Atminties takais…

Birželio 14–15 dienomis Prienuose ir kitose savivaldybės vietovėse vyks renginiai, skirti Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti, todėl Prienų rajono gyventojai galės pasirinkti arčiausiai jų gyvenamosios vietovės vyksiantį renginį. Prasminga, kad, minint šias birželio datas, bus išreikšta pagarba visoms sovietmečio represijų aukoms.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga pradėjo Lietuvos Respublikos okupaciją ir po metų, 1941 m. birželio 14 d., prasidėjo pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Lietuvos žmonės buvo tremti ir naikinti, bet nepalūžo, rado savyje drąsos priešintis, kovoti ir išgyventi Sibiro šaltyje, miško žeminėse, išsaugoti tautinę dvasią ir savigarbą tyliosios rezistencijos sąlygomis.
Nuo šios datos, kuomet buvo duotas startas brutaliam lietuvių tautos naikinimui, praėjo jau aštuoniasdešimt metų. Nedaug beliko gyvų tų dienų liudininkų, galinčių autentiškai, per savo prisiminimus, perteikti praeito laikmečio tragizmą. Tačiau istorinė atmintis puoselėjama skaitant ir nagrinėjant užrašytus tekstus, lankant paminklus, muziejų ekspozicijas, dalyvaujant atminimo renginiuose, kitaip pažymint įvykių metines. Ji bus nepavaldi laikui tol, kol karta iš kartos bus perduodami praeities liudijimai, kol bus kam prie monumentų padėti gėlių, kol jaunimui rūpės Tėvynė.
Kiekvienoje šeimoje yra artimųjų – ištremtų, „išbuožintų“, kalėjusių, nužudytų, žuvusių nelygioje pokario kovoje. Vyresniųjų pasakojimus apie juos gerte geria jaunimas, kuris siekia žinoti, kodėl taip atsitiko, ką reikėtų padaryti, kad lietuvių tautos genocidas nepasikartotų. Tai patvirtina ir Gretos ŠTARAITĖS, gimnazistės iš Utenos, eilėraštis, kurį ji parašė pagerbdama žuvusį savo prosenelės brolį, partizanų vadą Antaną Markevičių-Barzdą – jam skirta stela yra tarp tūkstančių kitų, kurios sukurtos Kryžkalnyje, Laisvės kovotojų ir partizanų atminties memoriale…

Greta Štaraitė

Laiškas Partizanui

(Antanui Markevičiui-Barzdai atminti)

Jiems rūpi istorinė atmintis: eilėraščio autorė Greta su Edvinu ir Emiliu šių metų vasarį prie paminklo Narvydžių kaime 1945 – 1950 m. žuvusiems partizanams.

Šį laišką rašau gan vėlokai – gan vėlokai anksčiau nei niekada, nelengva ir man teko dalia:
ką žinau dabar, neužtenka, kas pasakytų, papasakotų – tarp gyvų jau nėra.
Žinau tik faktus, kurių neužtenka, jie tik „kas“, „kur“, „kada“, o man taip smalsu pasidaro,
ką mėgo, kuo kvėpavo ir kaip atrodė Barzda. Kas pastūmėjo jį į šitokią lemtį,
Man įsivaizduoti sunku, nes gimiau jau, kai buvo laisva Lietuva.

Kartą per kažkokį stebuklą išvengei pasalos, bet „pasigavai“ vieną kulką.
Ir ne, čia ne filmas „Kanų liūtų“, čia gyvenimas Tėvynės vaikų.
Išgyvenai dar ir dar sunkiau dirbai: tavo dėka reorganizacija būrių buvo baigta.
Kuo nuopelnai tavo didėjo, tuo didesnis buvai taikinys.
Tavo laikas į pabaigą ėjo, nebijojai – tu juk karys!
Buvo kovo pirmoji metų keturiasdešimt devintų.
Buvo kovo pirmoji – dar daugiau buvo KGB užverbuotų šnipų.
Tavo saulė buvo mėnulis. Buvo balta, netgi baltas dangus.
Bet į bunkerį sodyboj eit nebijojai, juk jauteisi namuose saugus.
Su tavim dar du vyrai išėjo, jūs sušalę, alkani, o ir pavargę galbūt.
Bet mat jį kur – juk Tėvynei kančia, nežinia, visas kraštas vargsta ana.
Buvo likę vos žingsnis, kitas, va, jau matyt priemenė, bet jūs turbūt nesupratot,
kam kitam partizanui Skurskiui ant krūtinės raudona dėmė.
Paskutinįkart tave gyvą bematė: ant arklio atsišaudantį jojant kiemu…
Ta kulka nelaboji pavijo tave žaibo greičiu – taip užgeso gyvybė vyro iš kaimo Narvydžiai vardu.
Taip žuvo paskutinis „Uosio“ kuopos vadas (po jo jau nebebuvo kitų).
Kas galėjo tada pagalvoti, kad tu žūsi prie savo namų…

Laisvės gynėjų kūnai gulėjo ant gatvės: „Tai bent trofėjus!“ – šaukė priešo žmona.
Kiti žmonės graudžiai žiūrėjo – ir tyla…
Jūsų drąsą mums mena paminklai, o ramybę mes randam dainoj.
Gan vėlokai rašau šitą laišką, bet geriau jau nei niekada.
Pasakyt aš tik norėjau, ką reiškia man Lietuva!