažastinius ūglius reikia išskinti. O smulkiažiedžių, kad rudenį gausiau žydėtų ir kereliai būtų kompaktiškesni, nugnaibykite viršūnes.
Norėdami apsaugoti gėlynus nuo grybinių ligų ir kenkėjų, kartą per savaitę nupurkškite fungicidais ir insekticidais arba augalų, turinčių fitoncidinių medžiagų (serenčių, kiečių, kraujažolių, česnakų ir kt.), ištraukomis.
Jeigu turite vandens baseinėlį, vasarą nekeiskite jame vandens, o

tik prireikus papildykite. Daugelis vandens augalų yra labai jautrūs keitimui. Verčiau užveisti baseinėlyje kūdrinukių sraigių arba augalėdžių žuvų: amūrų, plačiakakčių. Tuomet vanduo bus skaidrus, nesužaliuos.

Daržininkui…
Daržininkai, kaip ir gėlininkai, jau mėgaujasi derliumi: noksta pomidorai, rezga ir mezga agurkėliai, cukinijos, savo ankštis brandina žirniai, tarpsta visokiausios kitos gėrybės. Štai keletas patarimų ar priminimų, kaip pamaloninti savo augaliją.
Mielės. Jomis galima pamaitinti visų rūšių sodo, daržo ir gėlyno augalus. Net kai trūksta šviesos, nuo jų augalai geriau vystosi, stiprėja šaknys. Mieliese yra grybelių – tai jie aktyvina mikroorganizmų veiklą dirvožemyje. Pasigaminti natūralių trąšų galite iš šviežių ar sausų mielių. Jei jų neturite, tiks net duonos gaminiai, kuriuose jų yra.
Maistas pomidorams ir agurkams. Reikės 3 l vandens, kuris būtų apie 38 laipsnių C. Jį supilkite į didesnį indą, nes mišinys „augs“. Į vandenį įpilkite 100 g šviežių mielių, ištirpintų šiltame vandenyje, ir suberkite pusę stiklinės cukraus. Uždenkite marle ir šiltai palaikykite 4–6 valandas. Bent kartą mišinį pamaišykite. Į 7 l vandens įmaišykite 3 l mielių mišinio ir pamaitinkite visas savo daržoves.
Citrusinių vaisių žievelių užpilas nuo kenkėjų. Sumalkite 300 g žievelių ir 1l talpos stiklainyje užpilkite vandeniu. Sandariai uždengtą indą penkias paras laikykite tamsioje šiltoje vietoje, tada perkoškite. Prieš purkšdami į vieną kibirą vandendens įmaišykite 100 g užpilo.
Druska apsaugos nuo maro. Šis tirpalas (10 l vandens ištirpinkite 1/2 stiklinės maistinės druskos) padengia lapus apsaugine plėvele, kuri neleidžia infekcijai patekti į augalo vidų. Bet tai tėra profilaktinė priemonė, todėl iš pradžių apžiūrėkite augalus, pašalinkite pažeistus lapus.
Liepą pasisėkime salotinių sultenių. Salotinė sultenė (Valerianella locusta) – pas mus dar gana naujas augalas, paplitęs nuo Viduržemio jūros pakrančių. Smulkučių sultingų lapelių skonis primena riešutus. Paberkime jų sėklų tarp kitų augalų ir visą rudenį net ir po šalnų turėsime šio šviežaus skanėsto.


Gražus tas žemės laikymas per amžius:
darbų žydėjimas, lietaus laukimas,
žiūrėjimas į saulę. Arba vėl –
Tas paėmimas artimo už rankos.

Ir neišverksi, ir neišdainuosi,
gal tiktai ištylėsi tą gerumą
prieš savo veidą vienas. O boružei
gal sušnibždėsi: dievo vabalėli,
paimk mane į dangų su žeme.

(Just. Marcinkevičius )

Paimk mane į dangų su žeme… Toks suprantamas kiekvieno lietuvio prisirišimas ir meilė kiekvienam savos žemės lopinėliui. Tas nenusakomas noras ją puoselėti, gražinti, ta begalinė meilė ir dėkingumas jos dosnumui. Žeme motinėle, maitintoja mūsų, apdainuota, aplaistyta tėvų ir senelių prakaitu ir dar visokiausiais gražiausiais vardais pavadinta. Jau keletas dešimtmečių, kai didelė tautos dalis galėjo sugrįžti į savo tėvų žemę ūkininkauti, vėl pajausti tą žemės trauką, norą įsikurti ir savo gyvenimą susieti būtent su konkrečia vieta, su savo žeme, su prosenelių dar gyvais prisiminimais. Ne vienas savo žemėje rado beišlikusį tik seną medį, pakrypusį šulinį ar namo slenksčio akmenį. Tačiau kiekvienas išlikęs ženklas bylojo: čia tavo šaknys, čia privalai sugrįžti ir tęsti žemdirbiškas tautos tradicijas. Nelengvi visi tie dešimtmečiai buvo ir yra Lietuvos ūkininkams. Nuolat reikia suktis tarp ne visai palankių ir savų, ir Europos Sąjungos diktuojamų sąlygų. Vieniems sekasi geriau, ūkis klesti, kiti nelygioje kovoje sudėjo ginklus, buvo priversti žemę nuomoti ar parduoti. Lengviau tiems, kurie turime tik žemelės lopinėlį – sodo bendrijoje ar prie namo, sodybos. Puoselėjame kiekvieną jos pėdą, gėlynai ir rožynai jau net ne lietuviški, o paryžietiški! Kiek palaimos patyrėme galėdami savoje žemės pėdoje kapstytis per ilgus pandemijos ir karantino mėnesius. Ne veltui gėlių augintojai džiūgavo, kad jų verslas nenukentėjo – negalėdami ištrūkti palakstyti po pasaulį, visi ėmė gražinti, puošti sodybas, savo namų aplinką. „Močiute, kaip mes pasiilgome sodo!“, – jau kelintą kartą randu ir aš savo telefone sms nuo vaikaičių, puoselėjančių viltį pagaliau po karantino apsilankyti ir pasimatyti. O ir man kiek džiaugsmo, kad čia atvykę pamirš telefonus ir kompiuterius, kad nuo ryto iki vakaro basi su kaimynų vaikais lakstys po pievą, prasimanys žaidimų, pašaukti prišoks į talką prie darbelių. Kad pailsę sutūps kaip žvirbliai prie serbentų ar agrastų krūmo, o gal įsisuks į žirnių lysvę. Svarbu, kad pamiltų tą žemę, jos kvapą, kad visuomet norėtų čia sugrįžti, kad pažintų medį ir gėlę, kad prisimintų savo sodintą ąžuoliuką, kad užaugę atvežtų čia savo vaikus ar vaikaičius. Ir kad būtų kam šią žemelę puoselėti ir po mūsų, nes nei į dangų, nei kitur jos, deja, nenusineši.
Jūsų Augustina


Paskutinės braškės gurmanams…

Braškės likerio padaže

Reikės: 500 g braškių, šakelės šviežių mėtų.Padažui: 150 g riebios grietinės, 3 šaukštai kiaušinių likerio.
Braškes nuplauti, gerai nuvarvinti, nuskinti kotelius. Uogas supjaustyti į keturias dalis, sudėti į stiklines vazales arba taures. Padažui grietinę sumaišyti su likeriu ir uždėti ant uogų.

Braškių ir jogurto kokteilis
Reikės: 500 g braškių, 0,5 l natūralaus jogurto, 2 šaukštai cukraus pudros, kivio griežinėlių kokteiliui papuošti.
Braškes nuplauti, nuskabyti kotelius ir plakikliu sutrinti su cukraus pudra. Į aukštas stiklines sluoksniais pilti jogurtą ir braškių tyrę. Kivį nulupti, supjaustyti griežinėliais. Kokteilio stiklinę papuošti kivio griežinėliais – juos įpjovus užmauti ant stiklinių krašto. Prieš pateikdami į stiklines įdėkite po šiaudelį.

Kavos drebučiai su braškėmis
Reikės: 2 šaukštelių tirpios kavos, 2 šaukštų želatinos, 0,5 stiklinės cukraus. Papuošimui: 1/3 stiklinės 35 proc. riebumo grietinėlės, 0,5 šaukšto cukraus, braškių.
Želatiną užpilti 1/4 stiklinės šalto vandens ir palikti 15 min., kad išbrinktų. Puodelyje užvirinti 2,5 stiklinės vandens su cukrumi. Nukelti nuo kaitros, suberti kavą ir lėtai maišant supilti želatiną. Drebučius išpilstyti į vazeles ir laikyti šaldytuve apie valandą. Sustingusius drebučius papuošti plakta grietinėle su braškėmis.

Pirmųjų cukinijų pyragas

Reikės: 4 nedidelės cukinijos, didelis lakštas (250 g) šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos, 250 g rikotos sūrio arba varškės kremo, po 125 ml neriebios grietinėlės ir tarkuoto parmezano sūrio, po 2 šaukštus sviesto ir krapų, 3 kiaušiniai, po žiupsnelį tarkuoto muskatų riešuto, druskos, pipirų.
Cukinijas supjaustyti mažais griežinėliais, pabarstyti druska, tada palikti pastovėti 20 min., o paskui nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Išpjauti apskritą tešlos lakštą, juo iškloti skardą, subadyti šakute, kraštų nenupjauti. Pastatyti šaltai. Didelėje keptuvėje ištirpinti sviestą, sudėti cukinijų griežinėlius ir juos kepti maždaug 5 min., tada pabarstyti kapotais krapais ir palikti atvėsti. Dubenyje išplakti kiaušinius, įmaišyti rikotos sūrį, grietinėlę ir tarkuotą parmezano sūrį, pasūdyti, pagardinti pipirais ir muskato riešutu. Atsargiai įmaišyti cukinijų griežinėlius, dalį jų palikti pyragui papuošti. Sukrėsti masę ant tešlos, tolygiai paskirstyti, ant viršaus išdėlioti likusias cukinijas, pabarstyti tarkuotu sūriu, į vidų užlenkti tešlos kraštus. Kepti 200 O C orkaitėje apie valandą.

 

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.