Prisimename išdidžią Suvalkijos Laisvės kovotojų Motiną – Oną Lukšienę

Mūsų Mamelė, Motulė… jau istorija tapę žodžiai, vaikų skirti savo Mamai Onai Vilkaitei-Lukšienei. Šią Tėvynei Lietuvai, savajai šeimai atsidavusią Lietuvos Laisvės kovotojų Motiną prisiminkime 135-ųjų gimimo ir 55-ųjų mirties metinių proga.

Ona Vilkaitė-Lukšienė (sėdi vidury) su broliu Jurgiu Vilku (dešinėje), seserimi Kazimiera Vilkaite-Kėvaliene (Žemaitiene) (juoda skarele) ir jų bei brolio Prano palikuonimis Kauno r., Pajiesio k., Žemaičių tėvonijos sodyboje. 1964 metai.

Ona Vilkaitė gimė 1886 m. gegužės 10 d. Prienų valsčiuje, Degimų kaime – ten, Klebiškio miško apsupta, tebuvo vienintelė sodyba, dar vadinta Vilkų lauku. Šeimoje vyriausioji iš vaikų Onutė augo su dviem broliais Jurgiu ir Pranu bei sesute Kazimiera, tebuvusia dvejų metukų, kai per šiltinės epidemiją mirė tėvai. Našlaičius globoti ir 26 hektarus žemės turintį Vilkų ūkį prižiūrėti prisistatė giminaičiai, tačiau netrukus vaikai atsisakė jų globos ir nutarė tvarkytis patys. Kai tik Onutei sukako 18 metų, vargo vargelio nebodama ji ėmėsi „gaspadoriauti“ – besirūpindama jaunesniųjų auklėjimu ir didelio ūkio priežiūra jauna, išdidi mergina nė nepajuto sulaukusi nuotakos amžiaus, tačiau kurti savąją šeimą vis neturėjo laiko – piršliai sukdavosi nieko nepešę. Kartą brolis Jurgis pasišaipė iš jos senmergystės, tuomet Ona pareiškė ištekėsianti už pirmojo įsuksiančio į tėviškės kiemą. Kai 1918 m. iš Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaimo atvažiavo pagyvenęs 59 metų našlys, turintis tris vaikus, Simanas Lukša (1864-1947), Ona Vilkaitė nedvejodama pasirinko šį vyrą. Tokia tai šeimos legenda…

Po šv. Onos atlaidų Lukšų giminės tėviškės sode. Iš kairės sėdi Anelė Valentienė, Ona Lukšienė, Grybauskienė, Marija Tūtlienė, tarp vaikų sėdi Antanas Lukša. 1962 m.

Rūpesčių ir darbo užgrūdinta Ona atitekėjo į Pirmojo pasaulinio karo nusiaubtus Simano Lukšos namus, suniokotą 33 hektarų dirbamos žemės ūkį. Čia Ji šilčiausius motiniškus jausmus atidavė savo vyro pirmosios santuokos vaikams: Marijai, Angelei ir Vincentui. Nebodama sunkumų su nuoširdžiu garbingu vyru susilaukė keturių savo sūnų: Jurgio (1920-1947), Juozo Albino (1921-1951), Antano (1923-2016) ir Stasio (1926-1947). Vaikai Mamos Onos Lukšienės buvo auginami vienas kitam artimi, mokomi užjausti silpnesnį – juk ne veltui sakoma, ką gali Motinos meilė – piktoms jėgoms neįveikti.
1923 m. sūnui Antanui ateinant į šį pasaulį, Lukšų šeimyna persikėlė į naują (dabartinę) sodybą, visai šalia 1783 m. protėvių įkurtos, per karą sudegintos senosios – tik išlikusį seną „dviejų galų“ namą persivežė, statėsi naujus pastatus, gerino pienininkystės ūkį. Tais pačiais metais už kaimyno Prano Tūtlio ištekino vyriausią dukterį Mariją.

Veiverių kapinėse prie Onos Lukšienės kapo mirties metinių proga sūnaus Antano šeima, Vilkų ir Lukšų giminės bei artimieji. 1967 metai.

„Mūsų šeimoje gyvenimo perspektyvą brėžė Mamelė – drąsi, religinga, nenuilstamai darbšti, vaikų auklėjimui ir išsilavinimui reikli moteris. Kiekvienas Jos nurodymu turėjome savo pareigas sąžiningai atlikti – mažiausieji ganė „šimtą žąsų“, paūgėjusieji, prieš išeidami į Veiverius mokslo žinių semtis, padėdavom rytinę ruošą atlikti. Kiek galėdami įsitraukėme į tėviškės gerovės kūrimą – iš Mozūriškių girios parsinešę aplink vaismedžių sodą ąžuoliukus ir liepas sodinome, šlapias dirvas melioravome. Namie darbai be paliovos darbus ginė – čia šienapjūtė, čia jau, žiūrėk – rugiapjūtė. Vakarais, po dalgių mosavimo, mes, jau studentai broliai, kieme prie šulinio prausdamiesi dar ir dainą „užplėšdavome“.
Sekmadienis ir atlaidai – šventa. Mamelės nurodymu, visi šeimos vyrai į „bričką“ – ir netrukus Veiverių parapijos Šv. Liudviko bažnyčioje. Per šv. Onos atlaidus šventorius pilnas šurmuliuodavo, paskui giminės ir artimiausi bičiuliai į sodybą suvažiuodavo mūsų varduvininkę Mamą pasveikinti.“

Ona Lukšienė.

Mamelės požiūris į mūsų, vaikų, mokslą buvo toks griežtas, kad nė vienam nekildavo abejonių, gal į mokyklą kokią dieną neiti. Vyriausias sūnus Vincentas, baigęs Veiverių progimnaziją, pavasarininkas, taps ūkio paveldėtoju, o mes, keturi jaunesni sūnūs, privalėsime duoną iš aukštojo mokslo pelnytis – taip Mamos su Tėvuko pritarimu buvo numatyta“, – prisiminimus apie jaunystę mums palikęs teigia sūnus Antanas Lukša.
Motulės džiaugsmui Lukšų vyrai užaugo išlakūs, taurių bruožų ir užgrūdinti kaip ąžuolai – baigę Mozūriškių pradžios mokyklą, Veiverių progimnaziją ir Kauno „Aušros“ gimnaziją, – jie tęsė mokslus toliau. Vytauto Didžiojo universitete Jurgis, gabus matematikas, universiteto atstovybės narys, Technologijos fakultete studijavo mechaniką, Juozas, išmanus organizatorius ir visuomenininkas, ateitininkas – studijavo Statybos fakultete, vėliau Vilniaus dailės institute architektūrą, Antanas, balsingas ir iškalbus, Mamos buvo numatytas kunigu, tačiau baigęs Kauno mokytojų seminariją, dar rinkosi geodezijos studijas Statybos fakultete, svajingas, talentingai piešęs Stasys baigė Kauno amatų mokyklą, studijavo suaugusiųjų institute, vėliau – Vilniaus universitete – chemiją.
Deja, Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos sujaukė Lietuvos žmonių, tarp jų ir Lukšų šeimos, svajones, sudraskė likimus, ekonominę gerovę, pasėjo mirtį… Negalėdami susitaikyti su okupantų represijomis, dauguma Lietuvos piliečių, ypač jaunimas, tarp jų visi keturi broliai Lukšos, vieningai pasiryžo kovoti dėl Tėvynės laisvės. Betgi negalėjo būti kitaip, nes, kaip prisiminė Antanas Lukša: „Lietuvos valstybė vos prieš dvidešimtmetį buvo atkurta, didžiuotis ir pasitikėti nepriklausoma Tėvyne mus mokė katalikiškoji Bažnyčia, Tėvai ir mokytojai, o Laisvės kovai užgrūdino nuo pat mažumės ugdyta valia.“
Kasdieninis nerimas spaudė Motulės širdį, kai 1941 m. birželio 6 d. pirmakursį sūnų Juozą Albiną areštavo kaip pogrindinės organizacijos, siekiančios atkurti nepriklausomybę, narį. Prasidėjus karui, birželio 23-iosios rytą Juozas su kitais kaliniais išsilaisvino iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Kęstučio gatvėje jį išsekusį pasitiko brolis Antanas ir, Motulės džiaugsmui, tos pačios dienos vakare abu sūnūs vargais negalais parsigavo į Juodbūdžio sodžių. Motulės slaugomas Juozas gal du mėnesius kaupė jėgas, kol gavo pakvietimą vėl grįžti į universitetą.

Paskutinioji sūnaus Juozo dovana Mamytei Onai Lukšienei.

Netrukus raudonąjį okupantą pakeitė rudasis… Nacių okupacijos metu Lietuvos saugumo darbuotojas Pranas Nenorta broliams Lukšoms, įsitraukusiems į antinacinį pogrindį, siūlė pagalbą emigruoti į Vakarus, tačiau jie suprato kitaip – juk neįmanoma pavojuje palikti Motiną, namus, Tėvynę…
Kai 1943 m. rugpjūčio pabaigoje sūnus Jurgis, dirbdamas tėviškės laukuose, Mozūriškių girios pakrašty užtiko leisgyvį Raudonosios armijos kareivį Vasilijų Osokiną ir išbadėjusį dar visai bernioką pritemus broliai Antanas, Jurgis ir Vincas parnešė į kluoną, Mama Lukšienė, kaip savą vaiką, rusiuką nuprausė, pamaitino, drobule aprišo žaizdotas kojas. Vyrai gi tuo tarpu galvojo, kur jį paslėpti, nes naciai už karo belaisvių priglaudimą baudė mirtimi. Nesibaugindami represijų, kluone sukrautame šiene išrausė landą, prinešė Mamos duotų patalų ir paguldė ilsėtis. Globojamas Vosylius – taip pramintas Mamos – Lukšų sodyboje gyveno apie pusantrų metų – sustiprėjęs duoną „užsidirbdavo“ kasnakt prinešdamas malkų, iš šulinio – vandens. Vėliau dėl saugumo Lukšos apgyvendino jį prie Išlaužo pas Skučus. 1944 m. sovietams spaudžiant nacius ir priartėjus frontui, Vosylius su lauktuvėmis atkeliavo pas Lukšas, gavęs patarimą atsisveikino, ašarodamas išbučiavo Mamelės Lukšienės rankas ir Veiveriuose „prisidavė“ sovietų armijos štabe. Gal po dviejų mėnesių Vasilijus Osokinas atsiuntė Lukšoms padėkos laišką, liudijantį, kad nacių okupacijos metu jų šeima išgelbėjo sovietų kario gyvybę. Šis laiškas, žinoma, Motulei pridėjus kyšį, o sūnums Juozui ir Antanui pasistengus, per sovietų saugumietį Dušanskį iš Kauno kalėjimo ištraukė 1945 m. sausį už antisovietinę veiklą areštuotą ketvirtakursį sūnų Jurgį, netrukus pasirinkusį Geležinio Vilko rinktinės Laisvės kovotojo Piršlio kelią.
Nenusakoma širdgėla užliejo Oną Lukšienę, kai 1945 m. birželio 13-ąją po iki sutemų trukusių Geležinio Vilko rinktinės vyrų kautynių Degimuose, enkavėdistai, patyrę didelių nuostolių, „pasigardžiuodami“ sudegino Jos tėviškę – senąją sodybą, kurioje gyveno brolis Jurgis su žmona Konstancija ir užaugino keturis vaikus: Albiną, partizanų ryšininkę, kuri paskutinė iš giminės matėsi su iš Vakarų grįžusiu pusbroliu Juozu Lukša, Bronių – Geležinio vilko būrio partizaną Kėkštą, kalintą Sibiro lageriuose, išgyvenusį Magadano tremtį, Mariją ir Antaną Vytautą. Padegę sodybą, sovietai areštavo ne tik tėvus, bet ir nepilnamečius vaikus. Už paramą Laisvės kovotojams ir sūnaus Broniaus-Kėkšto partizanavimą, Prienų „liaudies teismas“ grasino Jurgį Vilką nuteisti mirties bausme, tačiau Kauno verslininkas žydas Kačkė paliudijo, kad nacių okupacijos metais Jurgis Vilkas miške buvo įrengęs stovyklą, kur slėpė ir maitino septynis žydus. Bausmė buvo pakeista į trejų metų kalinimą Šilutės kalėjime. Konstancija Vilkienė ir vaikai po tardymų buvo paleisti, iki gruodžio gyveno išlikusioje malkinėje, vėliau nebodami represijų juos priglaudė Konstancijos sesers Katerinos ir Juozo Jakučionių šeima, gyvenusi Kauno r. Pajiesio kaime.
Tądien po Degimų-Vilkų kautynių pelenais pavirto ir Onos Lukšienės jaunesnio brolio eigulio Prano, taip pat įsikūrusio tėviškėje, vadintoje Vilkų lauku, sodyba. Padegėlių šeimyną su keturiais vaikais: Pranu, Juozu, Vytautu ir dukterimi Kazimiera priglaudė sesuo Ona ir Simanas Lukšos savoje Juodbūdžio sodyboje.. Čia Prano Vilko šeima išgyveno iki 1955 metų… 

„Matydami šias baisias represijas, neįsivaizduojamą okupanto žiaurumą, dar kartą įsitikinome, kad šitam raudonam marui nesipriešinti doras žmogus negali. Po Degimų sunaikinimo vieną 1945 metų naktį mes, broliai, ir Tėvai kalbėjomės apie tragišką tautos ir giminės likimą. Nepamirštamus žodžius tuomet ištarė Mama: „Vaikai, nepasiduokite priešui gyvi“, žinodama, kad žūtbūtinė kova už Lietuvos laisvę laukia Jos sūnų“, šiuos prisiminimus mums palikęs sūnus Antanas.
1946 m. sausio 1-ąją atsisveikinę su Motule ir Tėvu, į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės gretas įžengė Juozas Lukša-Vytis su jauniausiu broliu Stasiu Lukša-Juodvarniu. Brolis Antanas Lukša, dar mokytojaudamas, tų pačių metų vasarą tapo Laisvės kovotoju Arūnu.
Sovietų saugumiečiai nepaliaujamai persekiojo visą šeimą, žinodami, kad Lukšų sodyboje, vadintoje „Švogeryne“, vykdavo Laisvės kovotojų vadų pasitarimai, kiekvienas kovotojas čia gaudavo vaistų, maisto ir drabužių – šia parama rūpindavosi Mama Lukšienė.
Lukšų šeimos tragedija prasidėjo, kai Juozas Lukša, brolių Stasio, Antano, pogrindininko Broniaus Barzdžiuko, Algio Zaskevičiaus padedamas, išaiškino Markulio-„Erelio“ išdavystę. Emgiebistams pagal agentūrinę bylą „Grandinė“ žūtbūt reikėjo sunaikinti brolius Lukšas… Lemtingoji diena atėjo, kai 1947 m. birželio 13-ąją sūnus Jurgis-Piršlys su sužadėtine Kazimiera Kižyte aplankė Motulę ir sergantį Tėvuką. Išduotą besitraukiantį į mišką Jurgį enkavedistai ir stribas Dovydonis sunaikino gimtinės laukuose… tąnakt dvasiškai sunaikino ir Tėvą Simaną Lukšą… areštavo ir be teismo į Vorkutos lagerius išvežė vyriausią sūnų Vincentą, o Kazimierą Kižytę – į Karlagą. Tą pačią Antaninių naktį areštavę Kaune kankiniu ir sovietinio gulago lagerių politiniu kaliniu pavertė Antaną-Arūną… Rugsėjo 13-ąją jauniausias sūnus Staselis-Juodvarnis, Tautvydas, kurio 95-metį šiemet minėtume, žuvo apgindamas puskarininkių kursų bendražygius Kazlų Rūdos miškuose. Spalio 13-ąją Tėvą Simaną po nepakeliamų kančių vieniša Motulė palaidojo Veiverių kapinėse… Sūnus Juozas, kurio šimtmetį Lietuvos valstybė šiemet mini, savo Laisvės kovos žygiais nusipelnęs nemirtingos mirties, tuomet dar vis kovojo dėl Tėvynės laisvės…
Netekusi šeimos, sovietinių baudėjų išvaryta iš Lukšų sodybos Motulė slapstėsi pas Tutlius Veiveriuose, Prienuose pas Raulinaičius, Mozūriškėse ją priglaudė eigulio Jančoro, parnešusio neįkainojamą dovaną nuo sūnaus Juozo – „Kristaus kančią“ sidabro paveikslėlyje su įrašu: „Prisiminimui Brangiai Mamytei“ (1951 m.), kasdien Motulės glaustą prie širdies, šeima. Besislapstančią Oną Lukšienę pasiekė žinia, kad ir sesers Kazimieros Žemaitienės-Kėvalienės šeima su neįgalia dukterimi Albinute 1948 m. gegužės 22 d. ištremta į Sibirą, Irkutsko Usolę…
1951 m. Motulei tik žinią nuo sūnaus Juozo perdavė brolio Jurgio duktė Albina, tik trumpą žinutę… Būdamas čia pat, Juozas negalėjo užeiti ir apkabinti Motulę – žvelgė paskutinįsyk tamsoj pro langą. Benamės lemtis Onai Lukšienei, paliktai lyg masalas iš Vakarų sugrįžusiam sūnui Juozui sučiupti, dar ilgai grėsė ir po jo žūties.
1955 m. Kazlų Rūdos saugumiečiai pranešė, kad Ona Lukšienė galinti grįžti namo į suniokotą, išgrobstytą Juodbūdžio sodybą. Sužinojusi viltingą žinią, laukė Motina Lukšienė likimo išsaugotų dviejų sūnų – 1956 m. į gimtą sodžių sugrįžo posūnis Vincentas, dar po metų – Motulę apkabino ir sūnus Antanas. „Kai po dešimt metų katorgos vėl susitikome su Mama, ji pasakojo, kad žmonės, į kuriuos Ji kreipėsi, nuoširdžiai ją globojo ir kiek galėdami padėjo“. Kiekvienam iš jų, supratusiems Motinos kančią, sūnus Antanas nuoširdžiausiai padėkojo.
Kelerius ramesnius gyvenimo metus globojama sūnaus Antano šeimos Ona Lukšienė gyveno Kaune. Būdama geroji namų dvasia, augino vaikaitę Dalią, išmokė ją pirmųjų maldų ir eilėraščių, perskaitė gražiausias vaikystės knygas… Po šešerių metų į pasaulį atkeliavo vaikaitis Kęstutis, lauktas išsvajotas Antano sūnus. Jeigu kažkas iš apsilankiusiųjų norėdavo vaikutį ant rankų paimti, Motulė savo išvargusias rankas laikydavo apačioje ištiesusi…
1966 m. spalio 7 d. Ona Lukšienė iškeliavo Amžinybėn. Motulės netektis nepamirštama gėla užtvindė sūnaus Antano sielą… Juodbūdžio sodyboje atsisveikino su Mamele ir posūnio Vincento šeima, Vilkų giminė. „Per Aspera ad astra“… „Čia ilsisi Partizanų Motina…“ „Močiute, perskaityk man knygą. Dalytė“ – šios epitafijos prie „Kristaus Kančios“, iškaltos paminkliniame akmeny Veiverių kapinėse, visada primins išdidžią Suvalkijos Laisvės kovotojų Motiną, besiilsinčią netoli „Skausmo“ kalnelio, kur įamžinti Jos kariai savanoriai sūnūs: Jurgis-Piršlys, Juozas Albinas-Skirmantas, Stasys- Juodvarnis. Savo Tėvų ir brolių atminimą – brangiausią likimo relikviją, įamžino ir saugojo sūnus Antanas-Arūnas, „Skausmo“ kalnelyje tarp Tauro apygardos bendražygių prie brolio Jurgio atgulęs 2016 metais.
2006 m. kovo 22 d. Onai Lukšienei suteiktas Laisvės kovų dalyvės statusas (po mirties). 2020 m. LGGRTC Atminimo ženkle, pastatytame Juodbūdžio sodyboje, Ona Lukšienė įamžinta Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Birutės rinktinių ryšininke ir rėmėja.
Parengė vaikaitė
Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *