Vilnių vėl užplūdo kelios dešimtys garsiai mitinguojančių žmonių, kuriuos vietiniai čiabuviai kartais vadina maršininkais. Tai išvestinė nuo vadinamojo šeimų maršo, įvykusio gegužės viduryje. Mat daliai žmonių atrodo, esą normalūs žmonės vasarą juda jūros ar šiaip gamtos link, o maršininkai – į ištuštėjusį Vilnių. Maršininkai yra prieš valdančiuosius politikus ir opoziciją, prieš p*****s ir už referendumus, prieš pandemijos sąmokslą ir už „paprastą žmogų“, už prezidentą ir prieš (premjerę Ingridą) Šimonytę.
Paskutinis požymis, ko gero, dabar jau yra pats svarbiausias, nes dėl visų kitų reikalų jiems sunku būtų susitarti. O simpatijos Gitanui Nausėdai ir antipatijos Ingridai Šimonytei klausimas yra gana paprastas.Nereikia ieškoti kokios nors pozityvios darbotvarkės, kaip nors tinkančios visai visuomenei. Premjerė kažkaip neflirtuoja su permanentinio protesto dalyviais, o prezidentas viena ar kita forma vis pasveikina, padrąsina.
Praėjusiąją savaitę buvo labai užsiėmęs, todėl į Simono Daukanto aikštę išėjo svarbus, gal būt dėl to gana retai matomas jo patarėjas Povilas Mačiulis. Vėliau, kada buvo dėl tokio veiksmo sukritikuotas, sakęs, kad prezidentas „nebijo bendrauti su Lietuvos žmonėmis“ ir pats arba per patarėjus, kaip šiuokart, bendraus ir ateityje. Suprask, nes yra toks išskirtinis Lietuvos politikas, kokio neturėjome visą trisdešimtmetį.
Ponui Mačiuliui galėtume pritarti vieningu choru, jeigu ne keletas svarbių išlygų. Viena vertus, aną savaitę buvo dar vienas politikas – Seimo narys Matas Maldeikis (iš konservatorių), kuris išėjo pabendrauti su maršininkais prie Seimo, tačiau buvo išplūstas, iškoneveiktas bjauriausiais žodžiais, ne itin tinkančiais prie maršininkų minioje plazdančių trispalvių. Nesiruošiu p. Maldeikio užjausti – politiko užsiėmimas laisvoje Lietuvoje nėra prievolė ir atneša ne tik linksmų akimirkų.
Esminis šių dviejų atvejų skirtumas yra tas, kad p. Maldeikis su mitinguotojais, regis, visai nesirengė flirtuoti ir ketino paaiškinti nebent savo požiūrį žinodamas, kad maršininkams tasai požiūris nepatinka. O prezidentas ir jo artimiausių patarėjo beigi padėjėjų komanda, regis, ima jausti, kad maršininkai ir jiems pritariantys yra tikėtini balsuotojai kokiais 2024 metais per prezidento rinkimus. Todėl atsiliepti į būsimųjų rėmėjų, nuo kurių priklauso antroji kadencija Simono Daukanto aikštėje, nuotaikas yra gyvybiškai svarbu.
Todėl p. Mačiulis yra teisus tik dėl vieno aspekto – absoliuti dauguma politikų, pamatę protestuotojų minią, prideda į kelnes ir neria slėptis į tolimiausią kampą. Tie, kurie nepraranda drąsos, neretai ima miniai pataikauti. O tai jau – nebe demokratijos, o ochlokratijos (gr. ochlokratia iš ochlos – minia, prastuomenė + kratos – valdžia) požymis. Įtariu, kad toks apibūdinimas didesnę dalį maršininkų įžeistų, Jeigu neklystu, beveik prieš du dešimtmečius Rolandas Paksas žadėjo pora šimtų tūkstančių savo rėmėjų užtvindyti Neries krantinę Vilniuje, kur Seimas svarstė jo apkaltą. Tik labai retais atvejais, p. Maldeikio pavyzdys čia tinka, taip pat 1992-aisiais prie parlamento sulaužyti Česlovo Juršėno akiniai tatai primena, kad susitikę su minia politikai lieka ištikimi sau ir savo pažiūroms.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“