Šventoji giraitė

Onutė Gaidamavičiūtė

Ąžuoliukų sodinimo talka

Straipsnio autorė Onutė Gaidamavičiūtė prie stebuklais garsėjančio Gojaus (Baudėjų) ąžuolo.

Saulėtą, vieversių čiulbantį ir žydintį šeštadienio, gegužės 8-osios, rytą Prienų rajone, netoli Gerulių II piliakalnio, buvo pasodinta šventoji Ąžuolų giraitė, skirta šviesuolio, mokytojo, dailininko, Romaldo Kuso (1944–2021) atminimui (su atminimo lenta „Šventoji giraitė Romaldo Kuso atminimui“). 

Sodinti ąžuoliukų atvyko žmonės, šeimos iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Kazlų Rūdos, taip pat iš Vyšniūnų, Verbyliškių, Jogalinos, beveik keturios dešimtys žmonių, nuo mažiausių – vaikų iki senolių. Ąžuoliukų sodinimą surengė  Sienakalnio (Prienų r.) bendruomenė, Romaldo Kuso vaikai: dukra Jolita Kusaitė-Pokvietė ir sūnus Romaldas Kusas. R. Kuso vaikai taip atsiliepė apie ąžuoliukų sodinimą: „100 ąžuolų tau, tėtuk, ir Gojaus ąžuoliukas jaunas, tau atminti. Nėra žodžių, kurie išsakytų, kaip labai tavęs pasiilgom, kaip gera jausti gėrį, kurį palikai mūsų visų širdyse. Tu mylėjai Gamtą, tavo meilė mumyse ir šie ąžuolai, tikiu, tik pradžia…“

Romaldas Kusas.

Sodinti ąžuoliukų atvyko ir savaitraščio „Šiandien“ redaktorius Gintautas Kniukšta, taip pat Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė, etnologė, VDU doc. dr. Dalia Senvaitytė, taip pat kraštietis biologas, VDU dėstytojas Šarūnas Ašmantas.
Pabaigoje buvo pasodinti ir iš didžiojo Gojaus ąžuolo gilės užauginti ąžuoliukai, vienas iš jų –Rimanto Kuso atminimui. Ąžuoliukus porą metų savo namuose paaugino Rimas Pakerys, Sienakalnio bendruomenės vaidila, kuris teigė, kad Romaldas Kusas jam buvo kaip tėvas, šviesuolis, pavyzdys, lietuvybės puoselėtojas, skatinęs gerbti ir branginti Gamtą, ažuolus: „Gerasis žmogus – Romaldas Kusas. Romaldas visa savo laikysena, o ir išvaizda, priminė iš amžių glūdumos pas mus atėjusį krivį – žynį. Jis buvo tarsi šauklys, kviečiantis nubusti ir pagaliau susivokti, kas mes iš tikro esame. Amatų mokykloje, kurioje paskutiniu metu dirbo, iš bibliotekos imdavo išmesti skirtas knygas, jas skaitydavo ir, ką ypatingo radęs,

Romaldo Kuso paveikslai.

dalydavosi. Štai  kokias mintis jis skleidė:
Sienakalnio vaidilos žodžiais, todėl, kai vienas garbus pilietis, gyvenantis netoli galingo jotvingių Gerulių piliakalnio, patikėjęs kilniais mūsų bendruomenės tikslais, „padovanojo nedidelį žemės plotelį, mes iš karto suskubome grąžinti jį Gamtai, užsodindami ąžuolais. Nuo šiol ten Gyvybės ir Mirties ratas suksis žmogaus niokotojo rankų nebeliečiamas. Taip pagerbdami šviesių protėvių, mūsų dievų, atminimą. Be jų nebūtų mūsų. Jie daugel negandų atlaikė. Atlaikysime ir mes.“ 
O šviesuolis, dailininkas Romaldas Kusas mirė prieš porą mėnesių, kovo 16 dieną, o gimė jis 1944 m.  Žemaitijos žemėje – Palangoje. R. Kusas mokėsi Vydmantų pradinėje mokykloje, vėliau  tęsė mokslus Palangos vidurinėje mokykloje. Studijavo ir baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Įgijo medžio apdirbimo specialybę. 36 metus mokė Kauno taikomosios dailės mokykloje medžio drožybos. Būdamas menininkas iš prigimties neapsiribojo vien tik darbu su medžiu. Dėstė metalo apdirbimą, juvelyriką. Mokė piešti, tapyti ne vieną jaunąjį menininką. Yra sukūręs daug medžio drožybos darbų. Sovietmečiu kūrė pagal užsakymus. Dailininkas yra surengęs ne vieną asmeninę parodą. Jo darbus galima pamatyti įvairiuose muziejuose, galerijose, asmeninėse kolekcijose. 2016 metais dalyvavo 7-oje Pasaulio žemaičių parodoje“. 2015 m. spalio 8 d., pristatant Kauno viešojoje bibliotekoje asmeninę parodą „Tapybinė vizija“, buvo rašoma: „Pastaraisiais metais dailininkas atsidavęs tik kūrybai. Jis aktyvus, pastabus, ieškantis ir turintis savo kūrybos stilių. Jo darbai šilti ir įkvepiantys, tarsi žvilgsnis iš tamsumos ar vėjo gūsis, glostantis kiekvieno skruostą…“. Su žmona Aldona užaugino sūnų ir dukrą, džiaugėsi ir trimis anūkėmis bei anūku.
Pabaigę sodinti ąžuoliukus, įamžinę Romaldo Kuso atminimą, aplankėme ir netoliese esantį stebuklingą Gojaus arba Baudėjų ąžuolą, apie kurio gydomąsias galias papasakojo žolininkė, etnologė, kultūrologė Rita Balsevičiūtė, po to – Gerulių II piliakalnį, šalia kurio buvo Gojaus miške žuvusių partizanų Ašmenskų sodyba. Užlipę ant Gerulių II piliakalnio, atsikvėpėme, pasigrožėjome įstabiais šaltiniuotos Dzūkijos upės Obelties vingiais. Rimas Pakerys pagrojo Labanoro dūdmaišiu.
Po to visi aplankė Gerulių I piliakalnį (Alytaus r.), o išvyka baigėsi stambiausio Lietuvoje ir Europoje – Gojaus – ąžuolo, esančio Pakrovų kaime, Prienų r., aplankymu. Gojaus ąžuolo amžius – apie 400 metų. Kažkada jis atlaikė perkūnijos smūgį. 14m aukštyje šakojasi į 2 kamienus. Gojaus ąžuolo aukštis 33,4 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje: 6,20 m, medienos tūris: 43 kubiniai metrai.

Sienakalnio bendruomenės ištakos

Tad šeštadienis tikrai buvo įspūdingas ir turiningas, pasodinta šventoji giraitė, aplankyti du piliakalniai, didysis Gojaus ąžuolas, iš kurio stiprybės ir

Ąžuoliuką sodina etnologės Rita Balsevičiūtė ir Dalia Senvaitytė.

semiasi Sienakalnio bendruomenė.
Štai taip Sienakalnio bendruomenę, jos susikūrimo tikslus, veiklos planus pristato Rimas Pakerys: „Prieš septynetą metų vedini bendrų tikslų susispietėme į bendruomenę kaip bitutės į spiečių. Įsigijome miške esančią sodybą Antapolio kaime, netoli Aukštadvario. Labai iš lėto, bet po  truputį, rengiame talkas, tvarkome  aplinką. Džiaugiamės brolyste ir tuo jausmu, kad kartu mes galime labai daug nuveikti. Štai praėjusiais metais atlėkė  net du  bičių spiečiai. Tai mums lyg ženklas, kad einame  gera linkme, o ne klystkeliu.“
R. Pakerys teigia, kad „Vienas iš pagrindinių bendruomenės tikslų – kurti bendrą  nuosavybę, už kurią būtume  visi  vienodai atsakingi; taip pat auginti tarpusavio pasitikėjimą ir ryšius. Ištikus nelaimei, stoti mūru vienas už kitą. Puoselėti pamatines vertybes, kurios  niekados nesikeičia, kokie vėjai bepūstų. Tai lyg du Gedimino ženklo šoniniai stulpai, ant kurių turėtų viskas laikytis. Žemė visų – dalijamės. Medis –

Ąžuoliukų giraitę sodino kelios kartos.

gyvybė, nebeprekiaukim, nebepardavinėkim.“
Kartu su Rimu Pakeriu kviečiame vienytis ir burtis į bendrą talką: „Manome, kad prieš kelerius metus buvo padaryta didžiulė klaida leidžiant parduoti Žemę užsieniečiams. Šiuo metu užsienio įmonės turi įsigijusios tūkstančius hektarų miškų plotų. Tai – didžiulė  bėda mūsų Tėvynei. Bet išeitis visada  yra. Ir vienas lauke karys. O kai mes, vedini bendrų  vertybių, susispiečiame į darnią bendruomenę, galime labai labai daug.
Auginkime ne tik medžius, bet ir pasitikėjimą vienas kitu. Kurkime Lietuvą! Nupirkime bendromis pastangomis kad ir iškirstą miško plotą ir užsodinkime medeliais, kurie jau niekados nebūtų kertami. Kas nori jungtis talkon, daugiau žinių ras Sienakalnio bendruomenės tinklalapyje ir  feisbuko paskyroje.“

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *