„…Jieznas tapo mano namais,“ –

taip tvirtina šiandien jubiliejinį gimtadienį minintis Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Rolandas BIČKAUSKAS, penkiasdešimtmečio išvakarėse mielai sutikęs pasidalinti mintimis su „Gyvenimo“ skaitytojais.

– Šių metų balandis – ženklus dar viena jubiliejine sukaktimi. Balandžio 28-ąją sukaks 25-eri metai, kai buvote įšventintas kunigu. Nuo šventinimų prabėgęs ketvirtis amžiaus tikriausiai jau leidžia ir atsakyti sau, ar pasirinktas gyvenimo kelias pateisino lūkesčius?
– Ką reiškia pateisino lūkesčius? Jei paklaustumėte, ar nesigailiu pasirinkęs kunigystę, tai nesigailiu, o šioje kelionėje būta visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikrumo, ir abejonių… Kunigui labai svarbūs du dalykai: vienas – asmeninis dvasingumas, kurį ugdai privačiai, dalyvaudamas rekolekcijose, ir antras – bendruomenė. Svarbu ne tik vidinė harmonija, kurią ne visuomet pavyksta išlaikyt, bet taip pat ir tave supantys žmonės. Jie palaiko, sustiprina arba būna, kad atvirkščiai. Bet, ačiū Dievui, man teko sutikti daugiau gerų ir palaikančių žmonių.
– Dar vieną šventę šiemet dovanos ir birželis, primindamas, kad su Jiezno parapijos žmonėmis esate dvidešimt metų. Kokie tai metai?
– Iš 25 kunigystės metų – 20 Jiezno parapijoje. Atvykau 30 metų amžiaus, dabar jau švenčiu 50-metį. Tai – aktyviausi ir gražiausi mano amžiaus ir kunigystės metai. Pradžia buvo sunkoka. Visų pirma nenorėjau palikti prieš tai buvusios parapijos, tad į Jiezną važiavau be didelio džiaugsmo. Atvykęs radau suvargusią kleboniją ir remonto reikalaujančią bažnyčią. Ir dar, po kelių savaičių viena moteris mane perspėjo – išėdėme ne vieną kunigą, nepatiksi, išėsime ir tave. Štai tokia buvo pradžia, bet vėliau, kaip minėjau, sutikau daug gerų žmonių, jutau jų palaikymą, tad greitai Jieznas tapo mano namais.
– Jums tapus Jiezno krašto žmonių dvasiniu vadovu, gimė ir naujos tradicijos. Prisiminkime jas.
– Sakoma, kad nauja šluota naujai šluoja, tad atvykęs irgi turėjau savo viziją. Aišku, ji koregavosi, juk ne viskas žmonėms tiko ar prilipo. Pavyzdžiui, norėjau, kad švenčiant šv. Arkangelo Mykolo atlaidus švęstume ir rudens šventę. Tikslas – mokytis dėkoti. Juk derlius yra ne vien mūsų pastangų vaisius, taip pat svarbu mokytis pasidalinti su stokojančiais, ir mokintis džiaugtis. Sumanymas iš pirminio scenarijaus, kuomet žmonės atvykdami atsiveždavo rudens gėrybių ir jas sukraudavo į vežimaitį, o pašventinus nugabendavo į Slaugos ligoninę ar Vaikų globos namus bei rudens gėrybių paroda, neprigijo. Liko padėkos Mišios ir Agapė. Po Mišių susirenkam į bendruomenės namų kiemelį, ten linksmina kapela, verslininkė Rūta visus vaišina plovu ir keptomis dešrelėmis, žmonės patys atsineša vaišių. Taip pasibūnam, padainuojam, pašokam, pasilinksminam…
Tiesa, jaunimui išvakarėse organizuojame krepšinio 3 prieš 3 šv. Mykolo taurei laimėti varžybas. Ši idėja gimė prieš 16 metų, kuomet šalia bažnyčios įrengė automobilių stovėjimo aikštelę. Joje sumontavome krepšinio stovą su lenta. Šią vietą jaunimas greit pamėgo, tad rudenį nutarėme organizuoti turnyrą. Esu dėkingas gimnazijos mokytojui Sauliui Šimanskui, kuris visą šį laikotarpį kasmet padeda organizuoti varžybas.
Vėliau šią šventę papildė automobilių šventinimas. Keliuose įvyksta daug nelaimių, tad šią dieną meldžiamės už eismo dalyvius, o po pamaldų šventiname transporto priemones.
Jiezne didžiausi šv. Roko atlaidai. Gausiai susirenkantieji įpareigoja organizuoti didesnę šventę. Pirma idėja – Mišios lauke, nes žmonės netilpdavo į bažnyčią. Ieškojome rėmėjų ir jų dėka pasigaminome pakylą, bet prieš tai talkų pagalba išlyginome šventorių, išpjovėme senus, pavojų keliančius medžius…

Kviesdavau ir kviečiu įvairius dvasininkus. Atlaiduose dalyvavo ne tik kaimyninių parapijų kunigai, bet tokie, kaip kun. Astijus Kungys, Julius Sasnauskas, Gintaras Grušas (vėliau tapęs Vilniaus arkivyskupu), Ričardas Doveika, Algirdas Toliatas, vyskupai – Juozas Matulaitis, Jonas Ivanauskas, Lionginas Virbalas ir daugelis kitų. Tapo naujove ir tai, kad po iškilmių bažnyčioje Jiezno seniūnas visus dalyvius pakviečia į miesto aikštę, kur vyksta koncertai ir parodos….
Viena iš paskutinių iniciatyvų – rengiame Kalėdoms gyvą prakartėlę. Viskas prasidėjo nuo triušiukų. Vėliau papildė arkliukas poni, asilas ir avinas. Džiaugsmas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
– Kodėl Jums svarbu ne tik praturtinti atlaidų apeigas, bet ir rengti sakralinės muzikos koncertus, organizuoti knygų pristatymus, fotografijų parodas, krepšinio varžybas, siūlyti kitas iniciatyvas?
– Svarbu džiuginti ir praturtinti tuos, kurie ateina, taip pat šalia pamaldų įvairiais renginiais bandyti prakalbinti tuos, kurie reti svečiai bažnyčioje. Taip ir gimė vienos ar kitos iniciatyvos. Vienos gimė man, kitos kitiems, bet pasidalinant, bendromis jėgomis kažką sukurpiame. Suprantama, kad kai kas pavyksta, kai kas – ir ne.
Atvykęs į Jiezną radau ką tik restauruotus bažnyčios vargonus. Bažnyčios grožis, jos akustika ir vargonų skambesys skatino organizuoti koncertus. Rėmėjų dėka atlaidų metu vyksta profesionalių atlikėjų koncertai. Bažnyčios skliautais Maironio metais skambėjo Kauno valstybinio choro, vadovaujamo P. Bingelio, balsai. Praėjusiais metais per šv. Roko atlaidus džiaugėmės Egidijaus Bavykino koncertu… Jau ne vienerius metus Jiezno muzikos mokyklos iniciatyva bažnyčioje vyksta respublikinis muzikos mokyklų konkursas „Baroko ritmu“. Galima būtų vardinti ir daugiau, bet…
– Praėjusiais metais minėjome Jiezno parapijos bažnyčios pastatymo 350 metų sukaktį. Taip simboliškai sutapo, kad jubiliejinių metų pabaigoje pastatą apjuosė pastoliai – buvo pradėti šventovės bokštų renovacijos darbai. Jums tai ir nauji rūpesčiai…
– Jiezno bažnyčia nuostabaus grožio baroko statinys. Tik išorė prašėsi remonto, ypač bokštų stogai, tad pernai paruošėme projektą ir, gavę dalį reikiamų pinigų, pradėjome darbus: pilnai pakeitėme bokštų stogų konstrukcijas ir dangą, atstatėme fasado tinką, naujai apskardinome karnizus. Atšilus orams, tęsime darbus. Tiesa, eigoje atsirado papildomų darbų, tad padidėjo ir išlaidos, bet parapijiečių ir geros valios žmonių dėka judame į priekį ir tikimės užbaigti numatytus darbus. Bet svarbiausia, kad mes statydintume šventovę savyje. Be tikinčio žmogaus bažnyčia tik pastatas, tik muziejus…
– Prieš dvejus metus buvote paskirtas Kaišiadorių vyskupijos generaliniu vikaru. Šis paskyrimas tarp parapijiečių pasėjo nerimo, kad paliksite parapiją. Kaip pavyksta suderinti darbą kurijoje ir parapijoje bei policijos kapeliono pareigas?
– Kai tik mane paskyrė vyskupijos generalvikaru, iš karto atsisakiau policijos kapeliono pareigų. O dėl nerimo? Vyskupas pageidavo, kad vykčiau gyventi į Kaišiadoris, bet man buvo gaila palikti Jiezną, tad prašiau leisti darbuotis gyvenant Jiezne. Apsitarėm, kad tris dienas būsiu kurijoje, kitas – parapijoje. Tad, jei kalbėti apie nerimą, tai ir vyskupas, ir aš, ir kai kurie parapijiečiai tikrai turėjo nerimo, ar man pavyks suderinti šias atsakomybes. Dažnai iš kurijos grįžtu vėlai, o parapijoje ketvirtadienio vakarais laukia susitikimas su besiruošiančiais Sutvirtinimui, penktadienio vakarais – Alfa kursas tėveliams. Prisipažinsiu, kartais buvo ir būna sunku, ypač iki karantino, bet kol kas pavyko. Tik pastebėjau, jog ne visur suspėju, dėl to nukenčia ir kurija, ir parapija.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado motociklai, kalnų slidinėjimas? Gal dar turite ir kitų laisvalaikio pomėgių?
– Būdamas paaugliu važinėjau mopedu ir labai norėjau motociklo. 18 metų jau turėjau motociklininko vairuotojo pažymėjimą ir taupiau pinigus „JAWAi“, netgi du kartus vykau į Kauną pirkti, bet nepavyko. Tais pačiais metais įstojau į Kunigų seminariją, tad ši svajonė liko už seminarijos sienų. Pradėjus kunigystės kelią, trūko pinigų, o ir reikalų buvo svarbesnių. Prieš dešimtmetį pradėjau vėl su pavydu žiūrėti į tuos, kurie pravažiuodavo su motociklu. Tada ir gimė idėja išpildyti jaunystėje turėtą svajonę. Nusipirkau vieną, tačiau kai kas man jame nepatiko, tad po metų pakeičiau kitu, o dabar jau su trečiu riedu. Praėjusį sekmadienį po Mišių atidariau sezoną. Tai visiškai kitoks keliavimo jausmas nei su mašina. Jauti vėją, besikeičiančius kvapus… tai tikra atgaiva.
Su slidėmis kita istorija. Neturėjau tokios svajonės, bet keli draugai užsispyrė vykti į kalnus ir mane įkalbėjo. Pirmomis dienomis sau kalbėjau: ką aš čia veikiu? Pykau ant savęs, nes kalnai dideli, statūs, o aš nemoku slidinėti. Bet po kelių dienų pavyko vis toliau nučiuožti nenukritus, taip atsirado vidinis pasitenkinimas. Grįždami namo vienas kito klausėm, ar kitais metais važiuosim? Visi atsakėm, kad taip. Taip ir vykstam į Alpes jau apie 10 metų. Tik šiais metais sutrukdė karantinas.
Dar vienas hobis – piligriminės kelionės. Pradėjau su vyskupijos jaunimu keliauti pėsčiomis iš Varkalių į Pivašiūnus, o vėliau kelis kartus keliavau į Šv. Žemę, Maltą. Tokiose kelionėse gal kiek pavargsti fiziškai, bet gauni atgaivą dvasiai.
– Mokomės iš knygų, savų patirčių ir šalia esančių bei gyvenimo kelyje sutiktų žmonių…
– Pagrindinė knyga – Biblija. Nesu biblijistas, nestudijuoju jos kaip šios srities teologai, bet kasdienis skaitymas liturgijoje mane geriausiai moko gyvenimo. Suprantama, tai vyksta kartu su asmenine patirtimi ir kitų žmonių ar knygų tam tikra įtaka. Savo laiku patiko psichologinio pobūdžio knygos. Su pasmaguriavimu skaičiau Antano Paškaus, Ericho Fromo, Lewiso knygas. Prie teologinės savimonės ugdymo prisidėjo Anthony Bloomas, Aleksandras Menis, Česlovas Kavaliauskas, Antanas Rubšys, Jozefas Ratzingeris, Motina Teresė, Popiežius Jonas Paulius II, Tomas Mertonas. Pastaruoju metu žaviuosi popiežiumi Pranciškumi. Kalba paprastai, bet tuo pačiu giliai. Ir tonas neprimetantis. Kai kurie iš jo laukia konkretumo, aiškumo, kaip gyvent, kaip elgtis, o jis tik nubrėžia kryptį ir palieka daug laisvės. Bet geriausia mokykla – gyvenimas, kasdienybėje sutikti žmonės.
– Gyvename laike, kai esam supriešinti valdžios veiksmų ir patys esame susipriešinę. Kunigams pacitavus, ką sako Šv. Raštas apie šeimą, vienos lyties asmenų ryšius, išsakius bažnyčios poziciją dėl Stambulo konvencijos, atsirado besipiktinančiųjų ir tvirtinančiųjų, kad kunigams derėtų žinoti savo vietą. Kokia kunigo vieta šiandienos gyvenime?
– Visų pirma kunigas toks pat pilietis, kaip ir kiti žmonės. Jeigu gyvename demokratinėje valstybėje, tai išsakyti savo nuomonę gali ir kunigas. Tad kodėl kunigai susilaukia kritikos? Čia kaip su Dievo valia. Jei Dievo valia derinasi su mano valia, tuomet sakau: taip Dievo valiai. Jei Dievo valia neatitinka mano valios, sakau ne Dievo valiai.
Kunigo ar net popiežiaus pasisakymas bus priimtinas, net cituojamas, jeigu atitiks vieno ar kito nuomonę ar ideologiją. Bet jeigu prieštaraus, tuomet bus bandoma nutildyti, parodyti, kaip sakote, savo vietą. Kartais kritika būna pagrįsta, jei kunigas įžeidžiančiai kalba, žemina ar net grasina pragaru. Tačiau, mano įsitikinimu, svarbiausia, kad kunigas yra religinės bendruomenės vadovas ir jis turi teisę su nariais kalbėtis įvairiausiais klausimais – šeimos, santuokos, partnerystės ar Stambulo konvencijos. Ypač kuomet pristatomas Bažnyčios mokymas. Suprantama – pagarbiai, nežeminant, neprimetant, argumentuotai. Tikintiesiems tai turėtų būti svarbu, o netikintiems – neįdomu.
– Kokį palinkėjimą norėtumėte pasakyti skaitytojams?
– Skaityti ženklus. Jei žmogus piktas, jis nelaimingas. Neatsilygink tuo pačiu, bet užjausk. Nusišypsok, jei gali, padėk… Jei žmogus laimingas, nepavydėk, bet pats apsidairyk ir pamatyk, kaip esi apdovanotas. Nusišypsok ir sau padėk… Ir šioje kelionėje telaimina Prisikėlęs Viešpats.
– Ačiū už pasidalintas mintis. Prasmingų darbų ir aplinkinių palaikymo, supratimo, meilės, šilumos…
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *