Interviu vienu klausimu: Už ką esu dėkingas savo Tėčiui?

Stasys:
– Savo tėvukui labiausiai esu dėkingas už gyvenimo pamokas, o jų per gyvenimą buvo tikrai daug, bet turbūt svarbiausia – meilė ir pagarba šeimai: vaikams ir, žinoma, žmonai, kurias jis mums, trims vaikams, parodė savo pavyzdžiu. Tas vertybes perėmėm ir mes, jo sūnūs, ir tikiuosi, kad pavyko jas perduoti ir savo vaikams.

Antanas:
– Su nuoširdžia pagarba – tėčiui Antanui Aleknai. Tėtis – tai ramybės, išminties ir sąžiningumo oazė. Tai žmogus, kuriam nėra neišsprendžiamų uždavinių, kurio šaltas protas ir stipri valia stebina ne tik mane, bet ir mano šeimynykščius ir pasąmoningai įpareigoja pasitempti. Tėtis – žmogus, kurio dėka pamilau futbolo kamuolį ant karšto, deginančio basas pėdas Lietuvos pajūrio smėlio; šachmatų figūrėlių judėjimo kryptimis atradau neįmanomus sprendimus; krepšinio kamuolio bumsėjimu ir kamuolio kritimo į krepšį šmaukštelėjimo garsu užsikrėčiau iki pat šių dienų ir dar „užkrėčiau“ dukrą, kuri su dideliu noru ir entuziazmu žaidžia ir mėgaujasi šiuo žaidimu, o kur dar atrasti nežinomi kraštai knygų puslapiuose…
Jis išmokė eiti savo keliu aukštai pakelta galva, sąžiningai gyventi ir prieš save, ir su savimi, ir prieš kitus. Tai išties yra ne taip lengva ir paprasta, jei nuoširdžiai to laikaisi ir tuo vadovaujiesi savo kasdienybėje.
Tėtis – ne tik mano, mano šeimos, bet ir mano mamos bei sesers – užnugaris ir užuovėja, visuomet esame laukiami, žinom, kur rasim prieglobstį ar nuoširdų apkabinimą, ar paprastą patapšnojimą per petį.
Galėčiau jam dėkoti kiekvieną dieną už begalę skirtingų dalykų ir jo savybių, tik kažin ar to užtektų? Jo pamokymus, charakterį, elgesį, kaip neįkainojamą kraitį, atsinešiau į savo šeimą ir tikrai šventai tikiu, kad tas kraitis bus perduodamas iš kartos į kartą.
Aš jį myliu ir gerbiu. MES visi jį labai mylim.

Einira:
– Pirma atklydusi mintis – už gyvybę, už tai, kad esu šiame gyvenime, kad galiu džiaugtis gausiu būriu vaikų, turėti mylimą žmogų šalia ir semti pilnomis rieškučiomis gyvenimo spalvas ir akimirkas. Už savo gyvenimo klaidas – leidot man gyventi, kurti, klysti, paslysti, niekada dėl to nebarėt, nepriekaištavot, neauklėjot brukdamas savo požiūrio, įsitikinimų ar nuostatų. Požiūrio ir atsakomybės į savo darbą, nes didžiausias tėčio gyvenimo kredo: „jeigu darai – daryk iš visos širdies, visomis jėgomis, dėk visas pastangas“. Tas supratimas, kad tik savo jėgomis pasiektas tikslas yra pats maloniausias, kaskart nuvilnija kūnu, pasiekus finišą. O kur užsispyrimas, kartais lydimas stiprių vėjo gūsių. Už visa tai ir daugiau, už tą formulę, perkeltą iš tėčio kraujo į manąjį, esu dėkinga iš visos širdies.
Nėra paprasta išvardinti visko, už ką esu dėkinga tėčiui, bet ir neverta…, nes jausmas, kuris mus sieja, yra nebylus, žodžiais „aš myliu“ mes nesišvaistom, ir susitikimai nėra tokie dažni, kokių norėtųsi, bet aš Jus myliu iš visos širdies, nes Jūs esat mano TĖTIS.
Su meile tėčiui Stefanui – Einira Aleknienė.
Didžiausi sveikinimai viso pasaulio tėčiams, būkit mylimi savo vaikų…

Gabrielė:
– Tėčiui esu dėkinga, pirmiausia, už kantrybę, meilę ir supratimą. Už įskiepytą meilę knygoms ir smalsumą gyvenimui. Už visus ilgus pokalbius ir labiausiai už pagarbą – dėkoju, kad suvokė mane, kaip atskirą asmenybę, leido būti savimi ir manimi tikėjo, kai pati abejojau ir visada buvo šalia, kai reikėjo patarimo. Savo tėčiu aš labai didžiuojuosi, daugelyje gyvenimo situacijų jis man yra pavyzdys. Ir nors kartais nuomonės nesutampa, žinau, kad visada būsiu jo maža skruzdėlytė tauškalytė.

Parengė Rimantė Jančauskaitė