Kristupas Zigmantas Pacas ir Pacų giminės iškilimas LDK

Didikų Pacų palikimo ženklai

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikai Pacai – seniausia ir galingiausia Lietuvos bajorijos giminė, aktyviai veikusi ne tik valstybės visuomeniniame-politiniame gyvenime, bet ir prisidėjusi prie iki šiol išlikusių ypatingos kultūrinės, meninės reikšmės ir vertės bažnyčių, vienuolynų statybų fundavimo Varšuvoje, Vilniuje, Kaune, Jiezne ar kituose buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) miestuose ir miesteliuose.
Savo galios viršūnę didikai Pacai pasiekė XVII amžiaus antroje pusėje. Giminės iškilimas siejamas su LDK kancleriu Kristupu Zigmantu Pacu. Anot tarptautinės mokslinės konferencijos „LDK didikų Pacų giminė ir Lietuvos Barokas“ pranešėjo, Vytauto Didžiojo universiteto doktoranto Ričardo Jaramičiaus, gebėjimas suartėti su ATR karaliais Jonu Kazimieru Vaza, Mykolu Kaributu Višniovieckiu, pastarųjų valdovų dvarais, sumani politika, ryšiai su Italijos giminėmis leido K. Z. Pacui tapti vienu galingiausių to meto LDK veikėjų. Šalia kanclerio svarbią rolę valstybiniame gyvenime užėmė ir kiti giminės atstovai: LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas, Vilniaus vyskupas Steponas Mikalojus Pacas, Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas ir kiti.

Kristupas Zigmantas Pacas ir Kauno pavietas

Kristupo Zigmanto Paco portretas.

Dar XVI a. LDK buvo įgyvendinamos reformos. Tuo metu valstybės gyvenime svarbios buvo ir 1564–1566 m. teisinė ir administracinė reformos. Būtent pastarosios pertvar-kos metu buvo suformuoti LDK administraciniai vienetai: vaivadijos ir pavietai (pavietas – vaivadijos dalis, turinti renkamą kolektyvinio valdymo instituciją, administraciją, teritorijos valdytoją kaštelioną). Tarp tokių naujai suformuotų administracinių vienetų buvo ir Trakų vaivadija, kuriai priklausė Gardino, Kauno, Trakų ir Upytės pavietai.
Nors XVI amžiuje susiformavusias pavietų ribas šiandien yra sudėtinga tiksliai nurodyti, žinoma, jog Kauno pavietui priklausė ir Birštono apylinkės bei dalis dabartinės Prienų rajono teritorijos.
Istoriko teigimu, Pacų ekonominės galios augimas buvo neatsiejamas nuo to, kad jos atstovai kartais turėdavo net keliolika pelną nešdavusių seniūnijų, kurios tuo metu didikams buvo patikėtos kaip atlygis ar paskatinimas. Tarp daugelio tokių seniūnijų, kurias XVII a. antrojoje pusėje ir dalį XVIII amžiaus valdė Pacų giminės atstovai, buvo ir Kauno seniūnija.
Įprastai seniūnija buvo paskiriama iki „gyvos galvos“, tačiau, norėdami išsaugoti pajamų šaltinį, neretu atveju jos valdytojai išrūpindavo teisę perleisti jas savo šeimos nariams ar globotiniams. „Tokiu būdu seniūnijas gaudavo ir kai kurie Pacų giminės atstovai. Pavyzdžiui, LDK iždininkas Steponas Pacas savo vyresniajam sūnui Stanislovui perdavė Prienų seniūniją, o dvylikamečiui Kristupui Zigmantui – Vilkaviškio. Toks seniūnijų perleidimas mažamečiams didikų vaikams tuo metu buvo įprastas ir kitose didikų giminėse“, – konferencijos metu pasakojo R. Jaramičius.
Vėliau, 1666 m., K. Z. Pacas gavo privilegiją valdyti ir ypač paklausią Kauno seniūniją. Visgi, anot istoriko, tokiam didikui, kaip K.Z. Pacas, šios pareigos nebuvo kuo nors išskirtinės, mat tuo metu jis jau buvo daugybės seniūnijų ir daugiau nei 20 valstybės dvarų bei kompleksų valdytojas, Gardino ir Alytaus ekonomikos administratorius, Nemajūnų girininkas.
Ir nors šiais laikais užčiuopti konkrečios vietos seniūno valdymo ženklų, liudijančių apie jo veiklą, istorikams nėra taip paprasta, R. Jaramičiaus teigimu, Kauno paviete LDK kancleris paliko savo veiklos ženklų, kurie tarsi įkūnija XVII a. antrosios pusės Pacų giminės galią ir katalikų bažnyčios rėmėjų vaidmenį. Būdamas Baroko epochos žmogumi, K. Z. Pacas negailėjo lėšų bažnyčių statybai, puošybai ir išlaikymui savo administruojamose valdose: jis puoselėjo ir puošė rūmus Jiezne, Jiezno bažnyčią, daug dėmesio ir finansų skyrė Pažaislio vienuolyno statyboms, rėmė Virbalio domininkonų vienuolyną.
Pats būdamas bevaikis, kancleris prisiėmė auklėti Konstantino Paco trečiąjį sūnų Mikalojų Andrėjų Pacą – išleido šį į mokslus, rūpinosi jo karjera, o 1676 m. K. Z. Pacas jam perleido ir Kauno seniūniją bei Jiezno miestelį.
Kauno seniūnu M. A. Pacas buvo daugiau nei 3 dešimtmečius – iki 1708–1710 metų. Vėliau šias pareigas užėmė jo sūnus iš antrosios santuokos – Kristupas Konstantinas Pacas. Jis taip pat gavo valdyti Jiezno dvarą bei privilegiją Jiezno miestelyje rengti turgus ir rinkti muitą.
Per visą Pacų valdymo laikotarpį Kauno seniūnija buvo patikėta 5 Pacų giminės atstovams. Paskutiniuoju Kauno seniūnu Pacų giminėje tapo LDK raštininko Antano Mykolo Paco ir Teresės Radvilaitės sūnus Mykolas Pacas, gimęs 1754 m. Jiezne. Jis po tėvo mirties paveldėjo Jiezno dvarą, padarė žymią karinę karjerą, taip pat buvo renkamas pasiuntiniu į ATR seimus. Tačiau, kaip teigė Kauno pavieto istorijos tyrinėtojas R. Jaramavičius, kiti Kauno seniūnais buvę Pacų giminės atstovai neturėjo tokios išskirtinės galios valstybėje, kokią buvo sutelkęs Kristupas Zigmantas.

Pacai Lietuvos kariuomenėje

LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco herbas, vaizduojamas 1670 m. kanclerio portrete.

Kancleris ne tik rūpinosi seniūnijų reikalais, bet ir buvo vienas iš husarų vėliavų rotmistrų.
Anot Klaipėdos universiteto istorijos ir archeologijos doktoranto Vidmanto Airini, XVII a. pirmosios pusės karų metu Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės vadai atvirose kovose daugiausia rėmėsi husarų kuopomis – sunkiąja kavalerija – turėjusiomis taktinį pranašumą prieš daugumą to meto priešų, kas lėmė ir pergales ne viename mūšyje. XVII a. viduryje šioms kuopoms, kaip ir kitiems kavalerijos daliniams, vadovavo ir juos organizavo rotmistrai, kuriais neretu atveju tapdavo ne profesionalūs kariai, o didikai, iškilūs ir turtingi valstybės veikėjai. Taigi XVII a. antroje pusėje įsigalėjus didikams Pacams, šie tapo rotmistrais ir buvo atsakingi už kariuomenės formavimą. Prie husarų vėliavų vairo stojo: dviejų kuopų vadu tapęs didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Siesickis, Kristupas Bialozoras bei, žinoma, kancleris Kristupas Zigmantas Pacas.
Anot V. Airini, amžininkai liudija aukštą Pacų (ypač M. K. Paco) husarų vėliavų dalinių padėtį ir apskritai puikų giminės statusą kariuomenėje. Visgi vėlesniame laikotarpyje M. K. Paco husarų vėliavų pavyzdžiai parodė ir grėsmingo LDK kariuomenės nuosmukio ženklus. Nesumokėti atlyginimai, nepakankama valstybės pagalba, atlyginanti už karo metu patirtus nuostolius, sukėlė elito kareivių nusivylimą. Ši neigiama tendencija prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės ir jos kavalerijos silpnėjimo veiksnių.

Giminės didybė atsiskleidžia tradicijose ir heraldikoje
„Pacų vėliavų husarai puoselėjo bajoriškąsias vertybes ir tradicijas. Drąsos ir meistriškumo reikalaujančias dvikovas kardais ar šaunamaisiais ginklais jie neretai laikė sprendimo būdu apginti savo garbę arba įtvirtinti savo statusą. <…> Vertėtų atkreipti dėmesį į husarų dalyvavimą iškilmėse ir jų vaidmenį Baroko epochos Lietuvos didikų teatralizuotose laidotuvių apeigose, kuriomis būdavo pagerbiami ir amžinybėn iškeliavę Pacų giminės atstovai. Šios apeigos savo ruožtu atskleidžia Lietuvos diduomenės požiūrį į husarus – karingą bajorų dalį, įkūnijusią ir išsaugojusią kilmingųjų tradicijas. Per nuostabą ir baimę keliančią ceremoniją, pagerbiant mirusįjį, husaras bažnyčioje sulaužydavo ietį. Teatralizuotame veiksme dalyvaujantis kavaleristas, sulaužęs ietį, turėdavo kristi nuo žirgo. Ypatingą reikšmę husaro vaidmeniui šiose apeigose suteikė tai, kad kario atliekamas veiksmas simbolizavo riteriškos, garbingos mirties mūšio lauke idealą“, – konferencijos metu pasakojo istorikas V. Airini.

.

Pacų giminės didybę liudija ir heraldikos tradicijos, nurodančios rango, titulo, pareigybių ir šeiminius ryšius. Pasak konferencijoje dalyvavusios Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos bei Šiaulių muziejaus atstovės Gabrielės Jasiūnienės, priešingai nei kitose Vakarų Europos šalyse, LDK pirmieji kilmingųjų herbai atsirado tik XIV a. pab., o heraldikos tradicijos nusistovėjo dar vėliau. LDK kilmingųjų heraldika buvo veikiama keleto tradicijų: senųjų lietuvių ženklų, lenkiškųjų ir iš kitų Europos kraštų atneštų herbų. Apie Pacų heraldiką galima rasti informacijos senuosiuose herbynuose. Istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas heraldikos vardyne teigia, kad Pacai turėjo dvigubos lelijos herbą, kurio raudoname lauke vaizduojama dviguba sidabrinė lelija, per vidurį perrišta auksiniu žiedu.
Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos atstovės teigimu, iki šių dienų yra išlikę nemažai LDK didikų Pacų heraldikos šaltinių – ne tik herbinių antspaudų, bet ir herbų vaizduojamųjų knygų grafikoje, portretuose, bažnyčių puošyboje ir kitur. Vieni iš tokių šaltinių yra portretai, kuriuose galima pamatyti ne tik portretuojamą grafystę, bet ir herbą, kaip tam tikrą kilmės pabrėžimo ženklą. Pavyzdžiui, 1670 m. nutapytame LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco portrete (viršutiniame kairiajame kampe) raudonos spalvos lauke vaizduojama balta arba sidabrinė heraldinė lelija, skydo kraštai – aukso spalvos, virš herbo skydo – bajoriška karūnėlė, iš abiejų herbo šonų yra palmės šakelės, kurios apačioje yra sukryžiuotos ir perrištos raudonu kaspinu. Ant herbo pavaizduotos savininko vardo, pavardės, užimamų pareigybių pirmosios raidės.
Anot heraldikos tyrinėtojos, kone geriausiai Pacų didybė atsiskleidžia pastatų interjere ir eksterjere. Kaip žinoma, XVII a. antroje pusėje Kristupas Zigmantas Pacas pradėjo Pažaislio vienuolyno statybą, kuris savo struktūra ir meniniais sprendimais iki šiol laikomas unikaliu architektūros ansambliu. Jam priklauso ir Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, kurios vakariniame fasade matomas ištaigingas Pacų herbas, kuriame vaizduojamas puošnus, aboriniais motyvais dekoruotas kartušas bei herbinė Pacų figūra – dviguba lelija. Ši giminės herbinė figūra taip pat vaizduojama ir bažnyčios skliautų ornamentikoje.
Heraldinės tradicijos motyvai pastebimi ir kitų Pacų atstovų portretuose, knygose, portjerose ar šių didikų funduotuose pastatuose: M. K. Paco iniciatyva pastatytoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Emanuelio Paco atminimui įrengtoje epitapijoje, esančioje Vilniaus katedroje, ir kt.
Anot G. Jasiūnienės, kalbant apie Pacų didybę, vertėtų paminėti, kad Pacų heraldikos tradicija buvo svarbus reprezentacijos, didybės ir priklausymo giminei ženklas, o dvigubos lelijos simbolis iki šių dienų mums primena vienos galingiausių XVII a. LDK didikų, Lietuvos italais tituluojamų Pacų atminimą.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *