„Mylėkite tiesą, ir tiesa padarys jus laimingus“…

Asmenybių šviesa

Minint kun. majoro Alfonso Buloto 45 metų kunigystės šventimų sukaktį, noriu prisiminti jo pirmąsias šv. Mišias Išlaužo parapijos bažnyčioje per Švento Jono atlaidus, dalyvaujant aplinkinių parapijų kunigams, tikintiesiems, giminėms, klasės draugams ir kitiems. Kiekvienam buvo suteiktas jauno kunigo palaiminimas ir prisiminimui padovanota po religinį paveikslėlį su palinkėjimu: „Remkitės Dievu, mano tautiečiai, Jis – mūsų prieglauda ir stiprybė“. Daugelis Išlaužo gyventojų turi išsaugotus primicijų paveikslėlius. Kai kurie ir kunigo nuotrauką yra įsirėminę ant sienos.
Kunigo asmuo visada sukeldavo žmonių aistras: vieni pro dievišką pradą nemato jame žmogiškų negalių, kiti pro žmogišką tikrovę nemato jame dieviško prado. „Jei sutikčiau angelą ir vargšą nuodėmingą kunigą, – sakydavo Šv. Pranciškus, – pirmiausia pabučiuočiau kunigo rankas!“
„Džiugu mums, kad per aršaus ateizmo laikotarpį šis judrus, gerai besimokantis berniukas išgirdo Dievo pakvietimą, kaip ir du Švento rašto broliai žvejai – Petras ir Andriejus“, – pamoksle kalbėjo Kauno kunigų seminarijos rektorius V. Butkus. Jis prisiminė, kad tuomet aukščiausiu įvertinimu studijas baigusiam kunigui buvo palinkėta jas pratęsti Romos teologijos universitetuose.
Kunigas A.Bulota, būdamas gilių tautinių ir patriotinių įsitikinimų (tai patvirtina ir jo atsidavimas Lietuvos kariuomenės sielovadai), atsisakė vykti į Romą, tai pagrįsdamas tuo, kad Lietuvai trūksta jaunų kunigų, bet ne teologų daktarų. Galbūt tam paskatino ir bažnyčios vadovų atsisveikinimo su mirusiu parapijos klebonu kalbos žodžiai, nuogąstaujant, kad parapijos neliktų be kunigų.
Tik vienas Dievas žino šio kilnaus jaunuolio, jau atitarnavusio tarybinėje kariuomenėje, sugrįžusio su karininko laipsniu, gerai užsirekomendavusio specialisto ir išradėjo radijo technikos specialybėje, mintis, kai jis pasaulietinį gyvenimą iškeitė į dvasinį ir tarnystę kitiems. Kunigo pasiryžimas tarnauti kitiems atsiskleidžia jo straipsniuose – jis bendradarbiavo tarptautiniuose žurnaluose, kuriuos Anglijos Kestono institutas leido žmogaus teisų klausimais. Kunigo drąsi pogrindžio veikla reiškėsi sovietinės okupacijos metais, tarnaujant tikintiesiems sąjunginėse respublikose. Kunigo rūpestis siekė ir Afrikoje, Gvinėjos uoste, piratų įkalintus Lietuvos jūreivius. To meto „Lietuvos rytas“ (2006-12-09), rašė: „Narsiam kapelionui teko vaduoti ir Afrikoje įkalintus jūreivius“. Tylus, visada susikaupęs kunigas Alfonsas. Jis tarsi yra ir tuo pat metu jo tarsi nėra. Klausydamasis santūrių, nepretenzingu tonu sakomų pamokslų, vargiai galėtum pagalvoti, kad girdi ne tik visos Lietuvos, bet ir NATO karinės vadovybės, įvairių Europos šalių kariškių gerai pažįstamą žmogų. Pažintis su Pietų Afrikos kapelionu majoru Fumi Gqiba padėjo pagelbėti piratų įkaitais tapusiems Lietuvos jūreiviams, kai jokios politinės derybos tokiomis aplinkybėmis negaliojo. Ko gero, teisinga liaudies išmintis, bylojanti – kai Dievas uždaro duris, atveria langą.
Kunigo A.Buloto veikla už Lietuvos laisvę subūrė ir pasauliečius. Kai pilnoje Jurbarko miesto salėje buvo svarstoma, kas ves jurbarkiečius į Baltijos kelią, ovacijomis buvo pritarta Vadžgirio klebono Alfonso kandidatūrai, todėl jis įėjo ir į Jurbarko kraštiečių atminimo istoriją. Gražią kunigystės istoriją liudija ir šių metų enciklopedija „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės pasaulyje“, paminėdama pačius aukščiausius šio kunigo valstybinius ir visuomeninius apdovanojimus. Ar tai ne nuostabu? Kunigas apdovanotas daugelio visuomeninių organizacijų padėkomis ir suvenyrais, tarp kurių pagarbiausiai kambarį puošia popiežių sveikinimai, Kardinolo V. Sladkevičiaus, arkivyskupo K. Kėvalo, Išlaužo seniūnijos ir parapijos, KAM ministerijos, Lietuvos tarptautinio olimpinio komiteto sveikinimai bei apdovanojimai, daugelio išlaužiečių sveikinimai ir 170-ties Lietuvos mokyklų padėkos raštai, suvenyrai už gyvas istorines paskaitas su keliaujančia paroda „Lietuvos kelias į Kovo 11-ąją“. Šią tautinę misiją po mokyklas sustabdė pandemija. Karantino paliestus žmones kunigas stiprino šventų Mišių auka nuotoliniu būdu iš savo privačios Švenčiausios Mergelės Marijos Lietuvos Laisvės koplyčios. Maldos ir užtarimo prašė Lietuvos gy-ventojai, vienuolės Vokietijoje, susirgę tautiečiai užsienyje, kur pasiekti katalikų bažnyčias buvo sunku. Šios kilnios misijos svarbą liudija padėkos, gautos telefono žinutėmis.
Birželis – Lietuvai skaudžių trėmimų metas. Simboliška, kad birželio mėnesį kun. Alfonso kursas prieš 45 metus papildė Lietuvą 11-ka naujų kunigų, iš kurių du tapo vyskupais, tai – Šiaulių vyskupas E. Bartulis ir Gardino vyskupas A. Kaškievič. Turėjo būti nominuotas ir trečiasis iš šio kurso vyskupas – A. Bulotas. Bet kagėbistinės letenos, kaip mano kunigas (yra paaiškinantys dokumentai), nepaleidžia iš akiračio uolių patriotų kunigų, kurių sovietmetis nepadarė tarybiniais (dabar globalistiniais). Kaipgi galėjo toks kunigas Alfonsas tapti vyskupu, jeigu jo tėvas – Lietuvos kariuomenės savanoris – buvo vienintelis visame rajone, nepalaužtas stoti į kolūkį ir iki pat mirties išlikęs Nepriklausomos Lietuvos ūkininku. Nespėjus šeimos ištremti, viskas, kas gali teikti kokį nors pragyvenimą, buvo atimta iš šeimos, tikintis badu priversti stoti į kolchozą. O taip norėjosi mažam Alfonsui duonos, kai kunigas iš Švento Rašto bažnyčioje paskaitydavo Jėzaus duonos padauginimo stebuklą… Jo tėvas, atsisakydamas imti senatvės pensiją, sakydavo: „Užsiauginau dorus vaikus, ir man jūsų tarybinės pensijos nereikia, – vaikai man padės.“ Jo sūnus, kunigas A.Bulotas, panašiai kaip tėvas, išliko principingas. Jis nesislėps ir nepataikaus valdžios globalistams, o gins žmones visais žmogiško gyvenimo klausimais, gins prigimtinę krikščionišką šeimą ir kvies sekti Jėzumi su tokiu karščiu, kaip kad vedė viso rajono žmones į Baltijos kelią. Kun. majoras A.Bulotas apgailestauja, kad tokios laisvės, kokios troškome Sausio 13-ąją, Lietuvoje dar nėra. Todėl ir pavargti bei pailsėti dar ne laikas, sakė kunigas, skubėdamas į Pravieniškių miestelį pagerbti sovietinių karių sušaudytų kalinių, prižiūrėtojų, darbuotojų, vietos gyventojų atminimo. Tarp jų sušaudyta ir kunigo Alfonso dėdės šeima. Beje, ilgą laiką, iki Nepriklausomybės metų, apie šį bolševikų terorą jo tėvui buvo meluojama. Iš nužudytųjų artimųjų, kurie dar gali prisiminti tragiškus birželio įvykius, atminties renginyje dalyvavo kun. Alfonsas ir viena moteris iš Molėtų.
Sėkmės jums, Kunige, puoselėjant atmintį apie mirusius ir gyvus tautiečius, išsaugojusius savigarbą, orumą, tiesą.
Jūsų, kunige, nepamirštančių kraštiečių vardu, pagarbiai – 1918 m. savanorio dukra Leonarda Petrylienė