„Mums ji norėjo paties geriausio…“

Roma Ruočkienė, muzikos mokytoja – ekspertė, chorvedė, vargonininkė, folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė, artėjant Motinos dienai, mintimis nuklydo į vaikystę. Pasak jos, tai, kad šiandien ji dirba mėgstamą darbą, susietą su muzika, yra ir jos mamos nuopelnas, nes ji suteikė galimybių augimui, išmintingai leido pasirinkti gyvenimo prioritetus.

Ona Klimavičiūtė. 1952 m.

– Šiemet mano Mamytei, Onai KLIMAVIČIŪTEI-GELČIUVIENEI, būtų sukakę 93-eji. Paliko Ji mus, netikėtai užklupus ligai, teturėdama 70 metų. Ji buvo paprasta, savęs netausojusi kaimo moteris, kurios pečius atsakomybė išlaikyti ūkį užgulė labai anksti, po to, kai seneliai buvo išvežti į Sibirą, namai išparceliuoti, o Jai pasisekė pabėgti ir kurį laiką teko net slapstytis…
Nuo mažens Mamytę prisimenu vis dirbančią – tai ravinčią (paklausta, kaip galima šitaip anksti keltis, taip ilgai lenkti nugarą virš begalinių vagų ir nepavargti, sakydavo: „Raviu raviu, atsisuku – matau, kad švarus laukas – ir iš karto pailsiu…“), tai dirbančią melioracijoje, tai siuvančią pirštines, tai audžiančią (kartu su savo pusseserėmis dirbo namudininke Dailės kombinate, audė lovatieses, rankšluosčius, staltiesėles, servetėles ir pagal užsakymą, ir sau)… O kokie gražūs buvo Jos pasirinkti raštai!.. Mane domino viskas, kas nauja, todėl ir aš, šiaip charakteriu ir pomėgiais artimesnė Tėtei, prisėsdavau šalia, bandydavau audeklo metmenis apmesti, paausti, bet, prisipažinsiu, nė vieno rankšluosčio iki galo taip ir neišaudžiau.
Mano Mamytė tiko, kaip sakoma, ir „prie tanciaus, ir prie Rožančiaus“: buvo ne tik gera šeimininkė (kaip pas mus sakoma – gaspadinė), bet ir šokėja, dainininkė, giesmininkė… Matyt, šie Jos gabumai ir mane pastūmėjo muzikos link. Tuo labiau, kad mūsų namuose dažnai burdavosi daininga giminė. Kiek ir kaip tada buvo dainuojama!.. Atrodydavo, kad kartu dainuoja net tie, kuriuos piktas likimas nubloškė ir paliko toli Sibire. Tada išmokau daug senovinių dainų, o senelio, Mamytės tėvelio, itin mėgta ,,Ant marių krantelio statyčiau laivelį“ po daugelio metų tapo netgi Birštono folkloro ansamblio „Raskila“ repertuaro dalimi. Nors kai kada pagalvoju, kad visgi paveldėjau tik dalį to skardaus dainininkės ir giesmininkės balso…
Senuosiuose tėvų namuose Kisieliškių kaime, kitame pastato gale, veikė mokykla. Joje buvo toks mažas akordeonukas – kartą man jį parnešė ir įdavė į rankas. Tokia buvo pradžia. O ketvirtoje klasėje Kalėdoms jau gavau didelį vokišką akordeoną. Prisimenu, kad kaip tyčia dingo elektra ir aš iš klausos grojau tamsoje (tada atrodė, ir visai neblogai)… Visai netyčia rajono laikraštyje aptikusi kvietimą stoti į muzikos mokyklą, gana vėlai, gal tik septintoje klasėje, pradėjau mokytis Prienų muzikos mokyklos Birštono filiale. Dar labiau savoje stichijoje pasijutau, kai šviesios atminties muzikos mokytojas A.Bernatavičius Jiezno vidurinėje mokykloje subūrė estradinį ansamblį, kuriame grojau ir dainavau.
O Mamytė nuolat skatino visur dalyvauti, sakydavo, kad namuose darbų visada bus pilna, mokyklos renginiai už juos svarbesni. Tokia graži buvo to meto kaimo žmonių pagarba mokymuisi, mokslui ir mokyklai.
Šiaip griežta, kai kada net kategoriška, Mamytė man leido eiti savu keliu, neprieštaravo, kai pasirinkau su muzikos teorija ir chorvedyba susijusias studijas Kauno J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultetuose. Visą gyvenimą esu Jai dėkinga už pasiaukojimą šeimai ir mums, dukroms, už suteiktą galimybę siekti svajonės, už dosnumą ir dalijimąsi namų svetingumu ir su mūsų draugais. Patyrusi, kaip sunku kaime, be išsilavinimo, Mamytė mums sakydavo: „Mokykitės, kad galėtumėt pačios užsidirbti duonai“. Dabar suprantu: Ji norėjo, kad mes gyventume geriau…, – taip šiltai ir šviesiai savo Mamytę prisimena jos dukra R.Ruočkienė.

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *