Aš – pilietis
Gegužės 14 d. Lietuvoje minima Pilietinio pasipriešinimo diena, kurios simboliu laikomi skaudūs ir tragiški įvykiai, kai beveik prieš 50 metų, protestuodamas prieš tarybinę santvarką, sušukęs: „Laisvę Lietuvai!“ ir apsipylęs benzinu, Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino vos devyniolikos sulaukęs jaunuolis Romas Kalanta. Įvairios apklausos rodo, kad ne tokią seną istoriją jau spėjame ir pamiršti, mat per Nepriklausomybės laikotarpį norinčiųjų eiti ginti Lietuvos skaičius sumažėjo apie 15 proc. Ką šie skaičiai pasako apie visuomenę ir ką darytume, jei išauštų diena X, kalbamės su Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) Kauno rinktinės vadu ats. kpt. Vytautu Žymančium.
Nuotrauka iš asmeninio V.Žymančiaus archyvo
– Gerbiamas Vytautai, praėjusį penktadienį Lietuvoje minėjome Pilietinio pasipriešinimo dieną. Tačiau 2019 m. statistikos duomenimis, per 30 Nepriklausomybės metų tėvynę ginti norinčiųjų piliečių skaičius sumažėjo apie 15 proc. Tiesa, bene žemiausią tašką Lietuva buvo pasiekusi 2010 metais. Tuomet, apklausų duomenimis, kovoti už Lietuvos laisvę buvo nusiteikę tik 29,8 proc. apklaustųjų, o 2019 m. šis skaičius išaugo iki 46 proc., tačiau tai vis tiek mažiau nei pusė respondentų, o realybė turbūt būtų dar liūdnesnė. Jūsų nuomone, kokios priežastys lemia tokį pilietiškai nusiteikusių žmonių skaičiaus mažėjimą?
– Per visus tuos 30 metų gyvenome tikriausiai kaip niekada gerai – Lietuva neturėjo didelių politinių ar karinių sukrėtimų, tapo Europos Sąjungos, NATO nare. Verslui, poilsiui, kelionėms ir kitai veiklai atsivėrė visas pasaulis. Papuolėme į materializmo pinkles, o rami aplinka leido pamiršti net ir ne tokią seną, skaudžią istoriją. Atskiros organizacijos (Tremtiniai, Laisvės kovų sąjūdis ir kt.) savo jėgomis atstatinėjo paminklus, organizavo prisiminimo renginius, tačiau valstybiškai į tai buvo žvelgiama tik paviršutiniškai – rinkimams priartėjus.
Kitas svarbus aspektas – tai, jog niekaip nesustojome reorganizuoti švietimo sistemos: mokytojo profesija tapo nepagarbi, o ir pati sistema tapo materialumo verge. Švietimas, mokykla ugdo jaunąją kartą ir būsimus tėvus, verslininkus ir politikus. Čia dedamas pamatas Valstybei. Ir jeigu mokytojo profesija nėra gerbiama, kokių rezultatų galime tikėtis?…
– Kalbant apie statistiką, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) užsakytos gyventojų nuomonės 2019 m. apklausa rodo, kad ginkluoto užpuolimo atveju organizuoti pilietinį pasipriešinimą imtųsi 9 proc. respondentų, prie jo prisidėtų 37 proc., o 34 proc. apklaustųjų liktų nuošalyje: kaip vertinate šiuos skaičius ir ką tai pasako apie mūsų visuomenę?
– Na statistika ne visada verta pasikliauti. Reikia suprasti, kad ginkluotas pasipriešinimas visada atneša aukų, o aukos ne tik gąsdina bet ir vienija. Žinoma, galbūt dalis žmonių bandytų išvykti į „šiltus kraštus“, jei tai būtų įmanoma, arba net taptų kolaborantais, tačiau didžioji dalis tų, kurie patenka į tuos 34 proc., vienaip ar kitaip prisidėtų prie pasipriešinimo veiklos. Statistika atskleidžia žmonių nuomonę dabartinėmis sąlygomis, bet niekas negali tiksliai pasakyti, kaip ir kokia forma ginkluotas užpuolimas gali įvykti – vis dėlto esame NATO nariai, turime savo partnerius, su kuriais treniruojamės ne tik čia, Lietuvoje, bet ir dalyvaujame bendrose operacijose užsienyje. Partizaninis karas parodė abi Lietuvos puses.
Na, o jeigu jau vadovautis skaičiais, tuomet vėlgi reikėtų grįžti prie pirmo klausimo – švietimas ir pilietiškumo puoselėjimas. Tik tai gali pakelti statistinių rodiklių kreivę į viršų.
– Šaulių sąjunga – tai viena iš pagrindinių pilietinės savigynos organizacijų Lietuvoje: koks yra šios organizacijos tikslas ir uždaviniai taikos laikotarpiu?
– Taikos metu Šaulių sąjunga vykdo savo narių rengimą, esant reikalui, remti valstybines institucijas ekstremalių situacijų metu. Žinoma, vienas iš prioritetinių uždavinių –bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomene, treniruoti šaulius bendrai veiklai. Glaudžiai bendradarbiaujame su policija, pasienio, priešgaisrine gelbėjimo tarnyba. Turime gražių bendradarbiavimo rezultatų su Kauno greitosios pagalbos stotimi. Veiklos spektras platus, apimantis visas ekstremalaus išgyvenimo sritis.
Taip pat lygiagrečiai suaugusiųjų šaulių rengimo vyksta Jaunųjų šaulių ugdymas. Tai jauno žmogaus mokymas išgyventi ekstremaliose situacijose ir šauliškų vertybių puoselėjimas. Savo veikloje vadovaujamės dar 1927 m. Vlado Putvinskio-Pūtvio parašytomis taisyklėmis: 1. Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę. 2. Švieskis ir šviesk. 3. Stiprink valią ir kūną. 4. Būk drausmingas ir mandagus. 5. Gerbk ginklą. 6. Būk tiesus ir teisingas. 7. Tesėk žodį. 8. Būk budrus. 9. Saugok valstybės turtą. 10. Brangink šaulio vardą ir Lietuvos garbę.
– O kokiomis priemonėmis prie šalies gynybos organizacija prisidėtų karinio konflikto metu?
– Spektras labai platus – nuo dalyvavimo Lietuvos kariuomenės dalinių sudėtyje (Kovinių šaulių būriai) iki logistikos, objektų apsaugos, gelbėjimo darbų ar viešosios tvarkos užtikrinimo.
– LŠS veikloje dalyvauja ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi, ir Sausio 13-osios įvykius menanti karta. Jūsų pastebėjimu, kuo skiriasi kartų požiūris į šalies gynybą?
– Jaunoji karta visada yra modernesnė ir inovatyvesnė. Turbūt net nereikėtų lyginti nei kartų, nei situacijų „Tada“ ir „Dabar“. Kiekvienas laikmetis ir bendra pasaulinė aplinka diktuoja savo suvokimus į gyvenimo prasmę ir valstybingumą. Ypač po 2014 metų įvykių Ukrainoje šaulių gretas papildė motyvuoti ir kupini ryžto ginti savo valstybę piliečiai. Jaunimas domisi istorija ir aktyviai dalyvauja istorinių įvykių minėjimuose. Labai džiugina gausėjančios šaulių gretos ir jų atsidavimas organizacijai, aukojant savo laiką pratyboms ir konkrečių užduočių vykdymui. Per 2020 m. Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės šauliai sukūrė apie 7000 darbadienių – tiek dienų sudalyvavo pratybose ir konkrečių užduočių vykdyme neatlyginamai. Organizuojame ir savaitinius kursus šauliams, kurie savo atostogų sąskaita be jokio atlygio mokosi karybos ir vadovavimo meno. Taigi požiūris yra labai rimtas ir atsakingas.
– Dabar auganti ir šiuolaikinę Lietuvą kurianti karta jau nebepamena idėjinės kovos prieš sovietų tankus, nes dar buvo labai maži arba iš viso jos nematė, tačiau gerai prisimena Ukrainos įvykius, stebi situaciją Baltarusijoje: ar turėtume ko nors pasimokyti iš pilietinio pasipriešinimo kaimyninėse šalyse, ar visgi reikia atsigręžti, kaip ir sakėte, į ne tokią seną savo šalies patirtį?
– Visada reikia mokytis iš savo istorijos ir labai rimtai analizuoti bei stebėti, kas vyksta kaimynystėje. Nereikia gąsdinti tankais, nes jie yra įveikiami, jei esame tinkamai pasiruošę. Žinoma, privalome gerbti savo istoriją ir savo didvyrius, kurių dėka šiandien kalbame viena seniausių kalbų pasaulyje ir išlikome kaip laisva ir nepriklausoma valstybė. Sudėtas didžiulis aukų aukuras ir tam privalome atiduoti duoklę. Tačiau, vėlgi, reikėtų, kad tuose minėjimuose, valstybinėse šventėse ne politikai ir jų vėliavos plevėsuotų prieš rinkimus, o būtų suteikta pirmenybė visuomeninėms organizacijoms, mokykloms ir daugiau kūrybinės erdvės pilietiškumui.
Valstybinės institucijos privalo būti atsakingos už tokių renginių organizavimą ar koordinavimą. Pastaruoju metu, stebint situaciją, panašu, kad to link einama ir tai džiugina.
Kaimynus privalome matyti, geras veiklas remti, morališkai palaikyti ir labai svarbu objektyviai nušviesti įvykius savo piliečiams. Turime žinoti, kad šalia vyksta karas, yra aukos ir dar labiau turime susitelkti, jiems padedant, kad aukų aidas iš kaimynų neatsiristų iki mūsų praktinėmis pasekmėmis.
Turime suprasti, kad laisvė ir nepriklausomybė yra šiandien ir kovoti už jas turime taip pat šiandien, kad rytoj jų neprarastume. Reikia didžiuotis, kad lemtingais 1990-aisiais gebėjome susivienyti ir, išnaudodami palankią sau tarptautinę situaciją, ištrūkome iš okupacinių gniaužtų. Tačiau visa tai jau praeityje, dabar tik reikia išnaudoti tuometinius laimėjimus ir kurti tolimesnės valstybės ateitį kartu su demokratiniu pasauliu.
– Tikėtina, jog įvykus kariniam konfliktui Šaulių sąjunga taptų pagrindiniu pilietinio pasipriešinimo varikliu, o kokia yra paprastų piliečių vieta šalies gynyboje?
– Gal mes labiau matomi ir turime savo įstatymą, kuris ir nubrėžia taikos ir karo metų užduotis, tačiau ne vien Šaulių sąjunga, kaip visuomeninė organizacija, yra suinteresuota valstybės gynimu Šiuo taikos metu keliame sau užduotis ruošti piliečius išgyvenimui ekstremaliose situacijose, ginkluotam pasipriešinimui taip pat.
Ar Šaulių sąjunga taptų pagrindiniu pilietinio pasipriešinimo varikliu – sunku prognozuoti. Turbūt tai priklausytų nuo situacijos. Reikia suprasti, kad Šaulių sąjunga yra visuomeninė organizacija ir negali sau prisiimti vaidmens didesnio už valstybines institucijas. Tačiau, kaip taisyklė, šauliai yra iniciatyvūs ir pilietiški. Todėl visada bus ten, kur reikalinga pagalba.
Ir šių laikų iššūkyje – COVID- 19 pandemijos suvaldyme šauliai aktyviai įsijungė į veiklą ir tapo paramos medikams ašimi.
– Jau aptarti statistikos ir kitų įvairių tyrimų duomenys tikriausiai labiau liūdina nei džiugina: Jūsų nuomone, ką dar turime padaryti, kad požiūris ir situacija visuomenėje pasikeistų?
– Turbūt kiekvienam iš mūsų gyvenime vertėtų vadovautis jau mano minėto vieno iš LŠS įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio 1927 m. suformuluotais įsakais šauliui.
Geras ir nerūpestingas gyvenimas (NATO mus gina, Europos Sąjunga ir gaunamos lėšos lepina, nes jos gaunamos ne už sukurtą produktą) ugdo neatsakingą pilietį, valdininką, politiką.
Visų pirma, tik būdami pavyzdžiu teisingai ir atsakingai lyderiaudami sukursime vadinamąją gerovės valstybę. Šiandien turime puikias sąlygas sutvirtinti savo valstybės pagrindus ir ugdyti pilietišką visuomenę. Tačiau visuose vadovavimo lygiuose trūksta atsakomybės už sprendimus, sąžiningumo atliekamiems sprendimams ir dėmesio bei pagarbos eiliniam piliečiui, kuris dorai ir sąžiningai moka mokesčius ir tikisi to paties iš valstybės.
Antra šaulių vertybė sako: „Švieskis ir šviesk“, tad turime pasiekti, kad mokytojo profesija būtų gerbiama ir jau nuo darželio jaunoji karta būtų auklėjama pagal aukščiau aptariamas vertybes. Tik reiklumas sau ir geras pavyzdys duoda greitus ir kokybiškus rezultatus. Jaunimas turi būti ugdomas savarankiškumo, atsakomybės už atliktus veiksmus, sąžinės ir pagarbos vienas kitam bei valstybei pavyzdžiais. Privalome mokyti inovacijų, naujovių, atradimų ir kūrybingumo, nes tik kūrybiškas žmogus yra laisvas ir nepavergiamas.
– Kalbame apie tai, kas būtų, jeigu būtų, tačiau ką ir kaip padaryti, kad ta diena niekada neateitų?
– Visų pirma, reikia proporcingai skirti savo laiko malonumams ir atsakomybei už priimamus sprendimus. Jeigu mes gyvename šalyje, vadinasi, mums čia patinka, mes ją branginame ir tai mūsų laisvos veiklos ir kūrybos garantas.
Antra, pagrindiniais kertiniais klausimais privalome būti vieningi ir nesileisti išmušami iš vėžių ar supriešinami. Reikia siekti, kad net valstybės pakraščiuose piliečiai jaustų dėmesį, būtų sprendžiamos jų problemos ir neliktų vietos pykčiui bei norui iškelti kitos šalies vėliavas. Neugdyti priešų tarp savo piliečių. Tai pats didžiausias pavojus hibridinio karo ardomojoje veikloje. Reikia grįžti prie 1990-ųjų sąjūdžio idealų ir pasiekti, kad valdžia privalo dirbti žmogui, – vadinasi, rinkėjai turi atsakingai rinkti ir reikalauti iš „išrinktųjų“, o jie nesijausti „išrinktaisiais“.
Galiausiai, turime suprasti ir realiai analizuoti galimas grėsmes bei praktiškai treniruotis galimų grėsmių užkardijimui (ypač tai liečia savivaldų lygyje). Čia aš turiu mintyje galimas lokalaus pobūdžio grėsmes: masiniai gaisrai, cheminės nelaimės, potvyniai, kiti žmogaus ar gamtos sukelti nemalonumai. Blogų pavyzdžių turime. Taip patikrinami galimi sprendimai, auga pareigūnų kompetencija, sukaupiamos reikalingos atsargos, tobulėja tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir taip stiprėja valstybė bei įgyja savo piliečio pasitikėjimo.
Rimantė Jančauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“