„Apie anuos nepamirštamus laikus“: savo meilę paaukojo ant Tėvynės aukuro

Partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto metams

Gegužės 14-ąją, minint Juozo Lukšos-Daumanto metus ir Pilietinio pasipriešinimo dieną, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos organizavo dešimtuosius Juozo Lukšos-Daumanto skaitymus.

Skaitymai subūrė tautiečius ir Lietuvoje, ir užsienyje

Juozas Lukša-Daumantas su žmona Nijole Bražėnaite. 1950 m.

Šie skaitymai buvo ypatingi ir dėl partizano vado žmonos Nijolės Bražėnaitės-Lukšienės sveikinimo, atskriejusio iš JAV, ir dėl gausybės skaitovų, susibūrusių iš įvairių pasaulio šalių. Pasirinktus tekstus: J. Lukšos-Daumanto ir jo žmonos Nijolės meilės laiškus, poeto Vytauto Mačernio eilėraščius, partizanų atsiminimus, kitų autorių kūrinius ir pokario dokumentus, – skaitė pirmoji šalies ponia D. Nausėdienė, krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė, ambasadorius Pietų Afrikos Respublikoje D. Junevičius, rašytojas iš Kanados A. Šileika, rašytoja L.Vincė, vokalistas G. Liaudanskas-Svaras, Lietuvos karo akademijos kariūnai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, politikai, aktoriai, studentai.

J.Lukšos-Daumanto skaitymuose.

Skaitymų, kuriuose persipynė eiliuoti ir prozos tekstai, pasakojimai, partizanų, patriotinės, folkloro dainos, klausėsi daugybė žmonių Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse. Penktadienio popietę prie kompiuterių ekranų buvo prigludę bibliotekininkai, lituanistai, istorikai, kariškiai, šauliai, moksleiviai ir mokytojai, J.Lukšos-Daumanto žemiečiai, visi tie, kuriems svarbi Atmintis.
Po renginio organizatoriams skriejo dėkingumo ir įpareigojantys žodžiai: „30 metų turime LAISVĖS dovaną, bet visada turime BUDĖTI… ir būti tie stiprieji kalnai…“; „Atmintis – didžiausias turtas. Didžiuokimės, kad turime tokius lobius…“.

Išsaugoti ir dovanoti laiškai taps knygos pagrindu
Šių metų rudenį ketinama išleisti knygą „Apie anuos nepamirštamus laikus. Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas“ (sudarytoja Laima Vincė) – joje per

Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto skaitymų dalyvius pasveikino iš JAV.

partizanų vado ir jo žmonos susirašinėjimą atsiskleis Paryžiuje užsimezgusi ir dvejus metus trukusi dviejų jaunų žmonių idealistinė meilės istorija, kuriai nebuvo lemta tęstis.
Jungtinėse Valstijose gyvenančios 97 metų N.Bražėnaitės-Lukšienės teigimu, Juozas Lukša į Vakarus su misija pranešti apie žiaurias sovietų represijas ir ginkluoto pasipriešinimo kovas Lietuvoje atvyko 1948-aisiais.
Siųstas partizanų vadovybės jis atsivežė nemažai informacinės medžiagos, spausdintos pogrindžio literatūros apie partizaninį judėjimą. Anot jos, gali būti, kad tuo metu jam subrendo mintis parašyti apie tai knygą „Partizanai“ . Ji prisiminė, kad ši nedideliu tiražu išleista autentiška knygelė sukrėtė išeivijos lietuvius, daugelis jų pirmąkart sužinojo apie tai, kas vyksta Lietuvoje, už geležinės uždangos, ir užsidegė pasipriešinimo idėjomis. Buvo organizuojami palaikymo renginiai, dainuojamos J.Lukšos atvežtos dainos.
Tokiomis aplinkybėmis jiedu Paryžiuje ir susitiko, o sutapus abiejų vertybėms ir idealams, tapo draugais, galiausiai ir mylimaisiais. Meilė užgimė per jųdviejų susirašinėjimą, kuris užtruko pusantrų metų, kuomet N.Bražėnaitė, susirgusi tuberkulioze, gydėsi sanatorijoje. Būtent laiškai padėjo geriau pažinti ir suprasti vienam kitą, išlieti asmeninius jausmus, susirūpinimą dėl Lietuvos ateities. Jų meilės istoriją 1950 m. vainikavo vedybos, o po kelių mėnesių Juozas Lukša sugrįžo į Lietuvą tęsti pogrindinės kovos. Jis žuvo 1951-ųjų rugsėjo 4 dieną netoli Kauno, išduotas dvigubo agento.
Rašytoja Laima Vincė renginyje pasidalino jautriomis mylimųjų išsiskyrimo detalėmis. Jai Nijolė yra pasakojusi: kai atėjo laikas Juozui išskristi, širdimi ji jautė, kad matosi paskutinį kartą. Todėl Juozo paprašyta saugumo sumetimais sudeginti jo rašytus laiškus, to padaryti negalėjo. Jos vyras taip pat neprisivertė sunaikinti tokius jam brangius Nijolės laiškus – įdėjęs į paprastą voką juos perdavė per pažįstamą Amerikos lietuvę. Ant voko Juozas buvo užrašęs Archimedo posakį „Neliesk mano apskritimų!“, kurį šis spėjo ištarti prieš krisdamas negyvas nuo Sirakūzus užėmusio romėnų kario rankos….
Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė išsaugojo laiškus visus septynis dešimtmečius, nenorėjo jų viešinti iki pat savo mirties – ir dėl šeiminių aplinkybių, ir dėl to, kad buvo per sunku susirašinėjimą skaityti. Anot L.Vincės, Nijolė svarstė, kam gali būti įdomios jos mergaitiškos mintys. Kas kita yra paties J.Lukšos -Daumanto laiškai, jis buvo giliai mąstantis žmogus, rašė apie savo bendražygius, todėl jo laiškai svarbūs visai Lietuvai.
Artėjant J.Lukšos-Daumanto gimimo šimtmečiui, Nijolė pasiryžo perduoti laiškus Laimai Vincei, pasitikėdama, kad rašytoja supranta jos ir Juozo istoriją, ir laiškai neatsidurs blogose rankose.
Anot rašytojos, dovanodama savo asmeninį susirašinėjimą Lietuvos žmonėms, N.Bražėnaitė-Lukšienė sakė: „Jeigu kas nors supras, kad ir tokiomis sąlygomis galima būti laimingiems, tai jiems tikrai padės.“
Laimos Vincės teigimu, jai patikėti laiškai liudija nepaprastą meilės istoriją: „Paleisti mylimąjį eiti savo sielos ir įsitikinimų keliu yra aukščiausia meilės išraiška“.
Ji svarsto, kad jaunos poros pasirinkimas paaukoti asmeninį gyvenimą aukštesnio tikslo vardan – rezistencinės kovos – Lietuvos žmonėms ne tik suteikė vilties tamsiais sovietmečio dešimtmečiais, bet ir dvasiškai paveikė šiandieną, nulėmė tautos likimą, įkvėpė ateinančias kartas atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
„Pagaliau sutikdama išleisti savo ir Juozo jautrius jaunystės laiškus Nijolė padovanojo neįkainojamą dovaną. Tame dviejų žmonių susirašinėjime atsiskleidžia jų draugystės taurumas, idealizmas, pasiaukojimas, kurį dabar Nijolė perduoda ateinančioms kartoms. <…> Šie laiškai išliko kaip jų džiaugsmo ir praradimo liudijimas,“ – teigė knygos sudarytoja.
Anot L.Vincės, šiuo gestu Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė atveria savo sielą visai Lietuvai.
Iš J.Lukšos-Daumanto laiško N.Bražėnaitei. Paryžius. 1948 m. gruodžio 30 d.:
„Brangioji mano Nile, aš abejoju, ar kada nors sugebėsiu tau atsilyginti ir atsidėkoti už šį Paryžių, persmelktą tavuoju jaukumu. Gal pakaks tik švelniausių gyvenimo prisiminimų? <…> Vis negaliu apsiprasti su mintimi, kad tūkstančiai kilometrų mus skirs. Netikiu, kad aš kasdien nebūsiu su tavimi ir netikiu, kad likimas išdrįs mums pastoti kelią ir bent kada nors susitikti ar sutrumpint mūsų laimę. Šia viltimi gaivindamasis su ilgesio ašara pinsiu maldos žodžius aukščiausiam mano svajonių išsipildymui. Tavo Juozis“.
Iš N. Bražėnaitės-Lukšienės laiško partizanų vadui J. Lukšai-Daumantui:
„Prisiminiau, kad tau tiek maža pasakiau ir taip norėjau nors trumpai minutei tave pamatyti, bet tikėjau, kad tu jutai, su kokiom mintim lydžiu tave ir kaip noriu kartu su tavimi bučiuoti taip seniai matytą žemę“.
Ištrauka iš J.Lukšos-Daumanto laiško N.Bražėnaitei. Paryžius. 1949 m. vasario 9 d.:
„<…> Manyje susiduria du prieštaravimai: iš vienos pusės turiu apie laimę rašyti, iš kitos aš verčiu šitą laimę pamiršti. <…> Aš priverstas pamiršti romantišką nuotaiką ir vėl priimti kovotojišką stilių, koks mane keli metai lydi. <…>Tik prašau mane suprasti, tai mano jautimasis naujoj aplinkoj, kuri manęs laukia. Žinai, Niliuk, aš savo padėtį laikau garbinga – ją vargu ar iškeisčiau ir į mudviejų laimę, bet kartais pasijuntu labai nelaimingu…“.
N.Bražėnaitės laiško ištrauka iš rengiamos knygos „Apie anuos nepamirštamus laikus. Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas“:
„Mano brangus Juozuk, <…> Man gėda, kad aš kartais nekantriai skundžiuosi. Gėda prieš tave ir visus tuos, kurie tikrai kenčia. Aš galiu tik prašyti Dievo, kad savo šia maža kančia jis palengvintų kitų tikras kančias ir tavo kelią. <…>
Tik man buvo skaudu, kad tu galėjai pagalvot, jog aš mudviejų laimę statau aukščiau nei kovą už laisvę. Ne, Juozuk, aš niekad nedrįsčiau tavęs prašyt pakeist savo padėtį ir žinau, kad jos niekad nekeistum. Todėl tave tuo labiau myliu. Nemanau, kad ir aš ją keisčiau, jei turėčiau laimę būti tavo vietoj…“
Parengė Dalė Lazauskienė