„Ąžuolas virš namo – kaip bažnyčia…“

Ieškant menininkų Linos Dūdaitės ir Mariaus Jonučio namų, vingiuotas Liciškėnų kaimo keliukas atvedė iki Verbliūdo ežero. Pravažiavus legendomis, o gal ir tikromis istorijomis apipintą Verbliūdą, kitoje pusėje likus tvenkiniui su sala ir kiek toliau iš ežero ištekančiam užtvenktam Mekšrupio upeliui, kuris, kaip kalba senieji jiezniečiai, neva kadaise priklausė žuvies patiekalus mėgusiems didikams Pacams, pasitiko – sena klėtis, pirtis, senas sodas ir restauruojamas senas gyvenamas namas.
Nekilo abejonių, kad atvykau tuo adresu. Tik, kaip vėliau paatviravo Marius, Verbliūdo ežero dalis jau ne Pacų, bet jųjų. Kol kas tvenkiniui, sako, dar pavadinimo nesugalvojo, o kalvelė kitoje jo pusėje jau turi vardą – „Teletabių“. Beveik priešais upelio užtvanką gražiai „įsitaisiusi“ gyvenimą „stebi“ „poezijos kėdutė“. Atsiklausus Mariaus, kurio facebook paskyroje tą kėdutę ir suradau tarp paveikslų nuotraukų, kilo noras šioje vietoje pacituoti rašytoją Marcelijų Martinaitį: „Reikia dviese susėsti,/ reikia ko nors nedaug:/ turėti ką nors sėslų,/ ką nors, kas padėtų augt./ Kad bent dilgėlė žydėtų,/ kad augtų dagys šalimais – / ir žemėj skurdžiausią vietą/ pavadinsim namais“… Kažkodėl net neabejoju, kad paskui, kai nutekės daug vandens upeliu, abu menininkai, kaip mano minėtas poetas biografinių užrašų knygoje, galės pasakyti „Mes gyvenome ir gyvename“… Ir pasakys dar ir todėl, kad, Mariaus tvirtinimu, kaimo sodybą žemaičiai ir vadina gyvenimu.
Daugiau nei šešiasdešimties personalinių parodų autorius, dailininkas Marius Jonutis kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos ir grafikos kūrinius, piešia milžiniškus piešinius ant biurų pastatų fasadų, iliustruoja knygas. Lina Dūdaitė – dailininkė, vaikiškų knygų iliustratorė. Kadangi tada, kai lankiausi pas menininkus, Lina buvo išvykusi trumpam į butą Žaliakalnyje, kur ant palangės, kaip išdavė Marius, jau sudygę ne tik pomidorai, bet ir kiti daigai, vėliau „atkeliaujantys“ į sodybą, – apie Verbliūdą, statybas ir kūrybą pasakojo šeimininkas. Pasak Mariaus, ne tik jam, bet ir pačiai Linai buvo netikėta, kad bus daržininkė. Ji medinėse lysvėse net burokus išaugina visų spalvų. „Be kaimo niekaip“, – tvirtai sako Marius ir prisimena, kaip jiedu ieškojo sodybos. Apie dešimtį jų apvažiavę, apžiūrėję, vis tikėjosi surasti vietą, kuri būtų tarp Kauno ir Vilniaus. Prie Verbliūdo kranto jie atvyko pamatę naują skelbimą. Sako, kad, apie pusvalandį lauko pavėsinėje pasėdėję su tuometine šeimininke, iš karto nutarė įsigyti būtent šią sodybą, kur, norint patekti į seną namelį ar pro jo langelį pažvelgti, reikėjo gerokai pasilenkti.
– Net negalvojau, kad yra tokių vietų, – apie jaukiai romantiškus namus savo dirbtuvių erdvėje, pro kurią atsiveria puikus vaizdas į tvenkinį su sala, pasakoja dailininkas. „Nežinau, kas dabar labiau patinka – statyt ar paveikslus tapyt,“ – sako Marius. – Nors darbo, laiko ir pinigų naujai gyvenamai vietai reikia, bet, pasak Mariaus, tai – gėris be užbrėžtos linijos. Bute pabaigei remontą, ir taškas – čia ištisa kūryba. Kaip gražiai jis rašo po vienu iš savo darbų facebook paskyroje: „Langus statysiu, į vieną įdėsiu dangų, kad matytume paukščius parskrendančius, audrą atšliaužiančią, saulę lietuje ir vaivorykštę, į kitą langą įdėsiu sodą – žiūrėsime, kaip nuo slyvų žiedai perlipa ant obelų, kaip raudonuoja obuoliai, o žiemą jų paragauti ateina stirnos. Į kitą langą įdėsiu kelią, kad turėčiau kur laukti parvažiuojant tavęs, kai išvažiuosi į miestą su svarbiais reikalais. Žinau – skubėsi grįžti, bus langai į pietus, vakarus, rytus, šiaurę, į lauką ir vidų, kad matytume, kaip gyvename, į gėlyną su medų kopinėjančiom bitėm ir į ežerą su šokančiom žuvim, į blizgančius varveklius, ošiančią vandens užuolaidą per liūtį, į praeitį ir ateitį, į tave ir save“.
– Totali ramybė. Vaikštai, kur nori. Stirnos. Bebras išlindęs pasirodė. Gervės trimituoja, žadina. Saulė teka kitaip – nuo „teletabių“ kalniuko, o leidžiasi į Verbliūdą. Kiekvieną rytą vis žaliau – nėra tų pačių dienų. Stebi gyvenimą. Kiek paukščių. Garniai. Vanagai medžioja. Savo beržynėlyje rudenį tiek baravykų, kad, kai išeinu su krepšeliu, dar marškinius reikia nusivilkti. Tai gražu, o mieste ką stebėt? – retoriškai klausia Marius ir patikina, jog svarbiausia – nepražiopsot gyvenimo. – Mieste, kad ir Kaune, greitai slėgti pradeda, jautiesi lyg zoologijos sode. Neįpratau ir prie menininkų bohemos. Baruose, kaip ir bažnyčiose, jaučiuosi nejaukiai. Nelabai suprantu ir to „skausmo“ dėl barų uždarymo. Gimiau be tikėjimo geno – nei Dievu, nei gripais netikiu, – atvirauja menininkas, o paprašytas sutinka prisiminti ir pradžių pradžią.
– Gimiau ir augau žemaičių šeimoje Vilniuje. Iki ketvirtos klasės mačiau save matematikos profesoriumi, bet ketvirtoj klasėj tėvas sugalvojo, kad man sekasi paišyti. Taip atsirado Čiurlionio meno mokykla, vėliau sekė Dailės institutas, kuris jau vadinosi Akademija, kai baigė grafiką. Pirmos kūrybos kregždės gimė 1990 metais Vokietijoje Diuseldorfo Dailės Akademijoje, kur pusę metų mokiausi. Pradėjau nuo fanieros. Elektriniu pjūklu pjausčiau fanierą, linoleumą raižiau, dariau lino raižinius – yra tokia technika. Parodose dalyvauju nuo 1990 metų, surengiau ir apie šešiasdešimt personalinių. Visos jos vienaip ar kitaip svarbios. Tarp jų – ir kiekvienais metais balandį – gegužę, o pernai buvusi ir šiemet vėl būsianti birželio mėnesį – tarsi metinė ataskaita tautai – tradicinė paroda „Meno nišos“ galerijoje. Dar parodos antroje „žemėje maitintojoje“ Danijoje. Būna užsakymai – detalinės ažūrinės į spintas arba dovanos vestuvių, jubiliejų, firmų užsakymai. Paišau vakare, kai jau neturiu jėgų statyti, žiemą, kai sutemsta. Viskas pramaišiui – statybos, paveikslai, darbai lauke – viskas priešokiais. Bet man taip gera, – pasakoja Marius, bandantis piešti savo individualų pasaulį, kurio nori pats. – Mados nesivaikau. Aš turiu laisvę rinktis, blogus dalykus ignoruoju.
Galbūt todėl jo darbuose vyrauja ryškios spalvos, dekoratyvumas. „Nėra taip, kad viską sugalvoji, ir jau gyvas darbas. Gautųsi nuobodi kopija. Padedi vieną spalvą, šalia jos prašosi kita, – ramiai mintis dėlioja kūrėjas. – Jos dažnai tarsi pačios pasuka į sodyboje organizuojamus draugų plenerus, į Joninių tradicinį šventimą. – Pretekstas – pavardė. Nuo vaikystės, nuo Čiurlionio laikų įaugę, kai gražią vasaros dieną gali susirinkti draugėn gražūs draugai“. Žinoma, mintimis Marius labai dažnai nuklysta į jam brangią Daniją. „Su danais draugystė užsimezgė dar nuo tų laikų, kai jie Kaune turėjo siuvimo fabrikų. Danijoje turiu savo fanų klubą. Jie organizuoja parodas, ieško naujų galimybių. Mano paveikslų pirkėjai yra paprasti danai, netgi pensininkai. Pora danų man skyrė kambarį ir pasakė, kai esi Danijoje – čia tavo namai. Todėl šią danų porą vadinu savo daniškais tėvais. Danijoje šilčiau nei su kai kuriais lietuviais. Mus sieja humoro jausmas, rūpimos temos. Jie yra visiškai nesvetimi man. Kai iš Vokietijos įsuku į Daniją, jaučiuosi tarsi įvažiuoju į ramybės karalystę. Keliai kitokie. Ramybė, ramybė – lygumos, laukai, tik gandrų ten nėra. Danijoje saugu ir mažuose miesteliuose, kaimuose. Miesteliai komunomis vadinasi, žmonės ten kartu viską sprendžia. Turtingi investuoja į komunos gerovę – į medinius palei ežerus, vaikščiojimo takus, parkus. Viską sprendžia patys gyventojai. Pavyzdžiui, žmonės restauravo 19 amžiaus bažnyčią, kurios viduje suoliukai – ryškios salotinės spalvos. Labai žaismingi. Ant kitos bažnyčios stogo padarė dekoratyvines kopėčias, tarsi laiptus į dangų. Kiekvienas savo akmenį įmūrytą taip pat gali rasti. Kitame miestelyje, kuriame 3,5 tūkstančio gyventojų, pastatė kultūros namus, kuriuose yra ir galerija, bravoras, kavinė, rengiami muzikos festivaliai, – pasakoja Marius, prisimindamas, kaip prisikrovęs pilną mašiną paveikslų iš Lietuvos vyksta į savo antrą žemę maitintoją.
O šioje, kur stovime, kur girdisi upelio šniokštimas priešais tvenkinį, jis susimąstęs prisidega pypkę ir rodo į tolį, kur, sako, kiek vėliau bus taip pat kaimo pasaka, kaip jo vienos iš parodų pavadinimas. Ypač tada, kai sužydės seno didelio sodo obelys ten ir čia – jo ir žmonos Linos – didelio kiemo pakraštyje. Dar Marius sako, kaip gražu viską aplink Verbliūdą ir girdėt, ir pasilikti sau. O samanos lai auga. Jam gražu. Pačiame kieme auga ir didelis kaštonas. Jo vaisiai paskui byrės tiesiai ant pavėsinės, nusiridens iki priepirčio durų, kur dabar – jauki virtuvėlė. „Ąžuolas virš namo – kaip bažnyčia“, – ramiai ištaria Marius Jonutis, jo link pakeldamas ranką su pypke.
…Tegu jis ir saugo šių dviejų įdomių žmonių ramybę, suteikdamas begalę polėkio paukščiams ant šakų, danguje ir aplink sodybą. Juk mes visi – tarytum paukščiai…
Palma Pugačiauskaitė

Mariaus Jonučio mintys po jo darbais Facebook paskyroje

Iš miškelio parnešiu tris baravykus ir žvynabudę, iš darželio parnešiu krapų, smidrų ridikų ir cukiniją, iš turgelio parsivešim grietinės ir duonos, kaimynas atneš išrūkęs žuvies, vištos padovanos kiaušinių, švęsime kasdienę šventę. Atvažiuok pailsėti nuo savo miesto, pasiskinsim mėtų, išsivirsim arbatos, pakalbėsim apie darbus ir stebuklus, kasdien atsitinkančius, pažiūrėk į krapo galvą – juk tai Didžiojo sprogimo maketas.

Sodiname medžius, o medžiai mus sodina, įžemina, tavo pasodintos gėlės mus sodina, ir žolelės visokios, ir pomidorai, suleidžiame savo šaknis čia, ir žemė, buvusi svetima, tampa mūsų sava, brangi, šventa. Kad ir kur nuvažiuotume, svajojame čia grįžti, nes mūsų ir medžių jau susipynė šaknys, mes jau nematome savęs be tų savų saulėlydžių, saulėtekių, rūkų, lietų vaivorykščių, vėjo ir žolės kvapo. Ir dangaus aukščio visada užteks, kad ir kokio didumo augtų medžiai.

Aukšti dangūs, tolimos kalvos, žolės stiebeliai begalybę linguojantys, karvės akys ir tykus paukščio sklendimas, žemė tvirtai po kojomis užpildo mus ramybe tą didelę akimirką, norime būti čia visada, nepražiopsoti nei vieno pavasario, nei vienos vaivorykštės, nei vienos žvaigždėtos nakties.

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *