KTU rektorius Eugenijus Valatka: „Neikite svetimais keliais – jie neveda į asmeninę laimę“

Gimtinė – Prienų kraštas, o dabar…

Nuotrauka iš asmeninio E. Valatkos archyvo

Vieno didžiausių Lietuvoje Kauno technologijų universiteto (KTU) rektorius, cheminės inžinerijos mokslų daktaras prof. Eugenijus Valatka studentams apie chemiją pasakoja jau daugiau nei 20 metų. Jei tik užtektų paroje laiko, E. Valatka valandų valandas kalbėti galėtų ne tik apie chemiją, bet ir apie literatūrą, mat nedaug kam žinoma, jog mokslinėje bendruomenėje gerai žinomas chemikas kadaise svajojo tapti rašytoju. Kaipgi taip atsitiko, jog iš Sokonių kaimo kilęs berniukas, paauglystėje svajojęs tapti rašto žmogumi, pasirinko mokslus, kur interpretacijoms ir kūrybai nebelieka vietos? Apie tai kalbamės su pačiu E. Valatka.

– Gerbiamas Eugenijau, mintimis trumpam sugrįžkime į Jūsų gimtąjį kraštą. Esate kilęs iš nedidelio Sokonių kaimo, įsikūrusio netoli Jiezno, Prienų rajone, papasakokite, kokia buvo Jūsų vaikystė.
– Kalbant apie vaikystę, prabėgus nemažam laiko tarpui, visuomet kyla grėsmė ir pagunda nuklysti į sentimentalumą, nes mes dažnai linkę idealizuoti vaikystę ir įsivaizduoti ją, kaip visiškai nerūpestingą gyvenimo tarpsnį. Sutikite, visais gyvenimo laikotarpiais tenka susidurti ne tik su džiaugsmais, bet ir su rūpesčiais. Bet man teko laimė gimti ir augti darnioje šeimoje, todėl vaikystė buvo išties jauki ir saugi. Norėčiau pabrėžti saugumo ir stabilumo jausmą, kuris mane lydėjo visą vaikystę. Tai be jokios abejonės didžiausia dalimi priklauso nuo šeimoje susiklosčiusių santykių ir tradicijų. Tėvų ir artimųjų meilė bei rūpestis yra esmingiausi poreikiai vaikui, tuomet ir kukli buitis tampa antraeiliu dalyku.
Augau vienkiemyje, labai gražiame gamtos kampelyje, todėl gamta taip pat formavo mano pasaulėjautą. Kaip atsvara niekada nesibaigiantiems darbams kaime man buvo knygų skaitymas (o jų perskaičiau daugybę), sportas ir, žinoma, svajonės.
– O kaip sekėsi mokykloje: buvote klasės padauža ar pavyzdingas mokinys?
– Mokykloje sekėsi tikrai gerai. Niekaip negalėčiau pavadinti savęs buvusiu klasės padauža, greičiau jau priskirčiau prie pavyzdingųjų. Visuomet su jauduliu laukdavau mokslo metų pradžios šventės – Rugsėjo pirmosios. Iki šiol man ši diena yra išlaikiusi viltingo atsinaujinimo magiją. Dažnai mintyse sugrįžtu į mokyklą, tikriausiai dėl to, kad joje išties jaučiausi gerai ir turėjau nuostabių mokytojų.
– Baigęs tuometinę Jiezno vidurinę mokyklą, išvykote studijuoti į Kauną. Studijavote išskirtiniu, Lietuvos nepriklausomybės kūrimosi laikotarpiu: ar atmosfera universitete tuomet taip pat buvo ypatinga?
– Iš tiesų, tai buvo nepaprastas metas. Suprantama, tik praėjus tam tikram metų skaičiui, galima objektyviau įvertinti ir geriau suvokti to laikotarpio nepaprastumą, išgyventų įvykių, kuriuose ir pats dalyvavau, svarbą ir prasmę. Juk buvome dalyviai ir liudininkai milžiniško socialinio virsmo, kurį lydėjo daugybės iki tol vyravusių normų ir vertybinių nuostatų perkainojimas. Iš naujo kūrėsi valstybė ir natūralu, kad jos augimą lydėjo ne tik pakili, euforiška nuotaika, bet ir kasdienybės sunkumai. Pavyzdžiui, didelė dalis bendrakursių tiesiog apleido studijas, ieškodami kelių prisitaikyti prie naujų sąlygų. Man asmeniškai tai buvo svarbių dvasinių ieškojimų ir atradimų metas, kuris padėjo nuosekliai susitelkti į man svarbiausių gyvenimo tikslų siekimą. Šis laikotarpis man išskirtinis ir tuo, kad būtent Lietuvos nepriklausomybė man suteikė galimybes įgyvendinti vaikystės svajonę – išvykti studijuoti į Prancūziją. Šiandieną užsienyje studijuoja tūkstančiai Lietuvos merginų ir vaikinų, bet tuo metu tai buvo absoliučiai naujo pasaulio atsivėrimas.
– Svajonę išvykti į Prancūziją įgyvendinote, tačiau tęsti darbų grįžote į Lietuvą: ar nebuvo kilę minčių pasilikti užsienyje?
– Tikrai ne. Žinoma, galimybių ir pasiūlymų tikrai buvo. Esant galimybei, su malonumu aplankau Prancūziją, ši šalis man artima, tačiau jaustis laimingam ir atliekančiam prasmingus darbus galiu tik čia, savo gimtinėje. Studijos užsienyje suteikia neįkainojamos patirties, jos leidžia geriau pažinti save, todėl studentus nuolat skatinu išnaudoti universiteto turimas plačias galimybes pasisemti tokios patirties, bet savo gyvenimą paskirti Lietuvai.
Aš keliu tokį klausimą – nejaugi mes negalime sukurti dar didesnės gerovės čia, Lietuvoje? Matant, kokie stulbinantys pokyčiai įvyko šalyje per palyginti trumpą laikotarpį, drąsiai sakau – tikrai galim, svarbu nenustoti svajoti ir atlikti reikalingus darbus. Žinot, kokia dabar mano didelė svajonė? Ogi kartu su dar vienuolikos šalių universitetais sukurti bendrą Europos universitetą, kurio pavadinimas ECIU University (santrumpa ECIU anglų kalba reiškia Europos inovatyviųjų universitetų konsorciumas). Tikiu šia didele idėja, jos sėkme ir svarba mums visiems, nes tokio universiteto sukūrimas atvers visiškai naujas tarptautines galimybes studijoms, mokslui ir bendradarbiavimui.
– Gerbiamas Eugenijau, ne viename interviu esate užsiminęs, jog paauglystėje svajojote būti rašytoju ar istoriku: kaip taip atsitiko, kad pasirinkote visiškai priešingą chemijos mokslų daktaro profesiją?
– Visų pirma, noriu pajuokauti, kad gimti ir augti Prienų krašte, padovanojusiam tokią gausybę kultūros, literatūros ar filosofijos šviesulių, ir nenorėti tapti humanitaru tikriausiai gali būti vertinama kaip nesusipratimas. Be jokios abejonės, esminę įtaką tokiems ankstyviesiems mano norams turėjo mano mama – juk ji visą laiką dirbo bibliotekoje, todėl iki šiol knygai šeimoje yra skiriamas ypatingas dėmesys. Tačiau mokykloje man sekėsi visi mokslai, o besimokydamas paskutinėje klasėje kažkaip nusprendžiau stoti į tuometį Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą ir įgyti technologo-inžinieriaus specialybę. Tikrai nesuklydau, nes ši profesija buvo, yra ir išliks labai svarbi ne tik praktine prasme. Kartu tai ir nepaprastai kūrybinė profesija, reikalaujanti ypač atsakingo humanistinio požiūrio į mus supančią aplinką ir žmogų. Aš jau nekalbu apie chemiją – man apskritai tai magiškas mokslas, su begaliniu skaičiumi spalvų, nuolatinių transformacijų, kurioms suprasti dažnai tiesiog būtina poetinė vaizduotė.
– Tikiu, kad laisvo laiko turite nedaug, visgi… ką chemijos mokslų daktaras mėgsta veikti laisvalaikiu?
– Iš tikrųjų, laisvo laiko ne tiek daug ir lieka, nes turiu nemažai įsipareigojimų atstovaujant įvairiose organizacijose – Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje, LRT ar Lietuvos švietimo tarybose, įvairiose darbo grupėse. Suprantama, neapleidžiu ir darbo su studentais ar mokslinių tyrimų.
Ypatingų pomėgių neturiu, pagrindiniais laisvalaikio dalykais išliko knygų skaitymas, muzikos klausymas, kultūros renginių lankymas. Nuolatos skubančiame pasaulyje labai svarbu turėti galimybę nors valandėlę pabūti vienam – dvasiniam susikaupimui ir apmąstymui. Na, ir žinoma, stengiuosi kiek galima daugiau laiko skirti šeimai. Tai ypatingai svarbu, nes galimybę būti šalia mylimo žmogaus ir kasdien stebėti kaip auga dukros priimu kaip nuostabią gyvenimo dovaną. Stengiuosi niekados neparsinešti darbinių rūpesčių ar susikaupusios blogos nuotaikos į namus, juk artimieji taip pat kasdien išgyvena įvairiausių patirčių. Išsikalbėti apie kylančius sunkumus būtina, bet artimųjų užkrauti bloga nuotaika nevalia.
– Su studentais dirbate daugiau nei 20 metų, šiuo metu esate vieno didžiausių Lietuvos universitetų rektorius: Jūsų nuomone, ar tuometiniai nepriklausomybės kūrimosi laikų studentai labai skiriasi nuo šiuolaikinės, jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusios, kartos?
– Manau, kad jaunam žmogui, nepriklausomai nuo laikmečio ar epochos, visuomet būdingas jaunatviškas maksimalizmas, noras keisti pasaulį, siekis realizuoti savo sumanymus. Suprantama, nuolatos besikeičianti aplinka, kurioje jis auga, neišvengiamai formuoja naują požiūrį į supantį pasaulį, kasdienybę ar elgesio normas, tačiau esminės vertybės išlieka. Stebiu ir bendrauju su daugybe nuostabių jaunų žmonių. Didžiausiu skirtumu jų elgsenoje ir bendravime, lyginant su mano kartos žmonėmis, išskirčiau jų aktyvumą ir laisvumą reiškiant nuomonę, žymiai didesnę drąsą ieškant naujų galimybių, mažesnę baimę suklysti.
Labai svarbu, kad mes, vyresnieji, kantriai ir dėmesingai perduotume jiems savo patirtį, turėtume išminties juos suprasti. Aš stengiuosi iš jų mokytis, nes jų idėjomis jau dabar kuriama mūsų visų bendra ateitis. Įsiklausyti į studentus, esmingai suprasti, kuo jie gyvena, prakalbinti juos, ne tik mokyti, bet ir leistis būti jų mokomam – šios galimybės mane labiausiai ir žavi būnant universiteto dalimi.
– Visuomenėje dažnai pasigirsta nuomonių, kad mažų miestelių mokyklos neatveria tiek daug galimybių, kiek didmiesčių, tačiau Jūsų pavyzdys liudija ką kitą: ar iš tikrųjų mokykla gali nulemti gyvenimą, o gal svarbiau asmeninės ambicijos?
– Tai labai kompleksinis klausimas, kuris kažin ar turi vienareikšmį atsakymą, tačiau iš karto noriu sugriauti plačiai paplitusį mitą – esą mažesnių miestelių mokyklos prasčiau paruošią mokinius. Nieko panašaus ir tai patvirtina daugelio metų statistiniai duomenys – galinčių įstoti į aukštąsias mokyklas abiturientų procentinė dalis yra netgi didesnė rajonuose, o ne didžiuosiuose miestuose. Turime suprasti, kad ir didžiuosiuose miestuose egzistuoja labai dideli skirtumai tarp mokyklų.
Manau, kad nesulyginamai didesnę reikšmę turi aplinka, kurioje vaikas auga – šeima, mokytojai, bet tikrai ne mokyklos dydis ar jos fizinė vieta.
Šiandienos pasaulyje, kuris tampa vis labiau ir labiau susietas informacinėmis ir ryšių priemonėmis, nepriklausomai nuo to, kur mokomasi, kiekvienam atsiranda labai panašios galimybės siekti savo tikslų. Tik labai svarbu gebėti tinkamai jomis pasinaudoti. Suprantama, neturime pamiršti socialinės atskirties, kuri neretai užkerta kelią siekti aukštesnių akademinių rezultatų, todėl ir valstybės politikoje šis klausimas turi būti nuosekliai sprendžiamas. Bet bendru atveju manau, kad asmeniniai siekiai, vidinė motyvacija ir atkaklus darbas yra esminiai faktoriai, nulemiantys žmogaus kelią.
– Ko norėtų palinkėti vieno iš didžiausių Lietuvos universitetų rektorius jauniems žmonėms, besirenkantiems savo profesinį kelią ir/ar siekiantiems karjeros aukštumų?
– Visų pirma, linkiu pozityvios nuotaikos – jos neturi užgožti šiandieniniai visuomeninio gyvenimo apribojimai, kurie, neabejoju, yra tik laikini. Mano patarimas renkantis profesiją – drąsiai ir sąžiningai paklauskite savo širdies: o kuo iš tikrųjų svajojate būti? Atsakykite ir tai bus jūsų kelias, kuriuo nuosekliai ir atkakliai eikite savo svajonės link. Nebijokite suklysti ir paprašyti pagalbos – patikėkite, aplinkui yra daugybė geranoriškų žmonių, pasirengusių jums padėti. Tiktai neikite svetimais keliais – jie neveda į asmeninę laimę taip lengvai, kaip kad gali susidaryti įspūdis iš viešojoje erdvėje pasirodančių istorijų apie nerūpestingai gyvenančius „influencerius“ ar jokių mokslų nebaigusius sėkmės kūdikius. Sutinku, per pasaulį galima rasti tokių pavienių pavyzdžių, bet tai daugiau išimtis, bet ne taisyklė. Ėjimas savo keliu, siekiant užsibrėžtų tikslų, visuomet susijęs su tam tikrais išbandymais, reikalauja kryptingų pastangų, atsakomybės prisiėmimo ir nuolatinio mokymosi.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *