Ačiū už gyvenimą ir besąlygišką meilę…

Už tai, kad esame šiame pasaulyje, „kaltos“ tik mūsų mamos. Dar įsčiose išgirdę jų širdies plakimą jau mokėmės pirmųjų gyvenimo pamokų. Besąlygiška meilė gyva, kol gyvos mamos. Ar mes išmokę taip mylėti? Nelengva priimti visus tokiais, kokie jie yra, kokiais norėtume matyti mes. Motinų meilė, kaip ir jos pačios, nemiršta niekados. Ji iš kartos į kartą – vientisa. Žinoma, keičiantis pasauliui, keičiasi kartos. Ir motinos. „Jei būtų gyva mūsų mama, nebūtų taip, kad sėdint vaikams, jau ir mūsų anūkams, už bendro stalo, taip viskas būtų „neskanu“, – neseniai guodėsi pažįstama moteris, mama, kuriai be galo skauda dėl to, kad mažutė tėviškės pirkutė ir keli hektarai žemės tapo to „neskanumo“ priežastimi. Moteriai labai liūdna, kad dauguma pamiršo tą laiką, kai pirkutėje ir sodelyje skambėdavo dainos, pašmaikštavimai, kai visi dalinosi darbais, bendru skausmu, netektimis, kai už to paties stalo sutilpdavo plati giminė. Tikriausiai ir šį sekmadienį visi vaikai atskirai uždegs amžinosios atminties žvakelę, padovanos po baltą rožės žiedą jos Amžinojo poilsio vietoje. Tik, deja, tą atsiradusį neskanumą gyvenimuose jau tvarkytis teks patiems, pridėjus švelnių ar kartesnių prieskonių, išmokus atleisti ir vėl dalintis iš naujo…
Nejauku ir dėl kitos išgirstos istorijos, beje, jau iš kitos pusės. Ar jauna mama, grįžusi iš Anglijos, save pristatanti grožio industrijos darbuotoja, gebės pamilti savo tris nedidelius vaikučius nuo skirtingų tėčių, į kuriuos kreipiasi tik piktais žodžiais? Ir ar jie jai tikrai reikalingi kaip vaikai? Ar jie užaugę sugebės mylėti ją, save ir gyvenimą?.. Taigi keičiasi tradicijos, net šeimų samprata, vertybių supratimas. Toks tas mūsų gyvenimas. Gal jį stebėdamos iš Aukštybių močiutės, promočiutės ir prašo Švenčiausiosios Mergelės Marijos paguodos, supratimo ir užtarimo čia, pavasario žemėje, gyvenantiems vaikams ir visai žmonijai. Galbūt rasis ir praradusiųjų tikėjimą ir pasitikėjimą visa kuo. Ir Dievu. Ir motina. Be priežasties nebūna pasekmės – kažkas ir vėl su žodeliu „gal“ bus teisus. Kiek motinų, regėjusių savo vaikų mirtis, liejusių ašaras, kiek motinų, palinkusių prie savo vaikų reanimacijų skyriuose, palatose… Jos tyliai sėdi ir linguoja, tarsi vygę suptų. Teko matyti, kai dar nebuvo karantino. Ar jis motinoms gyvenimo nesutrumpins?.. Kiek motinų neša pilnus krepšius maisto savo vaikams Pravieniškėse, Marijampolėje… Jos niekados jų nebeteisia. Gal dėkoja Dievui tik, kad vaikai gyvi… jos myli besąlygiškai.
O ar vyksta besąlyginiai mainai, ne mums spręsti. Ar gali motina nemylėti savo vaikų – sunku tuo tikėti būtų… Ar sūnūs, kuriems jau netoli pensijinis amžius, paliks šį pasaulį taip ir neatleidę savo motinai už tai, kad buvo skurdi jų vaikystė, o vėliau, tapę patys tėvais, nemokėjo mylėti savo sūnų?… O gal besąlygiškos meilės paieškos betikslės, tiesiog mes gimėme ir mirsime po vieną… Gyvenimą mylėję kaip mokėję, o jame – save, mamas, močiutes, promočiutes, kurioms ne vieną dieną metuose, o ištisai linkime palaimingų akimirkų, sveikatos ir dėkojame už duotą gyvenimą…
Palma