Mūsų nepaprasta Mama

Nuolat skubu į savo vaikystės namus Kašonių kaime. Veju mintį, kad kada nors jie bus tušti. Dabar aplink pirkią žydi įvairiausios gėlės, sirpsta uogos, veši daržovės. Ir visas tas gėris iš mūsų mamytės Monikos Šaulinskienės rankų ir širdies. Ji gimė per patį gamtos žydėjimą, birželio15 dieną.
Šiemet mūsų brangiajai mamai sukanka 90 metų. Net pati stebisi, kad gyvena ilgiausiai už visus savo brolius ir seseris – iš šešių jos brolių ir seserų jau nė vieno gyvo nebelikę. Vis dar spindinčios akys ir nevystanti šypsena veide, tik raukšlelės amžių išduoda, o protas kaip jaunos, gali kalbėtis bet kokia tema. Visada smalsi, viskuo besidominti. Nors regėjimas labai silpsta, bet knygos, žurnalai, laikraštis „Gyvenimas“ visada ant jos stalo. Nesu girdėjusi jos dejuojant, viskas visada gerai. O tas gyvenimas kaip vienas mirksnis. Nusinešęs jaunystę dar nepriklausomoje Lietuvoje, kur septyni vaikai užaugo čia pat kaimynystėje tada dar mažoje pirkaitėje. „Nors pirkutė be grindų, bet pasiutiškai smagu“, – prisimena mama vaikystę ir jaunas dienas, kai darbas virte virdavo su daina, o vakarais dar laukdavo jaunimo vakaronės. Kai ištekėjo, jauną šeimą užklupo kolūkių neganda juoda. Viską turėjo atiduoti: arklį, padargus, kluoną. Tačiau jaunystė kaip vėjas. Vienas po kito gimė penki vaikai, tik šeštoji – vėliau, kai vyriausiajam jau buvo trylika metų. Abu tėvai plušėjo išsijuosę. Mama suspėdavo ir ūkį apžiūrėti: karvė, kiaulės, paukščių pilnas kiemas. Naktimis sėsdavo prie siuvimo mašinos. Mes visi būdavome aprengti mamos rankų gražiausiais drabužiais. Ji siuvo viską: paltus, kostiumus, kostiumėlius, net kailinius. Pasiūdavo taip, kaip paprašo, o jei nežino, tai pati modelį pasiūlydavo. Ir dabar dar persisiuva, pasitaiso, ką jai reikia. Jos mezginiai ir siuviniai bet kokią parodą papuoštų. Mums augant niekada nieko netrūko. Mamos pagamintas maistas –skaniausias pasaulyje, kasdien vis kiti, švieži ir skanūs valgiai. Ir dabar iškepa kugelį, kai tik sužino, kad bus svečių, išverda sau ir kitiems cepelinų. Klausiu:„Mamyt, jei stebuklingas laikrodis leistų laiką atsukti atgal, ar gyventum taip pat, ar kažką keistum savo gyvenime?“ Ji ilgai negalvojusi atsako: „Tai kad viskas gerai.“ Suprantu, kad didžiulė žmogaus laimė priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, viską darant iš širdies ir su meile. Būti upeliu ir rasti kelią pirmyn pro visus akmenukus. Stebiu jos gražų kūną ir stebiuosi – kiek jos kojos tūkstančių kilometrų nuėjo, kiek darbų rankos nudirbo! Niekas jai nebuvo sunku ir dabar dar nesunku. Susikasa daržą, pasikapoja malkų, šienauja, persisodina medelius ir krūmus, tvorą pasitaiso. Paklausite, o kur vaikai, ar jie negali padėti? Ji atsakys, kad negi sėdėsianti ir nieko neveiksianti, tai kol gali, pati ūkį ir apeina. Vasarą ji lauke nuo ankstaus ryto iki vakaro. Visos dovanų gautos skintos rožės žydi jos darželyje. Retesnių augalų šakeles vežu mamytei ir ji iš jų išaugina medžius. Visi jos pasodinti augalai prigyja. Vakare ji atsigula su malda. Jos tikėjimas yra gilus nuo pat jaunystės. Tokia ta mūsų nepaprasta Mama, mūsų didžioji Mokytoja, besidžiaugianti 7 anūkais ir 12 proanūkių, nuolat judanti, nuolat srovenanti. Kuo ilgiausių, sveikų, džiugių ir laimingų jai metų!
Vaikų ir vaikaičių vardu – dukra Onutė Nosevičienė