Netoli nuvažiavę, patyrėme daug gyvenimo džiaugsmo

Pavargom nuo pandemijos, nuo atskirties ir nežinomybės. Pasiilgom bendravimo ir kiekvieno iš mūsų artumo. Su kiekviena diena vis laisvėjome, džiaugėmės vasara ir planavome artimas išvykas. Birželio 28-osios pirmadienis, apsiblausęs po karštymečio, tačiau palankus senjorų kelionėms.
LR Seimas yra paskelbęs 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Todėl į kelionių ciklą įtraukėme susipažinimą su Lietuvos totorių istorija. Kad kelionė būtų paįvairinta, nutarėme pakeliui aplankyti A. Žemaičio gėlininkystės ūkį. Čia lankėmės prieš dešimtmetį. Mus pasitiko dabar ūkiui vadovaujantis Eimantas Žemaitis. Jis supažindino mus su stambiausio Lietuvoje gėlininkystės ūkio pasiekimais. 2,5 ha plote įsikūrę šiuolaikiniai, galingi savo apimtimi ir technologijomis šiltnamiai. Čia – jūra įvairiaspalvių gėlių, labai gražiai sutvarkyta teritorija. Sekėm paskui gėlių šeimininką ir gėrėjomės žiedais, kvėpėme gėlių aromatą, rinkomės, ką galėsime įsigyti. Daugiamečių augalų vidaus ir lauko teritorijoje atsisveikinome su jaunu, energingu ir paprastu vadovu, radusiu laiko mums aprodyti ūkio galybę, pasiūliusio apsipirkti didmenine kaina. Pirmiausia apsirūpinome šviežiais agurkėliais, tada – ugningos spalvos rožių krūmais, nuostabiomis hortenzijomis ir kitomis gėlėmis.
Jau praėjusiais metais buvome numatę aplankyti Butrimonių fontaną, pagarsėjusį savo unikalumu. Butrimonys – miestelis, išskirtinis ir vienintelis toks Lietuvoje. Įvažiuojančius pasitinka Švenčiausiojo Išganytojo akmeninė bažnyčia. Miestelį puošia trikampė aikštė su stikliniu sūkuriniu fontanu. Buvo diena, ir negalėjome pasigėrėti įvairiaspalvėmis šviesomis, kurios įjungiamos tik nuo 22 val. vakaro, tačiau vidinio sūkurio sukeltais vandens purslais pasidžiaugėme.
Butrimonių miestelis ypatingas tuo, kad čia esanti trikampė miestelio aikštė simboliškai sujungė čia gyvenusių trijų tautų – totorių, lietuvių ir žydų – likimus XIV – XV a. sandūroje. Už 6 kilometrų – Raižių kaimas, kuris nuo seno buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos totorių centrų. Sakoma, kad totoriams žemes dovanojo kunigaikštis Vytautas Didysis. Susikaupėme prie paminklo LDK Vytautui, pastatyto 2010 m. Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių proga. Tai – skulptoriaus Jono Jagėlos penkių metrų aukščio iš pilko granito iškalta stela.
Paminklas įprasmina lietuvių ir totorių bendrą kovą už Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1410 m. liepos 15 d. kartu su Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėmis prieš kryžiuočius kovojo ir totorių raiteliai. Paminkle iškalti skaičiai 1392-1430 m. mena Vytauto Didžiojo valdymo metus, 1397 m. – totorių atsikėlimo ir 1410 m. – Žalgirio mūšio metus.
2010 m., atidengiant šį paminklą Raižiuose, buvo įrengti ir du saulės laikrodžiai. Vienas rodo vietos laiką, kitas – Žalgirio mūšio lauko laiką. Šį unikalų saulės laikrodį sukūrė Jonas Navikas. Raižiuose stovi 1889 m. pastatyta medinė mečetė. Tai – totorių bendruomenės maldų namai. Totoriai Lietuvoje yra unikali etninė grupė, viena iš seniausių tautinių mažumų. Ši tauta sugebėjo išlaikyti savo etninę kultūrą, tautinę ir religinę tapatybę. Visiems Lietuvoje žinomas totorių sluoksniuotas pyragas su aguonų įdaru „Šimtalapis“. Išlikusi tauta rašo savo gyvenimo istoriją ateities kartoms.
Iš Raižių pasukome į Punią, važiavome naujai rekonstruotu keliu su plačiais takais dviratininkams ir pėstiesiems – su suoleliais poilsiui, plačiais šaligatviais, nutiestais per visą miestelį, stebėjomės šio projekto investicijų didybe. Įkopėme į Margirio kalną, pasiekėme pačią aukščiausią, ką tik atnaujintą aikštelę, gėrėjomės Nemuno vingiu ir unikalia gamta. Prie kalno vyksta restauravimo darbai. Čia raunami seni medžiai, tiesiami takai, rengiami nauji laiptai. Ant paminklinio akmens perskaitėme Maironio žodžius: „Tai kapas Margio milžinų!/ Nors amžių šešetas sukako./ Kaip jie – tik sauja pelenų, tačiau daugiau už gyvus sako“.
Margirio kalno didybę tęsia iškili Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, kurios istorija išsamiai išdėstyta Petro Džervaus knygoje „Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija (1425-2000 m.)“. Tas pats autorius įamžino ir Punios mokyklos istoriją, siekiančią 490 metų. Gražiai gyvena Punios žmonės. Gėrėjomės sodybomis, seniūnijos, Kultūros namų, Dzūko pirkios aplinka. Visos kelionės įspūdžius aptarėme „Nemuno vingio“ kavinėje, kur mūsų laukė kavinės šeimininkė Daiva su skaniais pietumis.
Prie pietų stalo su Punios ir Margirio kalno istorija mus supažindino Leonas Lynykas. Piliakalnių didybę savo eilėmis išsakė Ona Valerija Grybauskienė: „Su Margirio didvyriais Punioj likimą apraudosiu./ Kernavėje pakalbinsiu Lizdeikos vėlę./ Veliuonoj Gedemino kapui nusilenksiu./ Pajautos slėny pasodinsiu gėlę.“
Kelionėje dalyvavo 35 keleiviai. Ir pasitaikė, kad du iš jų šventė savo jubiliejus, o vienas – gimtadienį. Nesunku buvo pasveikinti ir pagerbti bendrakeleivius, juolab kad gėlėmis apsirūpinome garsiame Punios gėlyne. Birželio 28 d., mūsų išvykos dieną, Leonui Baručiui sukako 85 metai. Jam buvo užkabintas ąžuolo vainikas, jubiliatas pamalonintas nuostabiu hortenzijos krūmu bei ugniaspalviais rožių kerais. Nuoširdžius sveikinimo žodžius visų vardu išsakė Aldona Milda Valatkienė.
Jonas Marčiulionis buvo pasveikintas su 70-mečiu, kuris sukako birželio 22 d., o Onutė Gratulevičienė – su gimtadieniu, jį šventė birželio 27 d. Visiems nuskambėjo Ilgiausių metų, palinkėta, kad džiaugtųsi GYVENIMU, kad gera sveikata neaplenktų, kad draugystė klestėtų ir patirtų dar daug džiaugsmo akimirkų. Prasminga diena buvo pasaldinta pas bitininką Jurgį Pesecką. Tarsi bitutės, prisirpę nuostabių įspūdžių ir nešini kibirėliais medaus, grįžome namo. Bendrystė – gyvenimo džiaugsmas ir prasmė.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *