Rūpi strategija ir konkretūs sprendimai

Praėjusio trečiadienio „Gyvenime“ spausdinome „Delfi“ parengtą straipsnį „Žemės ūkio ministras – apie kovas su lobistais ir kokiems sektoriams nuspręsta skirti didžiausią paramą“. Ką apie žemės ūkio ministro K. Navicko išsakytas mintis mano mūsų krašto ūkininkai ir žemdirbių organizacijų vadovai?

Darius Steponkevičius, Prienų ūkininkų sąjungos tarybos narys:
– Tai, kad ministras atviras diskusijoms, geras ženklas. Tik, deja, liūdna dėl to, kad Kęstutis Navickas, ypač akcentuodamas gamtosauginių reikalavimų svarbą, daugiau kalba, kaip gamtos apsaugos, o ne žemės ūkio ministras.
Pasigedau aiškesnės jo pozicijos dėl išmokų suvienodinimo, kokią poziciją ministerija užims dėl planuojamo lengvatos dyzelinui panaikinimo. Tiesiog trūksta logikos, kai mūsų artimiausi kaimynai – lenkų, latvių, estų ūkininkai ja naudojasi ir jų šalyse nekalbama apie planus šią lengvatą naikinti, – pas mus tai įvardijama kaip didžiausia privilegija.
Laukiam ministro pažadėtos konkretesnės veiksmų programos pristatymo.

Martynas Butkevičius, Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas:
– Ministras, kalbėdamas apie žemės ūkio problemas, atkreipė dėmesį į įtampą tarp atskirų žemdirbių grupių. Manau, kad ji prasidėjo tada, kai į žemdirbių organizacijų veiklą pradėjo kištis politikai. Delegavę savo žmones, jie tiesiog supriešino anksčiau po Žemės ūkio rūmų stogu tilpusius visus ūkininkus. Taip atsitiko, matyt, dėl to, kad nugalėjo principas: „skaldyk ir valdyk“. Gimė naujos asociacijos, kurioms įsteigti užteko ir trijų narių, tad svarbesnėmis tapo ambicijos, o ne bendri reikalai. Manau, kad daugiausia „saulės atsiplėšė“ žemės ūkio bendrovės.
Ministras pasisakė ir apie „sofos“ ūkininkus. Apie tai kalbėjo ir ankstesni ministrai, tik bėda, kad tos kalbos duodavo priešingą efektą. Sofos ūkininkai tik dar labiau klestėjo. Pavyzdžiui, kad ir Prienų rajone. Tiesiog nejučiomis pagrindiniai laisvi valstybinės žemės plotai buvo išnuomoti būtent sofos ūkininkams. Tarsi Nacionalinė žemės tarnyba ne ministerijai priklausytų. Naivu galvoti, kad neįmanoma suvaldyti situacijos – tik išsiaiškinti, ar tas ūkininkas parduoda produkciją.
Akivaizdu, kad gyvulininkystės ir paukštininkystės sektoriai traukiasi. Kol kas dar tvirtesnėse pozicijose yra grūdų augintojai, bet ir jų laukia pokyčiai. Ir ne į gerą pusę. Ateina nauji reikalavimai dėl taršos, tręšimo, chemikalų naudojimo, keičiant brangesniais, akcizų dyzelinui ir kiti.
Manau, kad pribrendo laikas spręsti ir dėl išmokų reguliavimo. Juk, pavyzdžiui, Varėnos ir Pasvalio rajonuose žemės našumo balai labai skiriasi.
Kompensacijos už nenašias žemes – nedidelės, ne tokios, kad Dzūkijos ūkininkams konkuruoti su derlingų žemių šeimininkais. Išmokos turėtų būti skirstomos pagal kategorijas.
Laukiama konkretesnių ir strateginių sprendimų, o ne laikinų „gaisrų gesinimo“. Ypač dėl paramos smulkiems ūkiams, kurių diduma nunyko ne be politikų pagalbos. Viliuosi, kad smulkiųjų reikalams daugiau dėmesio skirs ir atsinaujinanti Lietuvos ūkininkų sąjunga, kurios vadovu išrinkome Raimondą Juknevičių, gerai žinantį būtent šeimos ir vidutinių ūkių problemas.

LR žemės ūkio rūmų direktoriaus Sigito Dimaičio komentaras

Apie atstovavimą, skaidrumą ir grįžtamąjį ryšį
Manau, kad žemės ūkio ministro K. Navicko pozicija, jog atstovavimas turi vykti skaidriai ir su visais vienodai bei nebūti jokių „po stalinių“ susitarimų, yra teisingo vadovavimo požymis. Gal pagaliau pasibaigs tokia praktika, kad teisus tas, kuris garsiau rėkia, ar agresyviai puola ir be argumentų reikalauja dėmesio ir lėšų. Norint pasiekti rezultatų būtina vadovautis argumentų ir faktų kalba, pasitelkti pagalbon ne tik specialistus-praktikus, bet ir mokslininkus. Žinoma, kad labai svarbus yra valdžios ir savivaldos institucijų bendradarbiavimas, nes tik jis gali užtikrinti pažangą ir ėjimą pirmyn: turime diskutuoti, ieškoti geriausių variantų, strateguoti ir kurti drauge, pasitelkiant žmones, kurie ne tik ūkininkauja, bet ir kuria verslą kaime, teikia socialines ir kitas paslaugas. Šie žmonės – kaimo ateitis. Gaila, kad Lietuvoje vis dar žemas valdžios ir savivaldos institucijų bendradarbiavimo indeksas, todėl svarbu, kad kiekvienas pilietis domėtųsi savo sektoriaus, bendruomenės ir šalies reikalais, nes būtent nuo kiekvieno Lietuvos gyventojo iniciatyvumo ir dalyvavimo priklauso įsitraukimo į valstybės valdymą priemonės.
Štai Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) susitelkusios organizacijos (40) siekia, kad žemdirbių savivaldos institucijos įtraukimas į bendradarbiavimą viešųjų sprendimų priėmimo procese būtų ne proginis, o nuolatinis, paremtas tvaria valdžios institucijų organizacine kultūra ir nusistovėjusiais vadybiniais mechanizmais. Deja, šiandien pastebime, kad tvarumo tarp valdžios ir savivaldos institucijų labai stokojama, nes su kiekviena ateinančia politine srove ir naujais į valdžią išrinktais atstovais tenka kurti bendradarbiavimo santykius vis iš naujo. Dar blogiau, kai valdžios atstovų požiūrį į NVO formuoja tam tikros suinteresuotų asmenų grupės ar atskiri „įtakingi“ asmenys, arba naudojamasi politikų įtakomis. Įsišakniję stereotipai, išankstinės nuostatos ir ankstesnė bloga patirtis trukdo bendradarbiavimo proceso dalyviams pasitikėti vieniems kitais. Tuo tarpu sėkmingas bendradarbiavimas turi būti pagrįstas pasitikėjimo santykiais, kurių galima pasiekti išankstinių nuomonių atsisakymu, diegiamu per organizacinę kultūrą – būtina valstybės institucijose ir NVO viduje sąmoningai formuoti požiūrį į kitą pusę kaip pasitikėjimo vertą partnerį.
Vienas iš būdų, darančių įtaką ŽŪR narių ir kaimo visuomenės dalyvavimui sprendimų priėmime bei atsakomybių prisiėmime – grįžtamasis ryšys. Svarbu, kad ŽŪR nariai gali teikti pastabas, siūlymus, reikšti nuomonę, dalyvauti apklausose, priimti sprendimus balsų dauguma. Apie ŽŪR narių priimtus sprendimus bei valdžios institucijų reakciją informuojame visuomenę pasitelkiant viešinimo priemones, socialinius tinklus, susistemintą informaciją skelbiame metinėse veiklos ataskaitose.

Apie ateities žemės ūkį ir aplinkosaugą
Dar artėjant balsavimui Europos Parlamente dėl Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) 2021 – 2027 m. programinio laikotarpio spalio 20 d. aktyviausiai dirbančios Europos ūkininkų ir kooperatyvų organizacijose (copa – cogeca) ŽŪR drauge su Latvijos žemdirbių savivaldos organizacijomis kreipėmės į Europos Parlamento narius ir priminėme, jog Baltijos šalių ūkininkai, kaip ir kitų ES šalių ūkininkai susiduria su naujais iššūkiais žemės ūkio sektoriuje – turi prisitaikyti prie greitai besikeičiančios maisto paklausos, kainų svyravimo, aplinkosauginių ir kt. direktyvų įgyvendinimo, todėl BŽŪP tiesioginės išmokos ūkininkams yra tam tikras saugumo garantas, ypač aktualus krizės laikotarpiu. Ir nors Baltijos šalys jau 16 metų yra pilnateisės ES narės, tačiau šių šalių ūkininkai, lyginant su kitomis ES narėmis, vis dar gauna mažiausias tiesiogines išmokas. Šiandien Baltijos šalių tiesioginės išmokos sudaro tik 60–75 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tuo tarpu gamybos išlaidos yra daug didesnės nei ES vidurkis ir atitinkamai sudaro 129 proc. Estijoje, 112 proc. Lietuvoje ir 113 proc. Latvijoje. Taigi Baltijos šalių ūkininkų pajamos daug labiau priklauso nuo rinkos situacijos nei kitose šalyse.
Kiekvienas veiksmas, kurio imasi ES, yra grindžiamas Sutartimis, kurias savanoriškai ir demokratiškai patvirtino visos ES valstybės narės, tačiau apie jų laikymąsi ir vienodų sąlygų sudarymo būtinybę visoms šalims-narėms vis dar turime ne tik priminti, bet ir reikalauti, kad jų būtų laikomasi.
2020 m. spalio 23 d. Europos Parlamentas balsavo už tai, kad ES žemės ūkio politika nuo 2023 m. būtų lankstesnė, tvaresnė ir atsparesnė krizėms.
Europarlamentarai sustiprino privalomas klimatui ir aplinkai naudingas paramos sąlygas. Jie siekia, kad ne mažiau kaip 35 proc. šaliai numatyto kaimo plėtros biudžeto būtų skirta visoms su aplinkosauga ir klimatu susijusioms priemonėms ir ne mažiau kaip 30 proc. tiesioginių išmokų būtų skirta neprivalomoms ekologinėms schemoms, kurios leistų ūkininkams padidinti pajamas.
EP nariai reikalauja ne mažiau kaip 30 proc. kiekvienos ES šalies ūkininkams numatytų tiesioginių išmokų skirti kovai su klimato kaita, gamtinių išteklių tvarumo valdymui ir biologinės įvairovės saugojimui.
EP balsavo už tai, kad metinės tiesioginės išmokos, viršijančios 60 tūkst. eurų, būtų laipsniškai mažinamos, taip pat būtų nustatytas 100 tūkst. eurų metinis tiesioginių išmokų limitas.
ES valstybės jauniesiems ūkininkams remti turėtų skirti ne mažiau kaip 4 proc. tiesioginių išmokų biudžeto. Papildomą paramą galima būtų teikti iš kaimo plėtrai skiriamų lėšų, teikiant pirmenybę jauniesiems ūkininkams.
Neturėtume pamiršti ir Lietuvos Vyriausybės priimto ir Europos Komisijai pateikto Lietuvos Respublikos nacionalinio energetikos ir klimato srities 2021–2030 m. veiksmų plano (NECP), kurio įgyvendinimas pareikalaus 14 mlrd. eurų – t. y. beveik pusantro dabartinio Lietuvos metinio biudžeto.
Aktualu pažymėti, kad Lietuvoje turime pasitvirtinę ne vieną strategiją – Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga tvariai plėtrai“ (2017-12-15); Žemės ūkio ir kaimo plėtros baltoji knyga (2019-02-20); Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ (2012-05-15), tačiau liūdniausia, kad šios strategijos nekoreliuoja tarpusavyje. Tai ir iliustruoja, kad šalyje yra per menkas bendradarbiavimas ne tik tarp valdžios ir savivaldos institucijų, bet ir tarp valdžios institucijų.
Laukia svarbių ir Lietuvos kaimo ateičiai reikšmingų sprendimų priėmimo laikotarpis, todėl turime susitelkti pilietiškai ir visuomeniškai atstovauti ne siauriems ir savanaudiškiems interesams, bet argumentuotai ir konstruktyviai diskusijai bei palankių sprendimų žemdirbiams ir kaimo gyventojams priėmimui, nuo kurių priklausys ne tik kaimo, bet ir visos šalies ateitis.

Apie sveiką maistą, šeimos ūkius ir švietimą
Džiugina ministro pozicija ir siekis aprūpinti Lietuvos ir ES piliečius įperkamu sveiku maistu, siekti, kad būtų gaminama naudojant tvarias technologijas, ekologiškai. Tai, kad ministras tarp didžiausią potencialą turinčiųjų įvardija vidutinius šeimos ūkius, liudija apie tai, kad siekiama kaimo gyvybingumo, nes tik smulkūs ir vidutiniai ūkiai gali turėti įtakos, kad kaimas neišsivaikščiotų. Štai ir Europos žaliasis kursas įpareigoja suderinti mūsų maisto sistemą su planetos poreikiais ir padėti europiečiams įgyvendinti jų siekį vartoti sveikus maisto produktus, grindžiamus sąžininga prekyba ir aplinkos tausojimu. Šia strategija siekiama, kad Europos maisto sistemos tvarumo lygis taptų pasauliniu standartu. Pereinant prie tvarių maisto sistemų reikia visų lygmenų valdžios institucijų, maisto vertės grandinėje dalyvaujančių privataus sektoriaus subjektų, NVO, socialinių partnerių, akademinės bendruomenės atstovų ir piliečių kolektyvinių pastangų.
Kilus COVID-19 pandemijai išryškėjo, kaip svarbu, kad maisto sistema būtų patikima ir atspari, veiktų bet kokiomis aplinkybėmis ir galėtų užtikrinti pakankamą įperkamų maisto produktų pasiūlą.
Manau, kad siekiant tikslų ir uždavinių įgyvendinimo svarbiausia vieta turi būti skiriama švietimui ir konsultavimui. Tik žinios gali užtikrinti tvarumo principų įgyvendinimą. Ūkininkams ir kaimo gyventojams turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti prie jų reikmių pritaikytomis konsultavimo paslaugomis, kad gautų grįžtamosios informacijos ir patarimų ir susietų savo patirtį su naujomis ES strategijomis. Tai leis užtikrinti ūkininkų veiklos tvarumą ir pajamų stabilumą.