„Laiškas gyvenimui“

Rankose – tik su dviejų dienų pertrauka antrą kartą perskaityta jiezniškės Einiros Aleknienės knyga „Laiškas gyvenimui“. Jautrus ir jausmingas vienos dienos pasakojimas, į kurį sutalpinta pagrindinės veikėjos Stefutės viso gyvenimo laimė ir tragedija.
Kodėl dar nespėjus ramiai sugulti mintims vėl verčiau „Laišką gyvenimui“? Vieno atsakymo neturiu. Pirmiausia, matyt, dėl to, kad, kaip sako pati autorė, jos sukurtos istorijos veikėjai, jų jausmai bei išgyvenimai, įvykiai yra tikresni nei tikri ir jautriai atliepiantys į skaudžius mūsų istorijos įvykius.
Pati knygos idėja paremta tikru laišku. Tai – 1947 m. vasario 1 d. ranka rašytas ir mylimojo atsiųstas laiškas Einiros močiutei. Būtent laiško turiniu perteikta emocija autorę ir perkėlė į pokario laikotarpį bei padėjo jai sudėlioti autentiškais įvykiais paremtą dviejų žmonių istoriją. O per ją ir giliau pažvelgti į to sudėtingo laikmečio veiksmus ir atoveiksmius, emocijas, išgyvenimus ir sprendimus.
Veiksmas vyksta tuo metu, kai tik išsivadavusi iš vienos priespaudos Lietuva iškart patenka į kitą. Prasideda nauji trėmimai, naujos kovos už laisvę. Visų šių įvykių sūkuryje atsiduria Stefutė – kilmingų šaknų turinti bajorų palikuonė, kurios mylimasis prisijungia prie Lietuvos partizanų. Likusi vienui viena, gyva tik mylimojo laiško suteikta viltimi Stefutė kantriai laukia ir tikisi, kad jos mylimasis vieną dieną sugrįš.
Taigi Einira rašo apie tas patirtis, kurias teko išgyventi pokario moterims: močiutėms, mamoms, tetoms, seserims, žmonoms, dukroms, draugėms… Tad skaitydama Stefutės istoriją nuolat sugrįždavau į vaikystės prisiminimus ir atsakymų paieškas, ką turėjo išgyventi ir mano močiutė, taip ir iškeliavusi Amžinybėn nežinodama, ar jos jauniausias sūnus gyvas ar miręs Sibiro lageriuose, ką turėjo ištverti jos sesuo, tik mintyse tegalėjusi peržegnoti ant Birštono bruko pamestą išdarkytą vyriausiojo sūnaus kūną, taip ir nesužinojusi viduriniojo žūties vietos ir tik po daugelio metų kalėjimo bei tremties galėjusi apkabinti jauniausiąjį sūnų Juozą. Skausmu persmelktos ir kitų giminės moterų patirtys.
Tikriausia dėl to, kad su Einiros romano herojės Stefutės prisiminimais aš buvau ir su savo mamos pasakojimu, kaip ji palydėjo į Punios šile veikusio partizanų būrio gretas pusbrolį Mykolą Bandonį-Taurą, kitus giminės žmones, žuvusius ar ištremtus. Labai džiaugiuosi, kad tuos, kuriems buvo lemta sugrįžti, dar teko ir man pažinti bei mokytis iš jų suprasti, atleisti…
Antrą kartą versti „Laiško gyvenimui“ puslapius skatino ir tai, kad mintyse vis sukosi spėlionės, kuriame gi iš tų namelių Pelėšiškių kaime savo heroję buvo įkurdinusi knygos autorė. Miške įsikūręs kaimelis, į kurį užklysdavome uogaudami Šilėngirėje, mums, Jundeliškių dvaro vaikams, vaikystėje atrodė savaip paslaptingas. Gal dėl to, kad miške, kad toliau nuo svetimų akių, kurių taip reikėjo saugotis kenčiančiai ir laukiančiai Stefutei. Ir dar labai prasminga tai, kad knygos autorei, kurią labai domino, kokie jausmai ir mintys lydi mylimuosius išsiskyrimo ir laukimo etapais, koks stiprus ryšys sieja dvi mylinčias širdis – taip pat buvo įdomu ir tai, koks gyvenimas vyko tada ir ar jis panašus į dabartinį. Ir galiausiai tai, kad jai labai rūpi svarbiausi vidiniai dvasiniai ir emociniai asmenybės išgyvenimai bei žmogiškosios vertybės – atjauta, supratimas, draugystė, prisirišimas ir meilė.
Pasak Einiros Aleknienės, ši knyga – tai savotiška padėka žmonėms, kurių jau nėra, bet kurių šviesus atminimas lydi ją visus metus. Kartu tai – ir padėka visiems, kurie ja tiki ir eina kartu šiuo gyvenimo keliu.
Ačiū Tau, miela Einira, kad tai brangini ir savo knyga kvieti visus branginti. Ir dar ačiū, kad supurtei, pažadinai, priminei, koks svarbus yra ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities.
Ramutė Šimukauskaitė

P.S. Beje, Einira ir Antanas Aleknos su savo šaunia ketveriuke Atlantėle, Eli, Elvina ir Laurynu kuriasi Jiezne būtent močiutės Stefanijos namuose. O „Gyvenimo“ skaitytojai su Einira ir Antanu jau turėjo progos susipažinti praėjusių metų rudenį, kai jie pasidalino savo įspūdžiais iš piligriminės kelionės pėsčiomis po Lietuvą.