Mokinės ir mokytojos duetas

Birštono gimnazijos I b klasės mokinė, dailės olimpiadų dalyvė, ne kartą apdovanota už savo originalius darbus, eksponavusi savo tapybos darbų parodą Birštono gimnazijoje Gabija Guobytė Motinos dienai nusprendė iliustruoti mokytojos Astos Ferevičienės kūrinį „Trilogija moteriai“.

 

 

Trilogija. Laikas ir moteris
Žvelgiu į nuotrauką rėmelyje, ir ji mane įtraukia tarsi laiko tėkmė. Trijų kartų moterys: dukra, motina ir senelė sustingo retro fotografijoje. Triguba magija ir žavesys. Kiekviena iš jų kalba su laiku ir kasdienybe…
Dukra
Tarsi išplaukusi iš balto rūko,
suskambus muzikai.
Rasotas pumpuras…
Plaukų šilku tu apsisupus
Balsu lakštingalos sakai
Svaigius žodžius.
Paklysta kasdienybės valanda
Nuo tavo tyro grožio
Užsimiršusi visai…
Tu – skubanti ir dūžtanti banga.
Skaisti rasota rožė.
Dainos garsai…
Tavy tiek magijos ir paslapties,
Kurios suvokti negali.
Kalbi tyla.
Vilioja sruoga ant baltos peties.
Tu šoki, kai gatve eini…
Tokia jauna!
Motina
Palinkusi prie pirmo rūpesčio,
Skubėjus ir pavargusi
Stabdai mintis.
Lyg bangos dūžta lūkesčiai,
Beprasmis darbas
Juos suvaikyt.
Kažkas taip skaudžiai užveria
Namų senas duris,
Ir pamatai
Vaikų akis. Jos žvelgia į tave,
Bijodamos nuvilt.
Va, pravirkai….
Esi stipri, tokia beprotiškai stipri,
Išmokai vėl pakilt,
Jei parkritai.
Save lyg duoną meilėje išdalini.
Tikėti ir nenusivilt:
Juk jie – vaikai!
Tampi aistringu tango tu pati:
Kerai ir tavo paslaptis,
Skausmo druska…
Gyvenimu lyg podiumu plauki.
Tu liūdesy slepi akis,
Pridengdama ranka.
Išmokai juoktis, plėšoma kančios,
Paguost, praradus viltį,
Išeiti karaliene.
Išverkti skausmą prieglobsty tamsos,
Ryte su šypsena pakilti
Ir eit į naują dieną…
Kažkam – pasaulis visas tu, gyvenimas.
Bijodamas išduot, nuvilti,
Gyvena tavimi…
Kažkam tu – tik vandens čiurlenimas.
Ištroškusį viltim pagirdai
Ir vėl viena eini.
Senelė
Ruduo, žiema… Tavy gyvena viskas.
Tu vakaro garsų įsiklausai –
Ir tiek prasmės!
Jautiesi tarsi scenoj vienišas artistas:
Atrodo, kad jau viską išsakei…
Žemai lenkies…
Ovacijų nereikia… tiktai minties,
Be kaukės, be apgaulės –
O gal buvimo?
Iškėlus galvą ir be šleifo praeities
Eini tu palydėti saulės,
Dėkot likimui…
Glaudi visus, kurie širdy paliko,
Ir dalini jaukumą ramų,
Apkabini…
Dar nežinai, kiek tau dienų beliko…
Jauti komediją ir dramą…
Ir vis dar svaigini….
…. Ir vėl žvelgiu į nuotrauką ant sienos. Žinau, kad jau buvau, esu ir gal dar būsiu… O jos liks manyje visiems laikams… Kaip retro nuotrauka.

Rubrikoje Mokyklų gyvenimas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *