Mylėti savo kraštą…

Česlovas Iškauskas

Paprastai savo šalį, kraštą, miestą ar kaimą sutapatiname su visa apimančiu žodžiu Gimtinė. Tėviškė – tai tarsi mažas Tėvynės modelis, kuriame telpa viskas: meilė savo tėvams, artimiesiems, prisirišimas prie gimtų vietų, tas neblėstantis troškimas sugrįžti, pereiti išvaikščiotais takais, paliesti jau suaugusį medį, prisiminti draugus ir jaunas dienas.
Žinoma, ne visi puoselėja tokius jausmus. Pažįstu nemažai žmonių, kuriems gimtos vietos (o platesne prasme – ir Tėvynė) buvę nebuvę, jos seniai užmirštos, niekuo netraukia ir nevilioja. Aš esu kitoks. Pirmą kartą viešai savo meilę Gimtinei įprasminau dar 1968 metais, bebaigiant vidurinę mokyklą, parašęs eilėraštį, kuris vėliau, padedant kompozitoriui Vladui Švedui, virto Balbieriškio himnu, dabar dažnai atliekamu per miestelio vasaros šventes.
Prienų kraštas – man savotiškas ramybės, nuostabios gamtos ir lietuviškumo etalonas. Pirmą kartą jį geriau pažinau, kai baigęs vidurinę, mano žurnalistikos mokytojo Vinco Staniulio pastangomis buvau įdarbintas fotokorespondentu rajono laikraštyje, tada vadintame „Naujas gyvenimas“. Įbrukdavo jis man senutėlį „Zorkij“, pasodindavo į savo motociklo lopšį, pavėžėdavo dulkančiu keliuku kur nors Jiestrakio link, sustodavo šalikėlėje ir liepdavo išlipti. „Matai, traktorininkas aria? – rodydavo pirštu į laukų tolumą. – Bėk ir nufotografuok“. Lekiu, šokinėju per kemsus lyg kumeliukas. Grįžtu, o Vincas klausia: o jo pavardės paklausei? Ne? Lėk atgal… Ir aš suplukęs vėl bėgte… Toks buvo žurnalisto krikštas.
Dabar taip pat užsuku į buvusius Tarybų rūmus. Tamsus kambariukas, kur darydavau nuotraukas. Vietoj redakcijos – rajono mero valdos. Ir būtent tame kampe, kur stovėjo jauno žurnalisto stalas, dabar įsikūręs rajono vadovas Alvydas Vaicekauskas. Šis juokiasi: na, tai gal kada vėl šioj vietoj sėdėsi…
Dar kartą Prienų kraštą išnarsčiau, kai po sovietinės kariuomenės buvau įdarbintas rajono kultūros skyriaus inspektoriumi. Jo vedėjas Juozas Burakauskas duodavo neįprastas užduotis: kontroliuoti kultūros namų būklę, inventorizuoti juose esančią techniką, ypač muzikos instrumentus, kartu su meno vadovu Jonu Seiliumi prižiūrėti, kaip kolektyvai ruošiasi rajono Dainų šventėms, koks jų repertuaras, o dažnai per kokius renginius ar šokius tekdavo ir pabudėti, raminti įkaušusius ar mušeikas… Neapibrėžtas tai buvo darbas, tačiau iki pat stojamųjų egzaminų į VU susipažinau su kaimo kultūriniu gyvenimu, puikiais žmonėmis, nuostabia gamta.
Negaliu girtis, kad pažįstu šio krašto žmones. Sakoma, kad jie šiurkštoki, pragmatiški, materialistiški. Galbūt antspaudą uždėjo istorija: juk suvalkietiška rajono dalis buvo atitekusi Prūsijos karalystei, o Užnemunėje 1807 m., t.y. net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, buvo panaikinta baudžiava, vystėsi privatūs stambūs ūkiai, nes nuo pat Napoleono žygio per Suvalkiją, Kauną ir Vilnių į rytus čia valstiečiams anksti buvo suteikta asmens laisvė, o tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą. Štai kodėl dėl palankesnių ekonominių sąlygų (tai reiškia, kad buvo geresnės galimybės siekti mokslo) šis kraštas šaliai davė daugiausia išsilavinusių žmonių.
Štai atsiverčiu Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos parengtus aplankus, kuriuose atsispindi šio krašto istorija, žmonės, darbai, kūryba. Dokumentuose tik keliasdešimt pavardžių, bibliografijos rinkinių, prisiminimų, paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos perduotų aplankų, o iš jų jau gali spręsti, koks turtingas Prienų regionas. Ko vertos vien tokios monumentalios asmenybės, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, filosofas Antanas Maceina, žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius, partizanas Juozas Lukša – Daumantas, kunigas Juozas Zdebskis, kalbininkas Jonas Kazlauskas, prelatas Mykolas Krupavičius ir daugelis kitų. Vien tik pasakyti, kad jie verti mūsų pasididžiavimo, būtų per lėkšta…
Didžiausias patriotizmas – tai meilė savo kraštui. Ne paradais, ne skambiomis kalbomis ir prekybos kioskų gausa per šventes pasireiškia šitas šventas jausmas, o darbais, kuriuos nudirbame kiekvienas pagal savo jėgas, talentą ir galimybes. Didžiuojuosi vienu paskutiniųjų savo indėlių į gimtinės išaukštinimą – pernai išleista ir visuomenei pristatyta spalvinga knyga „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500“. Kartu su kraštiečiais Rymantu Vitu Sidaravičiumi ir Algiu Marcinkevičiumi surinkome vertingos medžiagos apie penkių šimtmečių parapijos istoriją, penkias bažnyčias, kurių šviesiausia ir skaidriausia pastatyta ir konsekruota 2018 m. kovą klebono Remigijaus Veprausko ir tūkstančių parapijiečių bei rėmėjų iš bendrovės „Teltonika“ pastangomis. Tai iš tiesų buvo šio amžiaus stebuklas!
Šių eilučių autorius dėkoja už Valstybės dienos proga skirtą 2020 m. „Dėkingumo“ nominaciją „Už Prienų vardo garsinimą“ ir linki puikių švenčių!
***
Įsmigo bažnyčia taip skaudžiai, taip skaudžiai į debesį.
Nepaskrenda paukštis.
Ant kryžiaus leidžiasi
Ir gieda amžiną atilsį.
Išraizgė, išpynė lyg bulvienojais
Šaltiniai laukymę
Ir padalijo kiekvienam žmogui
Arklių, kumeliukų ir žemės po lygiai.
Atgulęs senelis pavėsy sapnavo
Lentų kvepėjimą,
Vargonų ir paukščių aimaną
Ir šiltą gyvulių lytėjimą.
Tai ten mano namas.
Ten mano gimtinė.

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *