Apie Joninių šventės tradicijas

Kasmet birželio 22–24 d. laikotarpiu Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, gaubiama paslaptingumo šydu. Manyta, kad ji stebuklinga.
Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.
2003 metais Joninės Lietuvoje buvo paskelbtos nedarbo diena.
Joninių metu sveikinami Jonai, Janinos, Rasos, taip pat prisimenami ir senieji Rasų papročiai, vainikų pynimas, paparčio žiedo paieškos, šokinėjimas per laužą ir kiti. O kaip šią šventę švenčia kalbinti varduvininkai?


Jonas Vyšniauskas, Prienai:
– Turiu labai stropią, nuoširdžią dukrą, kuri manim labai rūpinasi, todėl ir visos metų šventės bei asmeninės, tarp jų – ir vardinės, nepraeina be dukros iniciatyvos. O man tėvai šį vardą davė dėl to, kad aš gimiau per Šv. Joną, birželio 24 dieną, Kaune Mažylio gimdymo namuose. Žinoma, džiaugiuosi, kad esu neužmirštas buvusių bendradarbių, moterų, nes per penkiasdešimt darbo metų banke mane ten supo moteriškas kolektyvas. Gal todėl ir jaučiausi jaunas visada. Jos mane prisimena ne tik per Jonines. Turiu ir daugiau gerbėjų. Esu labai dėkingas toms, nuo kurių randu ant vartelių pakabintą Joninių vainiką, esu ypač dėkingas gerbėjai, kuri vieną kartą prieš Jonines pasodino dešimt krūmų gėlių, kurių nereikia laistyti, jos puikiai auga. O aš galvoju apie praeitį, galvoju ir apie tai, kaip dabar gyvenu, o kaip gyvensiu – gyvenimas parodys. Kai manęs paklausia, kaip gyveni, atsakau: „Gyvenu su nuotaika, džiaugsmo kupinas gyvenimas. Ir jums linkiu su nuotaika gyventi“.


Jonas Kundra, Pieštuvėnai:
– Ką vardas reiškia? Vardą davė tėvai mano senelio garbei, o vardas – įpareigojantis laikytis tradicijų. Kaip švenčiame? Per kelerius paskutinius metus mūsų giminėje susiformavo tradicija per Jonines sukviesti gimines ir draugus į Pieštuvėnus. Mūsų giminėje yra du Jonai, tai – Dėdė Jonas Kalaušis ir Aš (Jonas Kundra) ir dar teta Rasa – juk Rasinės švenčiamos tą pačią dieną.
Švenčiam linksmai giminių ir draugų rate, lauke ir pavėsinėje, o sulaukę vidurnakčio kuriame didelį laužą prie tvenkinio. Vėliau šokinėjame per laužą. Kartais leidžiame dangaus žibintus. Tėvai pasakojo, kad kolūkio laikais prie šio tvenkinio būdavo švenčiamos viso kaimo Joninės. Atvykdavo vietinė kaimo kapela, žmonės susinešdavo savo vaišes ir švęsdavo. Tokia tradicija nutrūko, kai daugiau nei prieš trisdešimt metų per pačias Jonines mirė kaimynas…
Labai norėčiau atgaivinti Joninių šventimą kaime, gal net toje pačioje vietoje, kaip ir kolūkio laikais, atkurti Joninių šventimo dvasią, sukviečiant visus gyventojus ir naujas kartas, kurioms svarbu tradicijos, pamatinės vertybės. Beje, kai mes pradėjome švęsti Jonines prie tvenkinio, aš net nežinojau, kad ten seniau visas kaimas švęsdavo, bet kaip sakoma – gera vieta ilgai tuščia nebūna.
(P.S. dėkodama už gražią iniciatyvą, raginu atsiliepti į šį kvietimą Pieštuvėnų ir aplinkinių kaimų gyventojus, juk bendromis pastangomis galima daug ką nuveikti. Beje, kadais ir Joną Kundrą, kuris dabar taip gražiai kuriasi savo mamos tėviškėje, vadinome Jonuku, o jo dėdė Kalaušis Jonas – buvo ir paliko Jonu, – Palma).


Rasa Dumbliauskienė, Lepelionys:
– Nesureikšminu švenčių, bet ši – ypatinga. Ypač, kai atsikraustėme gyventi į senelio namus vienkiemyje. Atvažiuoja vyro sesuo Aušra, daugiau svečių. Vienkiemyje labiau jauti gamtos ritmą, ir džiugu, kad vis daugiau sugrįžtančiųjų. Aušra juk stakliškietė, galbūt iš savo tėvelių Linos ir Algio Dumbliauskų paveldėjusi gerą humoro jausmą, pati vedusi ne vieną renginį, tad ji ir kaime mėgsta organizuoti mano vardines. Einame rinkti žolynų, kuriame laužą, piname vainikus ir būtinai sulaukiame ryto. Juk sakoma, kad išsivoliojęs ryto rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. To visiems „Gyvenimo“ skaitytojams ir linkiu!


Jonas Zubavičius, Birštonas:

– Esu Jonas iš Birštono. Jonines dažniausiai švenčiu su šeima, kartais namie, o kartais išvažiuojame į sodybą, kur gamta, ir malonu pabūti. Man patinka ši šventė, nes dažnai sulaukiu gražių sveikinimų iš skirtingų žmonių, na, ir žinoma todėl, kad Joninės švenčiamos vasarą. Kadangi aš gimiau tamsų ir niūroką lapkričio mėnesį, tėvai norėjo, kad ir vasarą turėčiau gražią šventę, tad jie man davė šį vardą. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokį gražų ir lietuvišką vardą – Jonas.


Rasa Baltušienė:
– Jonines švenčiame nuo vaikystės. Tuomet visada dalyvaudavome Birštone organizuojamame Joninių šventime: plukdydavome Nemunu vainikus, šokinėdavome per laužą, linksmindavomės iki paryčių.
Pastaruosius keletą metų Jonines dažniausiai praleidžiame keliaudami. Prieš pat Jonines, birželio 22 dieną, visada švenčiame mano tėčio gimtadienį. Kadangi oras dažniausiai būna puikus, daug laiko praleidžiame lauke.
Jonines esame šventę ir Olandijoje su savo draugais olandais (jie mielai prisijungia prie lietuviškų tradicijų), ir Italijoje (kai tuo metu keliavome).
2017 metais labai linksmai šventėme Jonines kartu su vyro gimine (jų giminės susitikime) netoli Kupiškio.
Šiemet prieš pat Jonines dalyvavome labai prasmingoje akcijoje kartu su kitais Lions Lietuva atstovais (aš priklausau Alytaus Lions moterų klubui), Kuršių Nerijoje rovėme invazinius augalus, kurie baigia užgožti vietinę augmeniją. Kartu su manimi dalyvavo ir mano šeimos nariai.
Didžiuojuosi savo vardu, nes jis yra trumpas ir lietuviškas. Manau, kad tėvai, duodami man šį vardą, ir norėjo pabrėžti mūsų šaknis, saugojo lietuvišką dvasią ir anais sovietiniais laikais.

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *