Kūrybinės pilnatvės atspindys laike

Kiek kartų dar po mano langu
Pražys raudonai obelis,
Kiek kartų tėviškės miškuos
Nenuorama gegulė užkukuos?

Pavasarini ilgesy, sakyk, kodėl
Manoj širdy tu nerimą pasėji,
Su gervėmis link Šiaurės nukeliavęs
Ir mūs vargus, džiaugsmus skaičiavęs.
Aloyzas Toleikis

Menininkas, profesorius emeritas Aloyzas Toleikis, jau dešimtmetį gyvenantis Birštone, balandžio 12 d. pasitiks savo garbingą 90-metį.

Aloyzas Toleikis prie Birštonui padovanotos skulptūros „Laiko ritmai“.

Jis gimė Kazimieros ir Simono Toleikių šeimoje, Gvaldų kaime, Šilalės rajone, Kvėdarnos valsčiuje.
Iš penkių Toleikių šeimoje gimusių vaikų šiuo metu gyvi trys. Tai – už Aloyzą penkeriais metais vyresnė sesuo Olga ir 85-erių brolis Apolinaras. Kaip taikliai pastebėjo Aloyzo Toleikio kolegos menininkai iš Šiaulių miesto (jame savo brandžiausią kūrybinį laikotarpį praleido jubiliatas), „A.Toleikio kūrybos pamatas – tvirti profesiniai įgūdžiai ir liaudies meno patirtis bei tradicijos“. Jis – universalus kūrėjas: kūręs monumentus ir memorialinius paminklus –dekoratyvines skulptūras, reljefus architektūrai, portretus, medalius, liejęs akvarele, aliejiniais dažais tapęs paveikslus (daugiausia jūros tematika), raižęs ekslibrisus, drožęs iš medžio skulptūras, meninius dirbinius, rašęs straipsnius meno temomis.

Aloyzas ir Vyda Toleikiai, Onutė Velykienė ir Jonas Raiskas 2019-ųjų pabaigoje panemunėje Lengveniškių link.

Galiausiai taip „išsisėmė ir pritrūko erdvės“, kad, nebeturėdamas kur tobulėti ir nenorėdamas kartotis, nuo kaltų ir teptuko su palate perėjo į platesnę – nepriklausomos kūrybos filosofinėmis, poetinėmis temomis sferą, pradėjo rašyti eilėraščius.
– Menininko poezija persmelkta vaikystės prisiminimai, artimųjų atmintimi, sunkiu pokario laikmečiu, natūralia kaimo aplinka – supančiu jį gamtovaizdžiu, siekiu gėriui bei nuoširdumui. Aš savotiškai mūsų metus prilyginu lietuviško kaimo laukų žiogo šuoliui per žaliuojančią žalumą. Tai – laisvė ir likimas, kurį pasirenka pats žmogus arba palytėtas kūrybinės Mūzos, – sako prof. A.Toleikis.
Lietuvos dailininkas ir skulptorius, pedagogas, kultūros veikėjas, buvęs Šiaulių miesto Tarybos deputatas, Kultūros centro folklorinio ansamblio „Auda“, o vėliau – ansamblio „Klajūnai“ dalyvis, – nueitas ilgas neramaus ir kupino idėjų Kūrėjo kelias.

Prof. Aloyzas Toleikis.

Jau dešimtmetį gerb. Aloyzo ir Vydos Toleikių šeima gyvena Birštono kurorte. Dar prieš kurį laiką Nemajūnų kolektyviniuose soduose Aloyzas kaltu bandė prakalbinti lauko akmenis… Labai gaila, kad pedagogas ir menininkas savo profesinių įgūdžių ir žinių taip ir neperdavė Birštono jaunajai kartai. Ieškojome kūrybai skirtų patalpų, bet susidūrėme su nesupratimu ir abejingumu. Neišnaudojome to potencialo, kurį buvo sukaupęs Profesorius…
Džiugina tas faktas, kad mūsų mieste gyvena toks Menininkas, kurio palaikymas skatina kurti kitus. Man dovanoti gerbiamo Aloyzo Toleikio darbo įrankiai akmens ir medžio skulptūroms kalti tęsia misiją svetur: Norvegijoje ir Šiaurės Airijoje. 2014 metais, baigęs drožti dvi medžio skulptūras, skirtas Didžiojo bado Airijoje (1845-1853m.) ir po jo kilusios masinės emigracijos aukoms atminti (idėjos autorius – Irvinestauno miesto klebonas kanauninkas Maiklas Magortis), jų nuotraukas su kaltų šventųjų parko reklamine medžiaga pirmiausia nusiunčiau A. ir V. Toleikių šeimai įvertinti…
„Juodas menininko diržas“
ir meistro „pantukas“
Didžiausią 3,5 metro aukščio darbą iš ąžuolo (jo storis –70 centimetrų) Aloyzas Toleikis išdrožė 1970 metais, taigi prieš 50 metų. Jame įamžintas mokyklos muzikantas su (kaip autorius šypsodamasis išsireiškė) „triūba“, sėdintis Šiauliuose prie vaikų muzikos mokyklos. Daugiau tokio dydžio medinių skulptūrų skulptorius nebedrožė.
Iš Šiaurės Airijos Toleikiams išsiuntęs laišką su skulptūrų nuotraukomis, aš jiems

Aloyzas Toleikis su kolegomis Šiauliuose, minint 50-metį.

paskambinau… Besišnekant ir aptarinėjant nuotraukose užfiksuotas skulptūras, A.Toleikis tarsi juokaudamas pabrėžė, kad iš manęs „dabar turėtų pasimokyti praktikos, nes jam mažai teko iš medžio drožti“. Į tai atsakiau, kad šalia Jo – Menininko – perkeltine prasme „užsirišusio“ juodą Rytų kovos menų diržą, aš tebesu tik savamokslis meistras, apsijuosęs kukliu „pantuku“. Abu iš tokio palyginimo pasijuokėme ir pasidžiaugėme, kad nugarinėje skulptūrų pusėje iškalti Birštono ir Lietuvos vardai, o juose išlikusi ir A.Toleikio energija, kuri per kaltus bei mane įsikūnijo išdrožtose medžio skulptūrose. Šios skulptūros išliks ateities kartoms, taip pat primins airiams jų istoriją.
Birštonui dovanojo skulptūrą
Gerb. Aloyzas Toleikis savo ketureilyje eilėraštyje su nostalgija prisimena vaikystę – sunkų pokario laiką, kuomet visko trūko. Kasmet pavasarinių potvynių užklupti karstydavosi, kaip kačiukai patvoriais, kad nesušlaptų, kartu su bendraamžiais apsiavę, pasak Aloyzo, tik „klumpiais“, brisdavo šlapiomis kojomis per Gvaldų kaimo pievas, kad pasiekti mokyklą:
Štai stoviu kryžkelėj keistoj…
Kiek daug kelių!
Ir nė vienos rodyklės
Į prarastos vaikystės pievas.
Mes visi skirtingai pereiname ir išgyvename atskirus amžiaus tarpsnius, tad neatsitiktinai Birštoną puošia gerb. Aloyzo Toleikio skulptūra „Laiko ritmai“, dovanota Birštono kurorto žmonėms. Esu dėkingas Birštono savivaldybės administracijos atstovams, kurie skulptoriaus dovaną pastatė matomiausioje vietoje – šalia Birštono savivaldybės pastato, taip įamžindami skulptoriaus A.Toleikio nueitą kūrybinį kelią Lietuvoje ir užsienyje.
Sveikindami gerbiamą Aloyzą Toleikį garbingo jubiliejaus proga, siunčiame sveikinimus ir jo žmonai Vydai, sūnui Adui, kolegoms, jubiliejus švenčiantiems skulptoriaus seseriai Olgai ir broliui Apolinarui, kurie VISI kartu yra dvasinis ir moralinis palaikymas menininkui tolimesniame gyvenime, linkime visiems Geros Sveikatos.
Pagarbiai –
birštonietis Jonas Raiskas

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *