Vienas iš Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių: Juozas Vaitkevičius

2021-ieji – Archyvų metai

Vestuvinė nuotrauka.

„Nuo istoriko knygos iki asmeninės šeimos istorijos, nuo valstybinės reikšmės dokumento iki sveikinimo atviruko, nuo San Paulo iki Tokijo, nuo Vilniaus iki Pasvalio, nuo signatarų portretų iki nebyliojo kino ar „Amerikos balso“, nuo žemėje rastų partizanų dokumentų iki skaitmeninių vaizdų, nuo saugyklos iki skaityklos – viskas prasideda archyvuose“, – taip archyvus pristato Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų sklaidos skyriaus komanda.
Siekiant paminėti pirmojo Lietuvos valstybės archyvo 100 metų sukaktį, 2021 metai paskelbti Archyvų metais.
Jeigu užduočiau klausimą „Kuo garsėja Veiveriai?“, nemažai žmonių turbūt pagalvotų apie Veiverių mokytojų seminariją. Ne viena knyga ir straipsnis skirti šiai mokytojų kalvei. Didžiausias seminarijos turtas – jos mokiniai. Vieną iš jų ir norisi prisiminti. Džiaugiuosi, kad lankydamiesi Veiveriuose, į biblioteką užsuko buvusio seminaristo Juozo Vaitkevičiaus anūkas architektas Juozapas Vencius su žmona, taip pat architekte, Laimute. Jie perdavė senelio dokumentus bei nuotraukas ir papasakojo šeimos istoriją. Dokumentai ir

Veiverių mokytojų seminarijos 1913 m. absolventai. Juozas – 1-oje eilėje apačioje, pirmas iš kairės pusės.

nuotraukos bus eksponuojami bibliotekoje, o su įspūdinga istorija kviečiu susipažinti šiame straipsnyje.
Seminaristas Juozas Vaitkevičius gimė 1894 m. gegužės 11 d. Jo tėvai Jurgis ir Marija Vaitkevičiai tuo metu gyveno Kybartuose. Jiedu susilaukė septynių sūnų, iš kurių du mirė kūdikystėje. Tėvas iki 1914 m. dirbo Eitkūnuose carinės muitinės tarnautoju. Šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo du gyvenamuosius namus.
1913 m. Juozas baigė Veiverių mokytojų seminariją. Kaip ir dauguma jaunų seminarijos absolventų, buvo paskirtas į Lenkiją, kur vedėjavo Sucharšeckos pradinėje mokykloje Augustavo apskrityje.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Juozas buvo perkeltas į Vilnių ir paskirtas dirbti dezinfektoriumi Komiteto pabėgėliams grąžinti dezinfekacijos būryje. Tačiau greitai jo tėvą Jurgį perkėlė dirbti į Rusiją, į Archangelsko uosto muitinę. Išvyko su visa šeima: žmona, Juozu ir dar keturiais broliais. Motina su vaikais apgyvendino Brianske. Ten buvo lengviau pragyventi, bet šeima vis tiek skurdo.

Image

Tuo metu Rusijoje siautė šiltinė. 1917 m. šeima gavo pranešimą, kad Archangelske, būdamas 57 m., mirė tėvas Jurgis Vaitkevičius. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šeima traukiniu išvyko į Lietuvą. Kelionėje visi, išskyrus vyriausią sūnų Juozą, susirgo vidurių šiltine. Ligoniai iš traukinio buvo perkelti į ligoninę-lazaretą. Jame mirė motina Marija Vaitkevičienė, tad Juozas, kuriam tuo metu buvo 24 metai, liko šeimos galva.
Su pasveikusiais broliais jis grįžo į Kybartus, kur prieš karą paliktus šeimos namus rado sudegusius.
1919 m. Juozas Vaitkevičius tapo Vilkaviškio apskrities Karalkrėslio pradinės mokyklos vedėju. 1925 m. su Vilkaviškio mokyklų inspektoriaus Stanislovo Vitkausko dukra Melanija sukūrė šeimą. 1926 m. susilaukė vienintelės dukros Aldonos, vėliau tapusios gydytoja odontologe proteziste.
Visą gyvenimą Juozas Vaitkevičius dirbo mokytoju. 1935 m., baigęs darbą Karalkrėslyje, mokytojavo ir vedėjavo įvairiose Marijampolės pradinėse mokyklose. Buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos „Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu“ (1928 m.) ir „Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino jaunio garbės ženklu“ (1939 m.)

Juozas Vaitkevičius su žmona Melanija, žmonos sesė Jovita, dukra Aldona ir anūku Juozapu.

Po Antrojo pasaulinio karo Juozui Vaitkevičiui Sibiro tremties pavyko išvengti, bet jo įsigytas gyvenamasis namas Marijampolėje buvo nacionalizuotas, todėl 1950 m. persikėlė gyventi pas žmonos seserį Jovitą į Kauną. Iki 1958 m. tęsė darbą Vilijampolės vidurinėje mokykloje, kur dėstė geometriją, rusų kalbą ir buvo mokymo dalies vedėjas. Jo sąžiningą darbą įvertino ir sovietinė valdžia. 1948 m. ir 1958 m. buvo apdovanotas garbės raštais.
Anūkas Juozapas prisimena, kad senelis buvo tikras Mokytojas – sugebėdavo gerai, ramiai ir įtaigiai išaiškinti užduotis ir aptarti įvairias gyvenimo situacijas. Jam labiausiai rūpėjo žinių perdavimas ir mokinio suvokimas. Labai gerbė savo žmoną Melaniją, į kurią visuomet kreipėsi „madam“. Žmoną palaidojo 1979 metais, o pats, pakirstas netikėto plaučių vėžio, mirė 1981 m. kovo 25 d. Amžinojo poilsio atgulė Kaune – Eigulių kapinėse.
Vaitkevičių šeimos istorija – tik viena iš begalės tragiškų ir įdomių to laikmečio žmonių istorijų. Tūkstančiai jų yra nugulusios Lietuvos archyvuose ir laukia, kol bus surastos. Man džiugu pasidalinti šia istorija ir prisiminti Juozą Vaitkevičių, kurio gyvenimas buvo nulemtas tų kelerių metų, praleistų Veiverių mokytojų seminarijoje.

Su broliu Kaziu.

Lietuvos Archyvų metams paminėti skirtą parodą su Vaitkevičių šeimos nuotraukomis ir dokumentais visus metus galima bus apžiūrėti Veiverių bibliotekoje.
Oksana Venckūnienė
Prienų J. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Veiverių bibliotekos vyr. bibliotekininkė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *