Padėkos mišios

Laiškai iš Nemuno krantinės

Pasitinkant Antano Justino Vilko 90-metį

Tiesą sakai, nuėjus tokį ilgą kelią labiau nei švęsti dėkoti norėsi. Už viską: už gyvenimą, už sutiktus žmones, už aukštą tėviškės dangų ir galingus jos ąžuolus, už giminę ir šeimą. Už Petrutę. Už tas gražiąsias lietuviškas dainas – jos graudina, širdį veria, bet negali nei atsiklausyti, nei atsidainuoti. Už tai, kad daugybę kartų tau palankus likimas ar Aukščiausiasis apsaugojo ir nuo bėdos, ir nuo didelės nelaimės. Nepamiršai, jog turi padėkoti ir už tai, kad tvirtus kaulus gavai – nusipjovei šaką, ant kurios sėdėjai, ir nieko, ne tik gyvas – ir sveikas likai.
O bevardijant, už ką esi dėkingas, ir begalvojant, ar ko nepamiršai, jau girdi, kaip ataidi dėkingumo balsai. Manei, tik tu padėkosi, o kiek dėkojančių tau, neskaičiavai, nors mėgsti paskaičiuoti. Šalia esantys taria „ačiū“ už įkvepiančią gyvenimo aistrą, už neišsenkantį gyvybingumą ir smalsumą, už keliones po Lietuvą ar į Jono Kazlausko bei Justino Marcinkevičiaus tėviškes. Už obuolius ir medų, už tai, kad pasaulis tau vis dar įdomus, ir kad norisi gyventi. Kaip nesinorės, kai visa aplinkui šaukia gyvenimą – pavasarį, pačiu gražiausiu metų laiku, pradėjai sau skirtąjį kelią.
Džiaugiuosi, gerai, kad spėjome padėkoti vieni kitiems. Gal tik tiek žmonėmis ir tesame, kiek dėkingumo jaučiame. Ir neverta krimstis, jei kas nors niekaip negali pamiršti, jog kolūkio pirmininku kadaise buvai. Ką padarysi, yra žmonių, kurie tas pareigas nenuplaunama dėme vadina. Tai – tavo gyvenimas. Didelis turtas, už jokius pinigus jo nenusipirksi. Gražu į jį žiūrėti, yra ko iš jo pasimokyti. Toks gyvenimas ir greta esančius augina. Dėkui.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka