Kariuomenės ir visuomenės dieną – partizanų takais nuo Šilavoto iki Juodbūdžio

Per Lietuvą nuvilnijusi Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena neaplenkė ir mūsų krašto. Ji pažymėta 18 km žygiu: Šilavotas – Juodbūdžio kaimas ir skirta Juozo Lukšos-Daumanto 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Sveikina Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Anušauskas. Iš kairės į dešinę: A.Kupčinskas, A.Vaicekauskas, Vl.Sungaila.

Praėjusį sekmadienį nuo ankstaus ryto Šilavoto miestelį užplūdo būriai žygeivių. Šventinę nuotaiką kėlė šilta, saulėta, besiskleidžiančiais žiedais pasipuošusi diena, toli sklindantys Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestro garsai. Atvyko ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Seimo narys Andrius Kupčinskas, Lietuvos politinių kalinių ir Tremtinių Sąjungos Kauno skyriaus vadovas Vladas Sungaila, Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas. Renginį vedė aktorius Gintaras Mikalauskas. Jis priminė, kad ši – trečiąjį gegužės sekmadienį švenčiama Kariuomenės ir visuomenės diena buvo minima ir tarpukario Lietuvoje: pagerbiami Lietuvos partizanai, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę, organizuojami renginiai, visuomenė supažindinama su karine technika, vaišinama kareiviška koše ir pan.

Apie Degimų kautynes papasakojo E. Kuckailis.

Šiemet diena skirta ir Juodbūdžio kaime gimusiam, vienam iš ryškiausių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovų užsieniui, mjr. Juozui Lukšai-Daumantui (1921–1951). Apie jį buvo kuriamos legendos dar jam gyvam esant. Ryžtingas karys, sumanus vadas, geras strategas, psichologas ir analitikas, gebantis perprasti ir nuspėti priešų veiksmus, tapęs besąlyginės ištikimybės Lietuvai, rezistencijai, kovų draugams ir partizano priesaikai, dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Daumantas du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie

Žygyje keliavo ir Lietuvos skalikai.

rezistencinę kovą Lietuvoje. Žuvo kovoje patekęs į pasalą. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol…
Pagerbiant J. Lukšos ir jo bendražygių atminimą žodį tarė krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, meras A. Vaicekauskas, apie Šilavoto istorines vietas papasakojo Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė. Jaukus, išgražėjęs miestelis garsus ne tik Davatkyno muziejumi, iš tolo žvilgsnį traukiančiais Švč. Jėzaus širdies bažnyčios bokštais. Tragiškus partizanų likimus mena 2000 m. šalia šventoriaus įrengtas ir pašventintas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės memorialas.

J. Lukšos Daumanto gimtinėje.

Šalia bažnyčios esantis Šilavoto mūriukas yra rezistencinio pasipriešinimo kovas menantis pastatas su rūsyje išlikusiais betono sienose ir lubose išraižytais čia kalintų ir kankintų žmonių įrašais. Pastatytas 1938 m. kaip ligoninė. 1944–1953 m. jame veikė NKVD-MVD-MGB būstinė su laikinojo sulaikymo areštine. Partizanai tris kartus bandė užimti okupantų būstinę – mūriuką. Deja, visi mūšiai buvo nesėkmingi. Dar ir šiandien šalia esančios bažnyčios šventoriaus tvoroje matyti buvusių mūšių kulkų paliktos žymės. Dabar pastate yra muziejus.
Už Šilavoto kaimo kapinių tvoros iškilę balti kryžiai žymi Nužudytų partizanų kapines. Anksčiau čia vietiniai žmonės turėjo išsikasę duobes bulvėms laikyti. 1945–1950 m. stribai į šias duobes atvežę sumesdavo nužudytųjų kūnus – iš viso apie 50 partizanų.

Pusiaukelėje – Geležinio Vilko partizanų mūšio vieta
Pagrindinis minėjimo tikslas – žygiu pagerbti už Laisvę kritusius kovotojus. Startavę

Partizanų kapai Šilavote.

Šilavote beveik 18 km nuotolį partizanų takais pasiryžo įveikti per šimtą žygeivių. Tai – Prienų rajono moksleivijos, visuomeninių organizacijų ir bendruomenių atstovai. Pusiaukelėje – Degimų kautynių ir Vilkų sodybos, kur 1945 m. birželio mėn. viduryje įvyko vienas didžiausių Geležinio Vilko partizanų mūšių. Apie tai žygeiviams papasakojo kelių knygų apie partizanus autorius Ernestas Kuckailis, Degimų kautynių vietoje įrengtas stendas. Tą laikmetį mena miško tankmėje iškilę galingi ąžuolai, dar randamos sudegintų sodybų liekanos. Viena jų buvo J. Lukšos mamos Onos tėviškė. Įspūdingas kelis šimtmečius menantis žaibo paliestas Vilkų ąžuolas, vertas papildyti gamtos paminkų sąrašą.

Finišas – Juozo Lukšos gimtinė
Po kelių žygio valandų žygeiviai finišavo J. Lukšos gimtinėje Juodbūdžio kaime. Čia gyveno ir Lukšos seneliai, paskui ir tėvai – Simonas ir Ona Lukšos, gimė, augo keturi Juozo broliai partizanai. 1947 m. sodyboje buvo įrengta partizanų slėptuvė, 1947 m. birželio 13 d. čia sušaudytas vienas iš brolių – Jurgis.
…Plačiai nuvilnijo Lietuvos himnas, J. Lukšos eiles skaitė aktorius G. Mikalauskas, Prienų krašto partizanų dainas dainavo Kauno folklorinis ansamblis „Kupolė“, nugriaudėjo trys atminimo salvės, prie kryžiaus buvo padėtą gėlių. Šventės dalyviai būriavosi prie apie partizanų kovas pasakojančių stendų, eilutė nusidriekė prie kareiviškų vaišių…
Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena išties buvo atmintina, turininga, graži…
Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *