Karo topografas, pulkininkas Antanas Krikščiūnas: jis vadovavo Lietuvos sienos demarkavimo darbams

Šių metų birželio 6 dieną sukaks 130 metų nuo pulkininko, technikos mokslų daktaro Antano Krikščiūno gimimo. Jis gimė 1891 m. Ašmintos kaime (Prienų vlsč., Marijampolės aps.), ūkininkų Agnės ir Mato Krikščiūnų šeimoje. Tėvai buvo kaimo šviesuoliai, keturis sūnus iš aštuonių vaikų išleidę mokytis į Marijampolės gimnaziją. Broliai Krikščiūnai buvo gabūs mokslams, įgiję aukštąjį išsilavimą jie nemažai nuveikė pasirinktose srityse. Matas tapo garsiu pedagogu, kelių gimnazijų direktoriumi, publicistu ir visuomenės veikėju. Jurgis, pirmasis Lietuvoje apsigynęs disertaciją cukrinių runkelių auginimo tema, įgijo agronomijos mokslų daktaro laipsnį, dėstė aukštosiose mokyklose. Juozas dirbo Marijampolės teismo teisėju, Kauno apygardos teismo prokuroru. Plačiau apie Krikščiūnų šeimos žymiausius atstovus galima paskaityti Ritos Pauliukaitienės sudarytoje knygoje „Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas ir jo artimieji“ (Punsko „Aušros“ leidykla, 2019).

Pulkininkas Antanas Krikščiūnas.
Iš Prienų krašto muziejaus fondų

Vienas iš knygos autorių prof., habil. dr. Algirdas Ažubalis rašo, kad Antanas Krikščiūnas 1910 m. baigė Marijampolės gimnaziją, o 1915 m. – Maskvos geodezijos institutą. Buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, pasiųstas į Pskovo karo topografijos mokyklą. 1917 m. ją baigė, jam buvo suteiktas praporščiko laipsnis. Dirbo karo topografu įvairiose Rusijos vietovėse. Tarpininkaujant Lietuvos atstovybei, A.Krikščiūnas 2021 m. grįžo į Lietuvą, kuriai reikėjo gerų, įvairių sričių specialistų. Čia buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Geležinkelių bataliono eksploatacijos komandos viršininku. Netrukus įtrauktas į Užsienio reikalų komisijos sudėtį, gavo užduotį paženklinti sieną su Latvija.
1922 m. perkeltas į kariuomenės Generalinį štabą, kur organizavo Topografijos dalį, paskirtas Topografijos skyriaus vadu, o po reorganizacijos 1929 m. – Karo topografijos skyriaus viršininku ir šias pareigas ėjo iki sovietinės okupacijos.
1923 m. po Klaipėdos krašto sukilimo A.Krikščiūnas su kitais Lietuvos atstovais dalyvavo ir tarptautinėse derybose, kad šis kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. 1925 m. kapitonas A.Krikščiūnas atstovavo Lietuvai Berlyne derybose su Vokietija dėl sienos nustatymo, vadovavo ją demarkuojant. 1926 m. jis parengė visos Lietuvos I eilės trianguliacijos tinklo projektą, taip pat jam ir M.Ratautui vadovaujant buvo sudarytas Lietuvos trianguliacijos tinklas (lot.k. triangulum – trikampis, horizontaliojo geodezinio tinklo sudarymo vienas metodų).
Kadangi po Pirmojo pasaulinio karo Nepriklausoma Lietuva paveldėjo iš carinės Rusijos ir dalies kaizerinės Vokietijos (Klaipėdos krašte) nevientisą, su skirtingais pradiniais punktais ir skirtingu orientavimu trianguliacijos tinklą, reikėjo parengti naują, pagal pasirašytą tarptautinę konvenciją suderintą su visa Baltijos jūros baseino šalių grandine. Suprojektuotą Lietuvos 1 eilės trianguliacijos tinklą aprobavo Baltijos geodezinė komisija. Buvo pažymėta, kad Lietuvos matavimai itin tikslūs. „Lietuvos geodezininkų autoritetas dar labiau išaugo, Baltijos geodezinėje komisijoje išaiškinus Vokietijos ir Lietuvos

Prie observatorijos pasažinio prietaiso, Kaunas, 1930 m. iš kairės: prof. K.Šleževičius, prof. B.Kodatis, pulk. A.Krikščiūnas. ALKA (JAV). B.Kodačio archyvas.

trianguliacijų bendros kraštinės didelio (2,5 m) nesutapimo kaltininkus, kuriais pasirode beesantys vokiečiai. Didelį Lietuvos trianguliacijos matavimų tikslumą patvirtino ir Baltijos grandinės išlyginimas, parodęs, jog šie matavimai tikslumu pranoksta daugelio šalių matavimų rezultatus. Lietuvos 1 eilės trianguliacijos tinklas – tai klasikinis darbas, kurio rezultatų kokybė siekia naudotų matavimo metodų ir prietaisų galimybių ribas“. (S.Kazakevičius, E.Petrulytė, J.Stepanovienė, „Lietuvos teritorijos trianguliacijos tinklai. Istorija ir dabartis“, Geodezija ir Kartografija, 1997).
A.Krikščiūnas ilgą laiką buvo Baltijos jūros baseino šalių geodezinių komisijų ir tarptautinės geodezininkų sąjungos narys, kaip pranešėjas dalyvavo geodezijos mokslo konferencijose įvairiose šalyse. 1938 m. buvo išrinktas Tarptautinės geodezininkų sąjungos viceprezidentu.
Jo vadovaujamam kariuomenės Topografijos skyriui prisidedant 1929 m. Kaune, I forto teritorijoje, Krašto apsaugos ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos universitetu bei astronomu B. Kodačiu, įsteigė tikslias koordinates turinčią astronomijos observatoriją, kuri buvo reikalinga atliekant astronominius matavimus keliuose Baltijos grandinės punktuose. Nors astronomijos observatorija veikė Vilniuje, sostinė tuo metu buvo okupuota lenkų.
B.Kodatis savo prisiminimuose itin gerai atsiliepė apie Topografijos skyriaus viršininką Antaną Krikščiūną ir jo paramą: „Pasirodė, kad šio Skyriaus viršininkas yra didelis astronomijos draugas ir giliai mokslingas asmuo. (…) jis suprato, kad astronomija yra galinga šios kultūros elevacijos sritis, kurią dėl to būtinai reikia ugdyti. Šiąja kryptimi eidamas Karo topografijos skyrius mūsų astronomams ir padėjo kurti observatoriją. Eventualiai galimiems nesusipratimams ir iš jų išdygstantiems paaiškinimams bei pasiaiškinimams vengti reikia pasakyti, kad Karo top. skyriaus pareigūnai, pirmoje eilėje jo viršininkas, žinoma, negalėjo išeiti iš savo kompetencijos ribų, kurias jiems užbrėžė Skyriaus darbas. Bet pasirodė, kad ir visai neišeidamas iš šitų ribų, Skyrius galėjo daug padėti astronomijai. Jo dėka visų pirma astronomija pas mus gavo sklypą, kuriame ji

Antano Krikščiūno šeima: Iš kairės: sūnus Jurgis (būsimas partizanas Rimvydas), žmona Marija, Antanas Krikščiūnas, dukterys Aldona ir Elvyra. Iš Prienų krašto muziejaus fondų.

galėjo bent jaustis namie“. (Interneto prieiga: http://www.elibrary.lt/resursai/leidiniai/Mokslotyros_institutas/Sugryzusio_lietuvio_gyvenimas/128-199.pdf).
Topografijos skyriaus viršininkas Antanas Krikščiūnas dėjo pastangas, kad Lietuvos kariuomenė būtų aprūpinta lietuviškais žemėlapiais. 1925 m. išleido pirmąjį lietuvišką topografijos žemėlapį. Iki tol žemėlapiai buvo kopijuojami ranka ir spausdinami šapirografu, jie buvo netikslūs, nes neretai dėl skubos mažesni keliai, miškeliai, vienkiemiai net nebuvo pažymimi. A. Krikščiūnas labai rūpinosi ir savo vadovaujamo skyriaus stiprinimu kvalifikuotais specialistais. Jo pastangomis nuo 1930 m. topografai pradėti rengti ir Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Juose dėstyta geodezija, astronomija ir sferinė trigonometrija, aukštoji matematika, braižyba, optiniai prietaisai, karo geografija ir kt.
A.Krikščiūnas topografijos kurso paskaitas, rašė straipsnius lietuviškoje spaudoje. 1937–1938 m. redagavo „Kariuomenės štabo Karo topografijos skyriaus metraštį“, 1934 m. parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką topografijos vadovėlį (labai tikėtina, kad pats jam nupiešė ir iliustracijas), dėstė Kauno karo mokykloje, Vytauto Didžiojo aukštesniuosiuose karininkų kursuose, Kėdainių aukštesniojoje mokykloje. 1931 m. A.Krikščiūnui buvo suteiktas pulkininko leitenanto, o 1935 m.– pulkininko laipsnis.
Antanas Kučingis, pradėjęs mokytis dainavimo, liko tarnauti kariuomenėje ir buvo paskirtas į kariuomenės štabo topografijos skyrių. Jis topografijos mokėsi pas geodezijos inžinierių A.Krikščiūną. Viename laiške savo žmonai A.Kučingis skundėsi, kad kapitonas A.Krikščiūnas užvažiavęs kartu su ponu Rantenu „patikrino ir rado didžiausią klaidą, kurios aš pats niekuomet nesitikėjau. Taigi tą visą dieną prisiėjo daryti naujai užkirtimus ir vakarop patyriau neryšį apie pusantro šimto metrų.“ („Antano Kučingio laiškas žmonai Magdelenai“, in: doc. dr. O. Narbutienė, „Antanas Kučingis“, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 98-99).
A.Kučingis prisiminė, kad A.Krikščiūnas mėgo teatrą bei meną. „Mano viršininkas inžinierius Krikščiūnas, didelio išsilavinimo žmogus, matematikas, didelis meno gerbėjas, labai domėjosi mūsų literatūra, lankė parodas ir, žinoma, operos ir dramos spektaklius. Sakydavo skyriaus bendradarbiams – einam pažiūrėti, kaip ten, scenoje, sekasi mūsų topografui. O paskui labai įdomiai kritikuodavo.“ (Ten pat, p.17-18).
Kai 1939 m. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir grąžino Vilniaus kraštą Lietuvai, A.Krikščiūnas vadovavo sienos demarkacijos darbams. Sovietai, okupavę Lietuvą, likvidavo Lietuvos kariuomenę. 1940 m. Antanas Krikščiūnas buvo atleistas iš pareigų kariuomenėje ir paskirtas Kauno aukštesniosios technikos mokyklos direktoriumi. Taip pat jis dirbo VDU Statybos fakulteto geodezijos katedroje, dėstė topografiją. Jam buvo suteiktas geodezijos mokslo daktaro ir docento laipsniai. A.Krikščiūno skaitomų topografijos paskaitų savo laiku yra klausęsi studentai, vėliau tapę garsiais Lietuvos partizanais: Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas, Kažimieras Pyplys -Mažytis ir kiti.

Garsūs vardai, iškalti akmenyje prie Panemunės kapinių vartų. Šiose kapinėse palaidotas ir karo topografas, pulkininkas Antanas Krikščiūnas.

A.Krikščiūnas aukštesniajai technikos mokyklai vadovavo 1940 – 1942 m., sunkiu dviejų okupacijų pasikeitimo laikotarpiu, tai stipriai sukrėtė dėstytojų kolektyvą ir mokyklos veiklą, pakirto direktoriaus sveikatą. Antanas Krikščiūnas netikėtai mirė 1942 m. birželio 16 d., eidamas mokyklos direktoriaus pareigas. Jam buvo vos 51-eri. Antanas Krikščiūnas palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse šalia kitų Lietuvos kariuomenės kariškių. Kapavietė įtraukta į kultūros paveldo sąrašą.
1928–1931 m. Antano Krikščiūno nuopelnai įvertinti šešiais valstybiniais apdovanojimais, tarp jų – ir Suomijos Baltosios rožės IV laipsnio ordinu.
Antanas Krikščiūnas šeimą sukūrė dar gyvendamas Rusijoje. Jis vedė rusę Mariją Titovą, su ja susilaukė trijų vaikų: Jurgio (1919 m.), Aldonos (2021 m.) ir Elvyros (1925 m.).
1944 m. jo žmona Marija kartu su dukromis Elvyra ir Aldona, pastarosios vyru Stasiu Grigaliūnu, anūku Rimvydu pasitraukė į Vakarus, o vėliau išvyko į Kanadą.
Krikščiūnų sūnus Jurgis buvo sučiuptas sovietų, kalintas, kankintas, todėl išėjęs iš kalėjimo įsijungė į Lietuvos partizanų gretas, pasirinkęs Rimvydo slapyvardį. Iš eilinio Dzūkų rinktinės kunigaikščio Vaidoto grupės partizano Balbieriškio – N.Ūtos apylinkėse jis tapo partizanų pasiuntiniu Vakarams. Kartu su Juozu Lukša-Kęstučiu ir kitais partizanais jis kirto geležinę uždangą per Lenkijos sieną ir nešė žinias į užsienį. Žuvo Lenkijoje, Šlynakiemyje, 1949 m. gruodžio 15 d., palaidotas Suvalkų kapinėse.
Parengė Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *