Rūpestingai ir su meile…

Emocija… kas tai? Tai – trumpalaikė, tačiau stipri būsena. Kaip „sugriebti“ ir ištirti savo emocijas? O gal… kartais reikėtų laikytis nuo jų saugiu atstumu? Kaip jos lemia mūsų sėkmes ir nesėkmes? Kaip būti produktyviam ir kartu mėgautis gyvenimu? Tai klausimai, kurie nuolat kyla ir kyla. Mūsų mintys ir jausmai, kurie gali būti ir konstruktyvūs, ir destruktyvūs, yra kupini emocijų. Tiesiog emocijos gali būti mūsų geriausi draugai ir pikčiausi priešai. Kiekvienas turime supratimą apie tokias emocijas – kaip pyktis, liūdesys, džiaugsmas, tačiau kiekvieno mūsų patirtis, susijusi su šiomis emocijomis, yra skirtinga. Pradėkime į emocijas žiūrėti kaip į kažką, su kuo galime elgtis rūpestingai ir su meile.

Ar pastebėjote, kad daugelis iš mūsų dažnai, ypač pastaruoju metu, dėl ko nors jaudinasi. Jaudinamės dėl nežinios, kada pasibaigs karantinas, kaip seksis vaikams sugrįžti į mokyklas, kaip bus su darbu, verslu ir pan. Be to, kiekvienas bijome susirgti, nes daug neaiškumų, kaip liga pasireikš, kiek padės skiepas, o susirgus, nežinia, kaip organizmas atsistatys. Taip pat pastaruoju metu visuomenėje pastebimas didžiulis susijaudinimas dėl ateityje „įsivaizduojamų“ įvykių, vis mąstome, kas bloga gali atsitikti arba ką reikia daryti, kad neatsitiktų. Bet ar tikrai gali taip būti, kaip prisifantazuojame vienas kitą papildydami ir ar nekertame šakos, ant kurios mes visi esame? Visa tai iššaukia stiprias emocijas – pyktį, liūdesį, pavydą, baimę ir net agresiją. Gyvenime mes patiriame daugybę emocijų – būname laimingi, supykę, nusivylę, smalsūs, jautrūs, nesaugūs, įskaudinti, nustebę, nedrąsūs, nusikaltę, susierzinę… Pabandykime jas suprasti ir suvaldyti. Kitaip stresas lips ant kulnų. Padėkime sau. O kur dar daugybė ateityje mūsų laukiančių neišvengiamų buitinių smulkių „reikaliukų“, kai sukylančios emocijos kelia mažesnį ar didesnį stresą, jau nekalbant apie kasdieninį rutininį stresavimą, kai nepavyksta susivaldyti ir nusiraminti.
Ar žinote, kaip stresas veikia mūsų kūną ir kad jau vien nerimą keliančio įvykio ar meto laukimas gali tapti stresoriumi, kuris trikdo harmoningą kūno vidinę būseną? Streso reakcija yra jūsų kūno pastangos sugrįžti į normalią būseną. Todėl kraujospūdis, širdies ritmas ir kvėpavimas labai suaktyvėja, kad kuo greičiau išnešiotų maisto medžiagas ir deguonį po raumenis. Tuo pat metu visi procesai, kurie yra ne tokie svarbūs trumpuoju laikotarpiu – virškinimas, augimas ir dauginimasis, – sulėtėja. Taip mūsų kūnas gelbsti save. Kitaip ir liga čia pat.
Tad kaip emociškai atsijungti, pailsėti ir atnaujinti jėgas, kai dar ir spaudžia galybė darbų, įsipareigojimų? Juk dažnai pervargę nesuvaldome savo emocijų ir vietoje pagarbaus bendravimo bei diskusijų mes tarsi visažiniai „profesoriai pelėdžiukai“ puolame kritikuoti, teisti, o dalis mūsų visuomenės narių net leidžia sau viešojoj erdvėje tyčiotis ir grąsinti. Ar ne ilgalaikio karantino pasekmės taip skaudžiai pasireiškia? Ką galėtumėte padaryti, kad nurimtume ir vėl judėtume į priekį? Tai pirmiausia rasti laiko sau – išeiti iš neigiamo lauko ir sustoti – padaryti pertrauką, tai yra pradėti planuoti ne tik savo darbus, bet ir savo laisvalaikį. Tai gali būti ir ilgesnės atostogos, kurios mus padaro sveikesnius ir darbingus, laisva diena ar tiesiog vienas vakaras ir net mažos pertraukėlės iki 5 min. Tai leis mums pailsėti, atsipalaiduoti ir susikaupti seniems ir naujiems darbams. Taip pat leis atrasti galimybę pagaliau išsimiegoti, nes miego trūkumas mus daro paniurusiais, neproduktyviais ir verčia jaudintis. Neišsimiegoję darome klaidas, jaučiame nuovargį, vairuotojai net sukelia avarijas. Tiesiog esant tokiai būklei negalime priimti svarbių sprendimų. Nuotolinis darbas ir mokymasis kartais užima vos ne ištisą dieną. Prie to prisideda ir mūsų per didelis noras entuziastingai optimizuoti laisvalaikį ir sureikšminti hobį – kas vakarą 30 min. praktikuotis ką nors daryti, pvz., išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu arba matuoti kasdien nueitus žingsnelius ir kaltinti save, kad vieną dieną to nepadariau. Kartais sustoti nėra tas pat, kas švaistyti laiką. Pavyzdžiui, imkime ir padarykime šeštadienį nesitvarkymo ir neapsipirkimo diena arba įsitraukime ar sudalyvaukime kokioje nors visuomeninėje veikloje ar kultūriniame renginyje, nors šiandien, deja, tai galime daryti tik virtualiai. Būkime sau ne tokie griežti, atlaidesni ir pajusime, kaip tampa lengviau susikaupti ir tapti labiau kūrybiškam, kaip sėkmingiau sprendžiasi problemos, o tada ir didėja motyvacija veikti, nes tiesiog pasijuntame geriau, atsiranda daugiau energijos. Tad pajuskime malonumą retsykiais visiškai nieko neveikti. Tikrai atsigausime.
Realybė tokia, kad ne vienas pastaruoju metu pajuntame nuovargį ar nuobodulį. O kartais net gali apimti lengva isterija ar mažas panikos priepuolis, matant, koks pasaulis susipriešinęs, o aplinkybių įskaudintų žmonių kylanti pykčio banga sutrikdo jų pačių gyvenimus. Jeigu taip jaučiamės nuolat, galime ir atsidurti už nervinio išsekimo ribos. Ką daryti? Pirmiausia suprasti, kodėl jaučiamės tokie prislėgti ir ką galėtume padaryti, kad išeitume iš šios būsenos. Turėkime realius lūkesčius ir venkime aplinkybių, kurios sukelia stresą. Jeigu gyvenime nuolatos kartojasi rutina ir tai jau erzina, galbūt verta mokytis ko nors naujo, pradėti sportuoti arba užsiregistruoti sudalyvauti kokiame nors renginyje ar paklausyti paskaitą, ko anksčiau niekada nebuvome darę.
Padėsime sau, jei liausimės pervertinti savo svarbumą, kitaip tariant, nesusireikšminsime. Kaip tai padaryti? Tiesiog mažiau koncentruokimės į savo, o daugiau į mus supančių žmonių svarbumą. Atjauta mums padeda tapti atspariems: pagerina imuninę reakciją, mažina streso lygį ir sieja su malonumo jungtimis mūsų smegenyse. Tačiau tai darykime atsargiai, per daug neįsijauskime. Praktikuojant atjautą svarbu neperžengti savo emocinių ribų ir išvengti emocinio nuovargio, kuris gali ir sutrikdyti mūsų gyvenimą.
Jei norime turėti daugiau energijos, ribokime naudojimąsi telefonu, elektroniniu paštu, socialinėmis medijomis ir teksto žinutėmis. Ar tapsime laimingi? Tiesiog geriau jausimės. Nuolatinės laimės būsena yra nepasiekiama ir nereikia to. Psichologas D.Campbellas teigia, kad „vaikytis laimės yra nelaimingo gyvenimo receptas“. Labiausiai patenkinti žmonės į savo sėkmes ir nesėkmes žiūri kaip į gerai pasibaigusias istorijas: nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Kaip jaustis geriau? Pirmiausia liaukitės jaustis blogai dėl to, kad jaučiatės blogai. Žmonės, kurie priima emocijas jų nekritikuodami ir nesistengdami jų pakeisti, geba geriau susitvarkyti su stresu. Pastebėta, kad žmonės, kurie patiriamą stresą pavadina jauduliu (pvz., jie garsiai pasako: „Aš toks susijaudinęs!“), pasiekia geresnių rezultatų, nes galingiausias ginklas prieš stresą yra mūsų gebėjimas vieną mintį pakeisti kita. Remiuosi į savo asmeninę patirtį, kai vakarais viskas atrodydavo dramatiška, jautru, o kartais ir liūdna. Gerai, kad tada pagalvodavau, jog tai tik dienos emocinis ir fizinis nuovargis, įvairūs išgyvenimai ir reakcijos į dienos įvykius. Ir geriausia, ką galiu padaryti, tai tiesiog eiti pailsėti ir pasitikti kitą dieną su nauja energija. Suvokti ir priimti savo būseną – puikus išbandytas vaistas.
Svarbu sutelkti dėmesį į čia ir dabar. Kodėl? Nes padeda tarsi „pagauti save už rankos“ir būti dėmesingam, atviram ir sąžiningam sau. Psichologai teigia, kad apytikriai mes tik pusę laiko būname susitelkę į dabartį. Kodėl taip svarbu sutelkti dėmesį? Mes būname laimingiausi tada, kai gyvename šią akimirką, nesvarbu, ką bedarytume. Besiblaškantis protas paprastai būna nelaimingas protas. Kai mintys klajoja po praeitį ar ateitį, dažnai tai baigiasi minčių gromuliavimu. Tai skiriasi nuo sveiko proto apmąstymo, kai analizuojame konkrečios problemos detales, kad geriau jas suprastume.
Kaip išmokti sugrąžinti protą į dabartį ir nustoti gromuliuoti savo mintis? Ogi nustoti manyti, kad tik aš kaltas dėl to, kas vyksta ir įvyko, galvoti, kad koks nors įvykis išplis ir sugriaus visą mano gyvenimą ir kad taip blogai, kaip dabar, jausiuosi amžinai. Jeigu taip grimztame į pesimistines mintis, štai keletas idėjų:
. pripažinkime savo klaidas, bet nekaltinkime be reikalo savęs dėl visko;
. neleiskime, kad mus visiškai užvaldytų nerimas ir manymas, kad kokia smulkmena išprovokuos grandininių reakcijų, kurios baigsis katastrofa;
. žodžiai „visada“ ir „niekada“ paprastai yra rodikliai, kad mūsų savianalizė tapo savižudiška. Galvokime tik apie šį kartą ir kad visada galiu padaryti geriau. Pasakykime sau: „Tai nėra geriausia, ką esu padaręs, bet galiu įgyti daugiau įgūdžių ir tobulėti“.
Paklauskime savęs: „Ką patarčiau draugui, kuris taip jaučiasi?“ Šis klausimas priverčia atsiriboti nuo negatyvaus mąstymo įpročių. Galiausiai vis prisiminkime, kad mūsų mintys, nuo kurių ir prasideda mūsų emocijos, yra paprasčiausiai tik mintys. Įdomu, kad statistiškai per dieną mūsų galvoje gimsta apie 60-70 tūkstančių minčių ir 97 proc. tų minčių yra senos, o per 80 proc. jų – negatyvios. Mintys ateina ir praeina. Neneikime jų, bet pripažinkime, kad jos nėra nenuginčijama tiesa, net jeigu ir atrodo, jog tai tiesa. Tai yra, būkime realistais, nustokime nerimauti ir paleiskime tai, ko negalime suvaldyti. O jei galime – veikime. Niekas nesumažina nerimo greičiau nei veiksmas.
Romualda Bartulienė
Šaltinis: L.Fossilien, M.West Duffy. Emocijos.