Deja vu (pranc. Jau matyta). Pirmosios COVID-19 bangos metu, trūkstant beveik visų medicinos sektoriui reikalingų apsaugos priemonių, Aurelijaus Verygos vadovaujamoje Sveikatos apsaugos ministerijoje bei vyriausybėje kilo karštos diskusijos: šalies alkoholį gaminančios įmonės siūlė valdžiai pradėti Lietuvoje gaminti dezinfekcinį skystį. Jo taip pat labai trūko. Diskusija galop baigėsi sveiko proto pergale – nepaisant, galima sakyti, patologinės ministro neapykantos alkoholio pramonei, įmonės leidimus gavo. Tiesa, šioje diskusijoje savo pareigų neteko (atsistatydino) vienas ryškiausių tuometinio ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas dėl savo gana kategoriškos pozicijos šiuo klausimu kaltintas net nepadoriu lobizmu.
Dėl sveiko proto buvo nemažos naudos. Lietuvoje pagaminti dezinfektantai, reikia manyti, nužudė nemažai virusų, juos gaminusios įmonės kažką karantino metu gamino bei uždirbo, tebegamino ir, kam tie produktai patiko (tarkime, mūsų gydymo įstaigos), galės juos pirkti ir ateityje, neleisdamos lėšų užsieninei produkcijai, kaip dažniausiai buvo ligi šiol. Be to, ramesni buvo tie, kurie įkypai žiūrėjo ir įtariai klausė tuometinio ministro patikinimų, kad kovoje su koronavirusu užtenka paprasto muilo.
Dabar – daugiau nei po metų – apie realias galimybes prisidėti prie globalaus antikoronavirusinio fronto skelbia lietuviškas biotechnologijų pramonė. Vladas Algirdas Bumelis – įžymus mokslininkas, verslininkas, įmonės „Biotechfarma“ vadovas žiniasklaidoje pripažino, kad su tarptautiniais partneriais siekia sukurti vaistus nuo COVID-19, o, esant palankioms aplinkybėms, gali imtis ir vakcinų gamybos. Jis negarantuoja, kad tie vaistai galų gale bus sukurti. Tačiau žinant, kad, liaudiškai išsireiškiant, p. Bumelis š… nemala, yra nemaža tikimybė, kad tarptautinėje mokslo ir gamybos grandinėje kada nors rasis medikamentų, turinčių aiškų lietuvišką pėdsaką. Kaip, beje, yra ir dabar.
Gera girdėti, kad „Biotechfarma“ vadovo pareiškimų niekas nepuola neigti. Arba raminti dėl to, kad p. Bumelis tvirtina rašęs ta tema laiškus į Briuselį ir jaučiantis premjerės Ingridos Šimonytės paramą.
Gali taip atsitikti, kad mokslininkų pastangos nepavyks (p. Bumelio teigimu, vartotojus pasiekia gal tik koks dešimtadalis kuriamų vaistų). Tačiau jie neabejotinai įgis reikšmingą patirtį, naujų kompetencijų ir galės tęsti ta pačia ar kitomis kryptimis. Tos kompetencijos beigi patirties įdirbis niekur nedings.
Man asmeniškai būtų dar mieliau, jeigu dėl šio iššūkio Vyriausybė imtų ir įsipareigotų skirti apvalesnę sumą iš taip vadinamo Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano, kurį, kaip tąsyk supratau, vos ne tuščioje vietoje ėmėsi gimdyti p. Skvernelio vyriausybė. Tame milijardais eurų vertinamame plane buvo ilgai laukiama įvairių idėjų, kol galų gale biotechnologijų pramonė (yra tvirtinančių, kad ji pasaulyje įeina į pirmūnų dvidešimtuką) radosi tarp kelių svarbiausių prioritetų. Tačiau prioritetų stumdymas popieriuje yra viena tikrovė. Visiškai kitokia būna dėl valingo atsakingų žmonių sprendimo: daug mažiau trinkelių, šiek tiek mažiau asfalto beigi statybų, o daugiau – aukštą pridėtinę vertę duodančiai gamybai. Ypač, jeigu ji yra išsikėlusi konkrečius tikslus, kuriuos lengviau ir apčiuopti, ir pamatuoti.
Ko gero, rasis nemaža kritikų, kurie sakys, kad net sėkmingai dirbdamas p. Bumelis neišmaitins visos Lietuvos. Ne visiems žmonėms lemta būti biotechnologais ir dirbti „Tevoje“, „Thermo Fisher“ ar „Biotechfarmoje“. Reikia esą ir trinkelių, ir asfalto, ir biotechnologijų.
Vis dėlto p. Bumelis, apie kurio kompaniją esu parašęs ir ne itin sąmoningų dalykų (dėl ko viešai esu atsiprašęs ir tai dariau darsyk, jeigu ką), yra visuomenės personažas, kuris kelia didesnį pasitikėjimą nei visi politikai kartu sudėjus. Turint galvoje, kad pastarieji ir yra pagrindiniai viešųjų pinigų skirstytojai.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“