Netekome rašytojo, Prienų garbės piliečio Vytauto Jurgio Bubnio

„Kiekvienas susitikimas su jumis – mano sielos džiaugsmas“, – susitikimuose su žemiečiais sakydavo rašytojas Vytautas Jurgis Bubnys, dėkodamas už atidą jo kūrybai ir jam pačiam.
Prienų kraštui rašytojas V. J. Bubnys jautė ypatingą meilę ir prielankumą. Džiugino dėmesiu, dalyvavimu literatūrinėse popietėse, miesto šventėse, kūrybiniais vakarais, naujausių knygų pristatymais. Tie, kuriems teko laimė dalyvauti rašytojo kūrinių pristatymuose, prisimins, su kokia meile V. J. Bubnys kalbėdavo apie gimtuosius Čiudiškius, „Žiburio“ gimnaziją, krašto žmones. Itin artimo ryšio su savo gimtuoju kraštu įrodymas yra rašytojo žodžiai, pasakyti prieš aštuonerius metus Prienuose vykusio 80-mečio jubiliejaus renginio ir knygos „Kad vėjai neišpustytų“ pristatymo metu: „Aukščiausiojo valia gimiau čia, kur Nemunas, ir aš visas iki širdies gelmių esu šitos žemės sūnus. Ir kūrybinių galių semiuosi iš šito žemės kampelio grožio, čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių gerumo, jų dramatiškų ir tragiškų likimų. Tačiau taip jau nutinka, kad rašytojo kūryboje viršų ima vaizduotė. Gyveni tarp žmonių, bendrauji, tačiau didžioji dalis tavo dienų ir naktų prabėga su kuriamais personažais, kurie neretai tampa gyvesni už gyvuosius. Todėl šiandien atsiprašau artimųjų, savo tėviškės atžalų, savo bendramokslių, kad ne visada buvau atidus jų gyvenimams, kad virtualūs žmonės pasigrobė didelę dalį mano laiko. <…> Atsiprašau jūsų visų, mano mieli kraštiečiai, kad kartais nusidėjau konkretaus dėmesio stoka. Mano romanuose jūs nerasite konkrečių prototipų iš gimtojo krašto, jų likimų, tačiau vaizduotėj, kuriant apibendrintą personažą, visada likdavo kokio nors pažįstamo žmogaus pėdsakas, manojo Čiudiškių kaimo vaizdai, Nemunas, Šventupė…<…> Kur bebūtų skrajojusi mano fantazija, tačiau vaizdus ir apibendrintus žmonių likimus sėmiausi iš šios žemės, iš tėviškės, iš tėvų, senelių, prosenelių patirties ir dar plačiau apsižvalgęs – iš viso Lietuvos krašto…“ 
Lietuva prasideda nuo tėviškės, kuri literatūros klasikui, vienam iš žymiausių Lietuvos romanistų, „Arberono“, „Nesėtų rugių žydėjimo“ ir dar kone penkiasdešimties knygų autoriui V. J. Bubniui buvo dosni. Per ilgą ir prasmingą gyvenimą sukauptas turtingas lietuvių literatūros lobynas, išleista kūrinių milijonais tiražų, dalis jų išversta į kitas užsienio kalbas. Ne vieno kūrinio pagrindu Lietuvos kino studija sukūrė filmus, kuriems scenarijus rašė pats V. J. Bubnys.
Rašytojas už savo kūrybą ir nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija, Žemaitės literatūrine premija, taip pat JAV lietuvių tautinės sąjungos 1-ąja premija, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija ir kitomis. 1998 m. rašytojui buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2002 m. suteiktas Prienų garbės piliečio vardas. 2018 m. rašytojui V. J. Bubniui už santarvės puoselėjimą buvo įteiktas Santarvės ordinas „Pro augenda concordia“. 
V. J. Bubnys buvo ne tik talentingas prozininkas bei eseistas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, Lietuvos tautinio atgimimo dalyvis, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo narys, dirbo Rašytojų sąjungoje, 1976–1980 m. buvo Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas.
Prienų kraštas bei visa Lietuva neteko išskirtinės asmenybės ir vieno ryškiausių mūsų literatūros kūrėjų.

Prienų rajono savivaldybės vadovai ir Tarybos nariai reiškia nuoširdžią užuojautą netektį išgyvenantiems V. J. Bubnio žmonai rašytojai Elenai Kurklietytei, sūnui Vygintui, kitiems artimiesiems ir visiems rašytojo talento gerbėjams.


Telydi dėkingumas, meilė ir Amžinybės šviesa…
„Gimiau po laiminga žvaigžde. Jaunystės metais buvau automatų kulkų suvarpytas, ir mokslo draugai pasiskubino nupinti vainikus man ant kapo. Tik per stebuklą išlikau. Kitais metais dar susitikau su mirtimi. Ir vėl – gyvas. Tada ir pasakiau: būsiu rašytojas ir rašysiu knygas apie tikėjimą gyvenimu: gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties“, – taip sau ir kitiems buvo prisipažinęs rašytojas Vytautas Bubnys.
Ir savo priesaiką tesėjo. Rašė, savo mintimis dalindamasis su Lietuva, pasauliu ir, žinoma, savo gimtojo krašto žmonėmis. Laukėme ne tik rašytojo knygų, bet ir aiškaus bei tiesaus žodžio „Gyvenimo“ puslapiuose, gyvų susitikimų. Nuo jų buvo taip gera ir šviesu…
Tad ketvirtadienį, kai mūsų garbus kraštietis atguls poilsiui kūrėjų kalnelyje Antakalnio kapinėse, mintyse pabūkime kartu, širdyje užsidegdami atminimo žvakelę ir prisimindami šiltus pabuvimus kartu.
Telydi velionį mūsų dėkingumas, meilė ir Amžinybės šviesa, o mylimą žmoną Eleną, sūnų Vygintą, jo šeimą ir visus artimuosius – dvasios stiprybė.
„Gyvenimo“ redakcijos ir skaitytojų vardu – Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *