Atminties ženklai didvyriams

Pokario metų Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė: „Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje… Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą, plienas – girdi liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno bus sunaudota. Liks daug, daug surūdijusios geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmimuose ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėvynę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo… Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis kovų dienomis! Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Ar supras kas ir aprašys apie šitame pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis įvertins šių žmonių didvyriškumą? Dalis tautos supras, bet bus ir tokių, kurie visa tai su purvu sumaišys…“ (citatos pab.)

Taip, beveik penkiasdešimt metų tauta buvo sukaustyta bolševikinės vergijos grandinėmis, tačiau Sąjūdžio bangos ją prižadino iš letargo, o Baltijos kelias galutinai parodė, kur yra laisvės kelias. Tauta pabudo ir prisikėlė. Esame nepriklausomi jau trisdešimt vienerius metus. Nebėra okupacinės kariuomenės, nebėra komunistinės santvarkos, esame laisvi… Tačiau ar viską atgavome, ką praradome per šiuos metus. Praradome labai daug ką. Praeities randai per giliai įsirėžę, o ir praeities šmėklos vis dar gyvos. Pasirodo vienos kartos, kad įvyktų virsmas žmonių sąmonėje, yra mažai, reikės dviejų–trijų kartų kaitos. Norisi šaukti tautą atsigręžti į dvasines vertybes, į istoriją, į knygnešių kelius. Prisiminti, už ką kovojo tūkstančiai savanorių ir miško brolių – partizanų, už ką Sibiro taigoje kentėjo ir mirė šimtai tūkstančių tremtinių. Dėl ko mes stovėjome Baltijos kelyje, kam gynėme Lietuvos parlamentą?
Turbūt geriausias būdas priminti ir prisiminti yra istorijos įamžinimas. Pokariu, Jaunionių kaime, Stakliškių seniūnijoje, Taločkų sodyboje, keletą metų veikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo vadavietė. Joje dažnai lankėsi Pietų Lietuvos Dainavos apygardos partizanų vadas, generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kurį laiką pagyvendavo ir vado žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė su maža dukrele Auksute. Lemtingą 1951 m. vasario mėn. 15 d., vos keliomis valandomis anksčiau, štabo ryšininkės Auksutę išnešė į kitą sodybą, taip abi išvengė tragiškos lemties, liko saugios. Po kelių valandų NKVD kariai ir stribai pradėjo sodybos šturmą. Štabo bunkeryje likę kovotojai, pasiaukojamai daugelį metų sėkmingai kovoję už Lietuvos laisvę, šį kartą pakliuvo į spąstus ir neturėdami nė mažiausios galimybės išsiveržti iš apsupties, gyvi nepasidavė, susisprogdino granata. Žuvo trys Lietuvos sūnūs ir dukra: Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo visuomeninės dalies viršininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų štabo pareigūnas Konstantinas Baliukevičius-Rainys, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, gynybos pajėgų štabo ūkio skyriaus viršininkas Urbonas Dailidė-Tauras, Dainavos apygardos dzūkų rinktinės, Margio tėvonijos vadas Motiejus Jaroševičius-Lakštingala ir ryšininkė Marijona Taločkaitė-Genovaitė. Jų kūnai pirmiausia buvo nuvežti į Butrimonių miestelio aikštę, paskui niekinti Jiezno mieste aikštėje. Vėliau visų kūnai slaptai buvo užkasti už miesto, žydų daržuose, kurioje vietoje nenustatyta.
Atkūrus Nepriklausomybę, Jaunionių kaimo kapinėse, esančiose šalia ir buvusios štabo sodybos, partizanų giminės pastatė kuklų kenotafą su įrašytomis pavardėmis. Ant simbolinio kapelio uždegdavo žvakutes. 2019 metais raštu kreipiausi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą su prašymu, kad būtų atliktas partizanų žūties aplinkybių tyrimas ir pastatytas valstybinis atminimo ženklas, įregistruojant objektą į kultūros ir istorijos vertybių sąrašą. Ir štai, nors karantinas dėl Covid-19 užtęsė darbus pusmečiui, bet granitinis atminimo valstybinis ženklas su Vyčio Kryžiaus simboliais, skirtas žuvusiems žymiems Dainavos apygardos partizanų vadams, Jaunionių kaime jau stovi. Didžiavyriai yra nusipelnę ne tik šio kuklaus granitinio ženklo, Jie turi būti įvertinti aukščiausiu valstybiniu lygiu ir visi turėtų būti apdovanoti Vyčio Kryžiais. Jiems turėtų būti ir suteikti atitinkami kariniai laipsniai, nes jie buvo vieni iš aukščiausių pietų Lietuvos partizanų kovinių vadų. Mes nenurimsime, kol taip nebus padaryta.
Atminimo ženklas pastatytas ir Alšininkų kaime, Stakliškių seniūnijoje. Jis skirtas per NKVD kareivių šturmą 1945 m. sausio mėn. 27 dieną žuvusiai visai Danilevičių šeimynai ir keturiems čia buvusiems partizanams. Partizanai kulkosvaidžių ugnimi paklojo per pusšimtį rusų kareivių, bet jėgos nebuvo lygios. Šį objektą kuravo mūsų kraštietis, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos edukacinės grupės vadovas Kazys Algirdas Kaminskas, dabar gyvenantis Vilniuje. Paminėtina tai, kad Stakliškių seniūnijoje planuojama įamžinti dar vieną objektą – 1945 metais lapkričio mėn. žuvusiems partizanams atminti. Artimiausiu metu Jiezno seniūnijos Langėniškių kaime taip pat bus pastatytas atminimo ženklas, įprasminantis 1945 m. balandžio mėn. stribų žiauriausiai kankintų ir dar esant gyviems sudegintų penkių vyrų atminimą. Visiems šiems objektams ir vietovėms tyrimai jau atlikti, bet lieka dar daug darbų ateičiai. Džiugu tai, kad Stakliškių, Jiezno, Butrimonių seniūnijos kuruoja ir globoja šią idėją.
Julius Proškus
LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės štabo kuopos šaulys