„Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje…“

Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkurso baigiamoji šventė

Kovo 5 d. Prienų „Žiburio“ gimnazijoje vyko tradicinio Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkurso baigiamoji šventė. Ar ne simboliška: 2021-ieji metai – XXI konkursas? Jo pradžia – 1999 metai. Konkursas skiriamas žymiems kalbininkams, glaudžiais ryšiais susijusiais su Prienų „Žiburio“ gimnazija – Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniui, baltistui, profesoriui Jonui Kazlauskui ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojui bei direktoriui, žodynininkui Antanui Lyberiui – atminti. Konkurso tikslas – gilinti gimtosios kalbos žinias, lavinti rašytinės kalbos vartojimo įgūdžius, ugdyti stiliaus individualumą, skatinti mokinių iniciatyvumą, sutelkti kūrybiniams ieškojimams, žadinti nestandartinį mąstymą, sieti konkursą su gyvenimo aktualijomis. Konkurse dalyvauja Lietuvos gimnazijų I–IV klasių, Lietuvos pagrindinių mokyklų ir užsienio lietuviškų mokyklų 9–12 klasių mokiniai. Kaip ir kiekvienais metais, sulaukėme dalyvių iš įvairių Lietuvos vietų. Perskaitėme daug naujų minčių, kai kurios esė labai meniškos, paremtos ne tik lietuvių kalbos istorijos žiniomis, bet ir asmeniniais išgyvenimais, tiriamieji darbai brandūs. Mokiniai žavisi lietuvių kalba, ją myli, mielai tyrinėja, nori kalbėti lietuviškai.

Hum.m.dr. Ritos Miliūnaitės pranešimo tema buvo „Kaip ir kur mums padeda kalbos technologijos?“

Pandemijai diktuojant savo sąlygas, priėmėme iššūkį, ir šventė vyko virtualioje aplinkoje. Šventės dalyvius sveikino Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Kačinauskienė, LR Seimo narys Andrius Palionis, Prienų r. savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, Prienų r. švietimo skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas. Kaip ir kiekvienais metais, buvo galimybė pasiklausyti pranešimo. Lietuvių kalbos instituto vyriausioji specialistė, humanitarinių mokslų daktarė Rita Miliūnaitė skaitė labai įdomų ir ypač jaunimui aktualų pranešimą „Kaip ir kur mums padeda kalbos technologijos?“
Konkurse dalyvavo 32 mokiniai iš 7 Lietuvos gimnazijų: Kauno Maironio universitetinės gimnazijos, Kauno „Saulės“ gimnazijos, Kretingos rajono Salantų gimnazijos, Palangos senosios gimnazijos, Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos, Prienų „Žiburio“ gimnazijos. Buvo atsiųstos 23 esė kalbos temomis ir 3 kalbos tiriamieji darbai. Susitikimo metu vyko konkurso darbų aptarimas. Jaunųjų kalbininkų darbus vertinti Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojoms padėjo Prienų rajono ir Birštono krašto laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė ir Lietuvių kalbos instituto direktorės pavaduotoja mokslo reikalams Aurelija Tamulionienė. Buvo paskelbti konkurso nugalėtojai esė sekcijoje ir tiriamųjų darbų sekcijoje.
ESĖ SEKCIJOJE nutarta:
Nugalėtojų diplomais apdovanoti šiuos mokinius: Prienų rajono savivaldybės I laipsnio diplomu – Pauliną Stalioraitytę, Palangos senosios gimnazijos IIc kl. mokinę, mokytoja metodininkė Aušra Šeštokienė.
Prienų rajono savivaldybės II laipsnio diplomu – Aistę Radzevičiūtę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos Ib kl.mokinę, mokytoja metodininkė Živilė Jurkšienė; Agnę Skrupskelytę, Kretingos rajono Salantų gimnazijos Ig klasės mokinę, mokytoja ekspertė Adelė Žeimytė; Prienų „Žiburio“ gimnazijos III kl. mokinių grupę: Atėnė Burbulevičiūtė, IIIa kl. mokinė, Kotryna Kimbirauskaitė, Joris Mitkevičius., Melda Levickaitė, Ugnė Matusevičiūtė, Nojus Kondrotas, IIIb klasės mokiniai, Gytis Geležauskas, IIIc kl. mokinys, Nojus Kochanauskas, IIId kl. mokinys, mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė.
Prienų rajono savivaldybės III laipsnio diplomu – Justę Milušauskaitę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos IIb kl. mokinę, mokytoja metodininkė Rūta Pūrienė; Gabiją Juodsnukytę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos IIIb kl. mokinę, mokytoja metodininkė Živilė Jurkšienė; Austę Kukankaitę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos Ib kl.mokinę, mokytoja ekspertė Levutė Karčiauskienė.
TIRIAMŲJŲ DARBŲ SEKCIJOJE nutarta:
Nugalėtojų diplomais apdovanoti šiuos mokinius: Prienų rajono savivaldybės I laipsnio diplomu – Kostą Čaplinską, Šiaulių r. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos IIIGB kl. mokinį, mokytoja metodininkė Vita Šventickienė, Prienų rajono savivaldybės II laipsnio diplomu – Miglę Bernatonytę, Kauno Maironio universitetinės gimnazijos III c kl. mokinę, mokytoja metodininkė Rita Endriukaitienė.
Taip pat nutsrta Prienų rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus specialiuoju padėkos raštu už autentišką santykį su kalba apdovanoti: Adriją Barvainaitę, Kauno „Saulės“ gimnazijos 3a kl. mokinę, mokytoja metodininkė Dalia Juodenienė; Pauliną Sabanskytę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos IIc kl. mokinę, mokytoja metodininkė Snieguolė Milušauskienė; Paulių Sabanskį, Prienų„Žiburio“ gimnazijos IIc kl. mokinį, mokytoja metodininkė Snieguolė Milušauskienė; Austėją Simonaitytę, Prienų „Žiburio“ gimnazijos IIc kl. mokinę, mokytoja metodininkė Snieguolė Milušauskienė; Andrių Grumadą, Prienų „Žiburio“ gimnazijos IIIa kl. mokinį, mokytoja metodininkė Snieguolė Milušauskienė; Umą Stankevičiūtę ir Austėją Visockaitę, Id klasės mokines, mokytoja ekspertė Levutė Karčiauskienė; Iš šios šventės niekas neišėjo be dovanų. Ypatingą dėmesį konkursui skyrė Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis: skatindamas Prienų krašto jaunimo kūrybiškumą ir meilę gimtajai kalbai, 23 gimnazistus ir jų mokytojas apdovanojo Padėkos raštais, o nugalėtojų laukia ir prizai. Konkurso dalyviai, nelaimėję prizinių ir paskatinamųjų vietų, apdovanoti Prienų švietimo pagalbos tarnybos padėkomis.
Nepamiršti ir mokytojai. Prienų rajono savivaldybės padėkos raštais apdovanotos mokytojos, parengusios mokinius konkursui. LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos diplomais – mokytojos, parengusios konkurso nugalėtojus.
Šventė, suteikusi galimybę dar kartą pajusti gimtojo žodžio grožį ir galią, bendrystę, baigėsi, tačiau šią gražią tradiciją tęsime. Tikimės puikių tekstų,šiltų susitikimų ir gražios šventės kitais metais. Nuoširdžiai dėkojame visiems konkurso dalyviams, jų mokytojams, šventės svečiams, rėmėjams.
Živilė Jurkšienė
Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių k. mokytoja, konkurso koordinatorė, vertinimo komisijos pirmininkė


Kalbos tiriamųjų darbų apžvalga

Lietuvos Respublikos jaunųjų kalbininkų konkursui, skirtam J.Kazlauskui ir A. Lyberiui atminti, gauti 3 kalbos tiriamieji darbai: 1. Gimnazijos pirmokų vardai: kilmė, dažnumas, suteikimo priežastys. 2. Pandemijos įtaka žmonių asociacijoms. 3. Trijų kartų vardų palyginimas.
Darbe „Gimnazijos pirmokų vardai: kilmė, dažnumas, suteikimo priežastys“ rašoma apie mokinių vardus pagal populiarumą, siekiama išsiaiškinti jų suteikimo priežastis. Tyrimui pasirinkti 102 pirmos gimnazijos klasės mokiniai: 47 vaikinai ir 55 merginos. Vardai aprašomi pagal kilmę ir populiarumą, įdomus tyrimo aspektas – siekta išsiaiškinti, ar mokiniai žino, kodėl tėvai jiems davė šiuos vardus.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad populiariausi vardai yra šie: merginų – Austėja, Samanta, Viltė, Viktorija, Gabija, Emilija, Augustė, Karolina, Patricija, Miglė. Vaikinų – Dominykas, Nojus, Pijus, Arnas, Augustas, Jokūbas, Deividas, Domantas.
Darbo autorės taip palygino jų gimnazijos pirmos klasių populiariausius moksleivių vardus ir tuo metu, 2005 metais, gimusių vaikų populiariausius vardus su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Vardų sąvado duomenimis. 
Pasirinkta tema labai įdomi, ieškota įdomesnių tyrimo krypčių, t. y. ne tik pateikti informaciją iš literatūros, bet ir panagrinėti tik šiai temai aktualius dalykus, pavyzdžiui, išsiaiškinti vardo suteikimo aplinkybes – šiuos vardus tėvai vaikams parinko dėl grožio arba linkėdami savo vaikams kuo geriausios kloties.
Darbas „Pandemijos įtaka žmonių asociacijoms“ – tai psicholingvistinis darbas, kuriuo siekta parodyti, kokias asociacijas sukelia žodis-stimulas, t. y. sąvoka COVID-19. Pasirinkta darbo tema ne tik labai aktuali, bet ir labai įdomiai išnagrinėta. Tyrime dalyvavo 117 informantų: 98 mokiniai bei 19 mokytojų informantų. Asociacijų eksperimentas – tai toks eksperimentas, kai informantai, perskaitę ar išgirdę žodį-stimulą, turėjo užfiksuoti savo pirmąją reakciją į jį, t. y. pirmą į galvą tuo momentu atėjusį žodį-asociatą arba jų grandinę. Visi atsakymai išsamiai išnagrinėti, sudarytos asociacijų grupės: mokinių asociacijos: karantinas – 45, virusas – 23, kaukė – 20, liga – 20, mirtis – 20, pandemija – 16, namai – 12, baimė – 10, liūdesys – 8, izoliacija – 6, vienatvė – 6, nuobodulys – 6, vakcina – 5, ligoninės – 5. Mokytojų asociacijos: baimė – 8, nerimas – 7, liga – 3, karantinas – 3, kaukės – 3, mirtys – 3.
Kaip matyti, mokiniams žodis-stimulas COVID-19 kelia mažiau neigiamų asociacijų, o mokytojams daugiau. Išsamiai išnagrinėję duomenis darbo autorius teikia reikšmingų išvadų, apibendrina, kurie žodžiai ir mokiniams, ir mokytojams kelia dažniausias asociacijas: karantinas, virusas, kaukės, liga, mirtis, baimė, nuotolinis. 
Dar vienas labai įdomus darbas „Trijų kartų vardų palyginimas“. Trijų kartų vardų palyginimas – tai vardų kitimo apžvalga. Tyrimui pasirinkti antrųjų klasių mokinių vardai (105), jų tėvų  ir senelių vardai. Pirmosios (vaikų) grupės gimimo metai 2004–2005, antrosios (tėvų) – apie 1970–1980, o trečiosios (senelių) apie 1940–1950. 
Atliktu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kurie vardai yra populiariausi, vardai dar aiškinami pagal kilmę, sandarą bei reikšmę. Įdomi darbo išvados: vardai, kuriuos galima rasti trijose ar dviejose kartose: Emilija, Violeta, Elena, Zita, Marija, populiariausi vardai, kurių nėra senelių grupėje: Ugnė, Rugilė, Miglė, Justė, Kamilė, na, o nykstantys vardai, populiariausi vardai senelių grupėje, kurių nėra vaikų grupėje: Ona, Regina, Aldona, Rima, Danutė.
Apibendrinant galima padėkoti mokiniams ir jų mokytojams už atliktus aktualius ir įdomius tyrimus ir palinkėti ir toliau rašyti apie kūrybines kalbos galias.  
Aurelija Tamulionienė


Rašydami taip pat mokomės…

Esė darbų aptarimą mokytoja ekspretė Nijolė Šervenikaitė pradėjo perskaitydama jautrų rašytojos Giedros Radvilavičiūtės esė „Tėvynė ir kitos jungtys“. Pasiremdama šiuo gražiu pavyzdžiu mokytoja Nijolė jauniesiems kūrėjams priminė apie tai, kas svarbu esė:
1. Vienas ryškiausių esė bruožų – apmąstanti gyvenimą pasakotojo figūra, todėl šio žanro kūriniams labai svarbus asmeninis autoriaus patyrimas. Vis dėlto rašant esė reikėtų sėkmingai jungti savo gyvenimo faktus su literatūrine išmone, savąja gyvenimo. veiklos – mokslinės, meninės ar kitokios – patirtimi.
2. Rašančiojo dabarties laiko jutimas. Galim kalbėti apie antikos kultūrą, senovės baltų gentis ar Rytų išminčius, tačiau viską jungia šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis, jaučiantis ir savo laiką ir žinantis, kodėl jam tie istoriniai faktai svarbūs.
Patarimas: Bendradarbiaukite su savo mokytojomis ir mokytojais. Įsiklausykite į jų pastabas.
Tai jie turėtų padėti jums ne kartoti 100 kartų girdėtų minčių, o ieškoti savo žvilgsnio ir balso. Juk rašydami konkursui taip pat mokomės… ir ko nors išmokstam.


Laureatų darbai

Paulina Stalioraitytė
Palangos senosios gimnazijos, II B kl. (mokytoja metodininkė Aušra Šeštokienė)

Paulyna

Visada man patikdavo kelias, vedantis pas močiutę ir senelį. Jie gyvena Radviliškyje, prie parko stovinčiame daugiabutyje, penktame aukšte. Tas blokinis namas nėra gražus, bet urveliuose, prie stogo, gyvena kregždės. Tai jos vasaros vakaro dangų nudažo pastelinėmis spalvomis. Aš jau praaugusi senelį, bet vis tiek dar pasistiebiu, kai jis mane apkabina, močiutė šypsosi ir vėl „dyvojasi“, kaip aš užaugusi. Kreipiasi į mane „Paulyna“ – ilgai tęsia trumpąjį balsį. Taip mane vadina tik jie, mano seneliai. Aš nusišypsau, o širdy pasidaro gera. Pasakoju jiems apie viską: mokyklą, muziką, pajūrį. Jie manęs klausosi ir patys papasakoja ką nors iš savo praeities.
Senelių kalba maišyta – turi ir žemaitiškų, ir šiam kraštui būdingų, ir slaviškų žodžių. Galima sakyti, kalboje matyti ne tik jų šeimos gyvenimo, bet ir visos tautos istorija.Mano močiutė kilusi iš Žemaitijos, būdama dar maža neteko tėčio ir su šeima persikėlė į Radviliškį. Pavyzdžiui, žodį „bobela“ ji taria labai švelniai ir pratęsia paskutinę balsę. „Ot, koronė!“– tarsteli, kai supyksta. „Ašai užtaisysiu duris ir gesinam šviesą,“ – sako, kai ruošiamės miegoti. O kur dar„dūšia“, „čėdyti“, „monai“, „cekavas“, „bliūzelė“, „zlastės“, „gryčia“.Pasipila kaip iš gausybės rago – įvairiaspalviai žodžiai mūsų buvimą padaro jaukų ir paprastą. Iš tikrųjų seneliai ir mano vardą kirčiuoja netaisyklingai. Žinau, kad turėtų kairiniu kirčiu pabrėžti paskutinę a. Taip mokėmės mokykloje. Bet man patinka, kad jie mane taip vadina. Ta tarmiškai pratęsiama i, nepaprasto senelės balso skambesio praturtinta, yra kupina meilės.Pasirodo, net vienas garsas kalboje labai svarbus. Kaip galiu pykti. Skamba maloniai. Lyg glostytų.
Tiesiai į mane šviečia pilnatis, tolumoje girdisi traukinių švilpimas. Prisimenu mokykloje skaitytą rašytoją Romualdą Granauską, tikrą žemaitį, kuris savo esė „Žodžio paglostymas“ labai taikliai apibūdino tarmę. Kalbėdamas apie vaikystėje pajaustą trintį tarp tarmės ir bendrinės kalbos, ji pastebi, kad tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. Vadinasi, tarmė, kaip ir genas, gali pakisti, bet ištrinti ją labai sunku. Nors mano močiutė anksti išvyko iš Žemaitijos ir net neturi to žemaitiško grubumo, vis tiek taria žodžius panašiai kaip žemaičiai. Tarmiškai „žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja“ – pasakytų žemaitis R.Granauskas.Tiesą sakant, nesu girdėjusi senelės kalbant bendrine kalba. Tarmė kartu su ja gyvena.Net nenorėčiau, kad senelė kitaip šnekėtų. Taip jaukiau.
Apie kalbos jaukumą. Šiandien močiutei pasakojau apie Joną ir Adolfą Mekus bei jų rašytus laiškus iš tolimos Amerikos mamai į gimtuosius Semeniškius. Antrajam pasauliniam karui baigiantis jie emigravo, gyveno Niujorke, bet visą laiką ilgėjosi artimųjų. Perskaičiusi juos suvokiau, kad net užrašytos mintys turi skambėjimą ir jausmą. Per kalbą atsiskleidžia santykių grožis, širdies sopulys. Atkreipiau dėmesį, kad Jonas ir Adolfas Mekai, avangardinio kino pradininkai, pripažinti pasaulyje, laiškus mamai pasirašydavo labai nuolankiai ir jaukiai: tavo ištikimi vaikai/bučiuoju mamą, kuriai aš už viską esu skolingas/bučiuojam tavo žilus plaukus ir tavo rankas, kurios mus mažus nešiojo/bučiuojam tavo baltą galvą/visada tavo vaikai. Tie laiškai alsuote alsuoja ilgesiu ir meile tiems, kurie liko už Atlanto. Iš tiesų, kalba – tai žmogus. „Paulyna“ – mano senelės laiškai man. Tai mūsų simbolis, nuotrupomis perduodantis tarmės ir santykių grožį.
Įdienojus ruošiamės atgal į pajūrį. Priglundu prie močiutės. Vėl pasistiebiu apkabinti senelį. Aš ir mama mojuojame, mojuojame tol, kol nebematome jų lango. Dar kurį laiką mus lydi kregždės, vėl nudažančios dangų pastelinėmis spalvomis. Išvažiavus iš Radviliškio atsiveria nuostabus saulėlydis. Nuo Palangos iki Radviliškio šimtas septyniasdešimt septyni kilometrai, bet aš, Paulyna, visada girdžiu ir jaučiu senelių meilę.


Kam reikalinga žmogui gimtoji kalba? Ar per gimtąją kalbą žmogus atveria savo sielos turtus? Ar tikrai iš kalbos mes atpažįstame savą ir svetimą, ja lyg kauke ar skydu paslepiame savo pasaulį? Tačiau kalba gali ir išduoti, netikėtai atverti tai, kas, atrodo, saugiai slepiama. Iš tikrųjų gimtoji kalba yra daugiau nei vien kalba. Ji – ne tik mūsų vienybė, pilietiškumo ugdytoja ir valstybės saugotoja, kaip kadaise tikino Mikalojus Daukša.
Mes norime kalbėti ne apie kalbą, o pasitelkti ją kaip įrankį, padedantį nusikelti į tolimus laikus. Juk kalba gali virsti tiltu, jungiančiu laiko atskirtas valstybes, tautas ir žmones? Kalba kaip rūbu gali apsirengti ir virsti kitu, įsijausti į kitokį, nei gyveni, pasaulį, pamatyti save kitomis akimis. Ir mąstyti kitaip: kitu ritmu, išgirsti kitomis intonacijomis banguojančią mintį. Juk be kalbos nėra ir minties…
Kviečiame paskaityti laiškus, rašytus tais laikais, kai Lietuva pagaliau pasiekė Europos kultūros lygį, o kai kuriais meno, architektūros kūriniais net šiek tiek ir pralenkė – į baroko stiliaus klestėjimo laikus. Jie rašyti tada ir skirti mums. Taigi –

Laiškai iš baroko epochos

O, brolau, mano tolimas aini,
Liūdnas jausmas – artėju prie gyvenimo aklavietės, o jaučiuosi nepalikęs nieko, dėl ko galėčiau savo pagyvenimą laikyti nors kiek vertingu. Bet jei skaitai ir nesiruoši viso šito sudeginti – mano gyvenimas įgijo vertę. Taigi, sveikas, Lietuvi, arba Lietuve – skaitai mano palikimą pasauliui.
Visų pirma, prisipažinsiu – ilgai galvojau, ar esu pajėgus ir ar verta rašyti lietuvių kalba. Man tai tikrai nėra lengviausia užduotis, nes gyvenimo išminties šiais laikais tenka semtis beveik vien lotynų ir lenkų kalbomis. Viliuosi, kad bent kiek visus mane supranti ir su savo tautiečiais nesi amžiams palaidojęs tikrosios gimtosios kalbos. Taip pat labai įdomu, ar visagalis Dievas Jums vis dar leidžia grožėtis mano laikais pastatytomis gražuolėmis bažnyčiomis Vilniuje…
Gaila, negaliu duoti Tau jokių vertingų gyvenimiškų patarimų, nes neįmanoma niekaip nuspėti, kokiame pasaulyje gyveni. Juk viskas taip laikina ir nepastovu… gal šiuo metu ruošiesi kelionei į kokį nors naujai atrastą, man net nežinomą žemyną? O gal padėjai į šalį kokį nors man nepažįstamą veikalą? Apie ką Jūs mąstote, skaitydami savo knygas? Ar vis dar esate bejėgiai prieš mirtį? Jūsų turtai, valdžia ir grožis – nieko verti, o saldžios akimirkos ir jausmai – laikini. Tai reiškia, kad yra ką Tau papasakoti. Suprasti, kas vertinga, mes mokomės iš savų knygų. Man padeda iškiliausias šio meto Lietuvos poetas Mykolas Kazimieras Sarbievijus. Lotyniškuose jo eilėraščiuose randu viską, ko gali trokšti lyrikai prijaučianti širdis. Jo dėka supratau, kad mes mažai tesame atsakingi už savo likimą, ir išmokau mylėti Dievą, todėl galiu Tau pasakyti tiek: pirma – nesidžiauk radęs bei neverk pametęs – Fortūnos ratas vis tiek tuoj pat viską apvers aukštyn kojomis, o antra – siek dorybės ir pasitikėk Jėzumi – tik toks kelias veda į amžiną gyvenimą. Sarbievijus man ypač patinka ir dėl to, kad puikiai atkartoja mano mylimojo romėnų poeto Horacijaus santūrumą bei ramybę.
Mes, baroko žmonės, dažnai vadovaujamės posakiu „memento mori“ – „atmink, kad mirsi“. Linkiu ir Tau tai atminti bei iš kiekvienos dienos išspausti viską, ką siunčia Aukščiausiasis, nes likimas žaidžia su mumis ir kiekviena diena gali būti paskutinė.
Aš, nujausdamas, kad mano vaidmens didžiajam gyvenimo teatro režisieriui Dievui greitai nebereikės, turiu atsisveikinti. Juk dar turiu suspėti šią rašliavą subtiliai paslėpti, kad jos nenublokštų laikinumo banga…
Mąstytojas, 1682 m. Gytis Gelažauskas, III C kl.

Mielas ateities lietuvi,
Jei Fortūna man nusišypsos, dabar skaitysi mano laišką. Rašau jį norėdamas pasiekti ateities žmones ir perduoti jiems tiesas savas, kurias supratau per trumpą gyvenimą. Mūsų laikų žmonės suvokia būties laikinumą ir tuštumą, pabrėžia žmogaus netvarumą, visko, kas materialu, laikinumą. Mes mokomės džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimename, kad mirties vis tik neišvengsime. Jums, brangus skaitytojau, noriu pasakyti: per menkus savo gyvenimo metus supratau, kad gyventi derėtų pagarbiai žiūrint į mirtį ir branginti tai, kas nemaru. Daugelis mano mylimų poetų rašo momento mori tema, išreikšdami sutrikusio žmogaus nerimą. O kur gyvenimo paguoda? Štai kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis dažnai kalba apie begalinę Dievo didybę ir Jo malones, apie nuolankumą, nusižeminimą, apie žemiškojo gyvenimo laikinumą ir žmogaus menkystę, apie šlovės ir turtų nereikšmingumą. Ir Antikos kultūros auklėtinis Motiejus Kazimieras Sarbievijus, su kuriuo man teko malonė susibičiuliauti, sako, kad jam vertės neturi tai, ko nepasiimsi į aną pasaulį… Pasak jo, nevertėtų siekti valdžios ar garbės, nes amžinybės akivaizdoje tai visiškai tuščia vieta: „Kai mąstau apie mirtį <…>, / Nesigviešinu turėt valdžią karališką / Ir netrokštu prie knygų džiūt / Per naktis, išminties siekdamas pasisemt / Ar Sokrato mintis suprast. / Ką jos reiškia, jei aš mindyt galiu kapus, / Pažymėtus garsia šlove, / Ir sutrypti vardus cezarių žymių?“. Tikra tiesa, šlovė ir turtai nėra reikšmingi, jų, mano drauge, nenusineši į anapusinį pasaulį.
Pagarbiai – lietuvė Kotryna Kimbirauskaitė, III B kl

Gerbiamasis lietuvi, skaitantis šį laišką,
Nededu daug vilčių, kad šis trapus laiškas išgyvens vienerius, dešimt, o ką jau kalbėti apie šimtą metų. Tačiau jei jau skaitai šį mano laišką, vadinasi, likimas jo pasigailėjo ir Dievas pašventino – garbė Jam. Tikiuosi, kad Jis, lygiai kaip aš, galvoja, jog būtina pasidalinti mano, vargano mūsų laikų žmogaus, įžvalgomis ir patarimais.
Visų pirma, skaitytojau, primenu, kad žmogaus gyvenimas tėra tik trumpa valanda, neišvengiamai pasibaigianti mirtimi, į kurią visi vienodai greitai skubame. Nepasiduok žemiškiesiems turtams –jie beverčiai. Netgi didysis LDK etmonas, Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas savo testamente, kurį man, ačiū Dievui, leido skaityti gerbiamo Mykolo Paco broliai, pripažįsta nugyvenęs nuodėmingą, netobulą gyvenimą. Didysis etmonas testamente prašo: ,,Todėl dėl visko, kas šventa, maldauju gerbiamųjų testamento vykdytojų <…>, tegu nei patys jokių lėšų mano laidotuvėms nenaudoja, nei aš nieko nepalieku. <…>. Mano kūną Jų Malonybės tegu įdeda į paprastą karstą su kryžiumi, jokia medžiaga, juo labiau šilkine, neapmušus, atveža į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, be jokios procesijos ar patarnavimų, be jokios prabangos ar iškilmių, ir paguldo ant grindinio be jokio katafalko, <…>. Taip pat be jokių pamokslų, kalbų ir oracijų.“ Gerbiamasai Vilniaus vaivada Mykolas Pacas supranta ir pripažįsta, kad jis yra mirtingas žmogus, todėl nori, kad būtų laidojamas ,,be jokios ištaigos, prie kurios pasaulis tokiais atvejais yra pratęs.“ Skaitytojau, nepamiršk, kad mirsi, neleisk žmogiškiems malonumams tavęs apgauti. Ir būk kuklus, nes tik dorybės yra gražiausia žmogaus puošmena. Su Dievu, nepamiršk šitų patarimų –
Jorysas Mitke (Joris Mitkevičius, III B kl.)

Žmogau,
Atmink, kad nieko nėra pastovesnio kaip žmogaus nepastovumas. Šiame pasauly tu tik menkas aktorius, šokantis užsimiršimo šokį, kurį tau nulėmė šaipūnė Fortūna. Ir čia ką nors pakeisti tu esi bejėgis, nes viskas už tave jau numatyta. Todėl, žmogau, nesiek šlovės šiame pigiam teatre ir nepriimk kaip tikro, ką kiti kalbės apie tave. Jaunystė, grožis, turtai ir valdžia – juk tai tik laikinumas, kuris praėjus vasaroms kelioms tau taps tik širdį glostantis atsiminimas. Tai vertinki, žmogau, tik tai, kas nemaru, ką nusinešt galėsi į aną pasaulį – Dievo meilę ir sąžinės tyrumą.
Melda Levickaitė, III B kl

Jaunasis lietuvi,
Tikiuosi, gausi šį mano laišką ir suprasi mano lietuvišką kalbą. Tikiuosi, kad dar daug kartų mano tautos kalba nebus pamiršta ir gyvens kiekvieno mano tėvynėje gyvenančio širdyje. Labai tikiuosi, kad iki pat savo dienų galo išlikau doras ir, kaip mano draugas Sirvydas pasakytų, širdis netapo, kaip tos marios, dūmų – visokiausių niekų – užtemdyta vieta…
Ak, kokie baisūs laikai atėjo mūsų kraštui… Gražusis Vilnius su savo didingojo Gedimino pilimi buvo sugriautas. Mūsų narsūs etmonai sugebėjo išvyti maskvėnus iš mūsų sostinės. Koks aš laimingas, kad profesorius Sarbievijus kukliai nugyveno savo paskutines garbingas dienas ir dabar gyvena su Dievu. Kaip džiaugiuosi, kad nematė jis sugriautos mūsų sostinės, kurią jis nesigėdijo lyginti su išdidžiąja Roma. Turbūt istorija mėgsta kartotis… Po rusų, kaip po barbarų Romoje, nebesiremia bokštai į dangų išdidūs – koks vaizdas skaudus būtų jam! Bet Vilnius lyg upė, ledą pralaužusi, nekliudomai kyla, lyg rožė rausva iš, atrodo, dar vakar buvusio sniego, kyla į dangų jo bokštai ir džiugina širdį…
Tie dūmai, kur kilo iš Vilniaus, man primena Sirvydo sakymus. Gal tai ir buvo mums ženklas. Juk Vilnius tai mūsų širdis. Galbūt mums metas atsigręžti ir į savąsias ir pamatyti, ar jos pačios dūmuose neskęsta. O skęsta, žinokit! Valdovai tie mūsų Dievo galybės nemato. Jų širdys, blaškomos vėjo, tik skelbia kautynes didžias. Godumas jas temdo. Nebijo jie Dievo žodžio atmesti dėl žemės mažos lopinėlio. Mums reikia sugrįžti į doros kelią ir dirbti, kad širdys ir vėl praregėtų tikrąją tiesą. Mūsų marios turi išlikti ramios, kad laivai derlianešiai, nešantys mūsų žemės vaisius, nedužtų į velnio žabangas. Tikiuosi, kad jūs, mano ainiai, tapot protingesni už mus. Kad Vilnius, grįžęs iš dūmų į dorąjį Dievo kelią, jums yra pavyzdys, kaip atrodo dora, Dievo globoje esanti širdis, kad tik tokia širdis patirs amžinąjį gyvenimą.
Tikiuosi, nueisiu kelią, kuris liko man šiame laikiname gyvenime, nepakliūdamas į velnio smuklus. Kaip ir kiekvienas daiktas šio svieto, gimiau ir mirsiu, o Dievas, tikiuosi, atleis man už mano klaidas ir priims mano širdį gyventi jo karalystėj bei stebėti, kokį kelią mano graži Lietuva nukeliaus.
Sarbievijaus mokinys ir Vilniaus mąstytojas N. K. (Nojus Kochanauskas, III D kl.)

Brangus lietuvi,
Ką galiu pasakyti tau šiandien, kai žemiškasis pasaulis yra tikra išmėginimų arena? Turiu užsigrūdinti, nugalėti savo silpnybes, kad po visų išbandymų tyra sąžine galėčiau stoti Aukščiausiojo akivaizdon, nes aš žinau, jog vidinė stiprybė yra mano, kaip nusidėjėlio, atsidavimas Dievui. Aš žinau, jog tesu tik aktorius, kuris neturėjo galimybės pasirinkti vaid-mens šiame teatre, tačiau mane ramina, kad visa tai – kilmė, turtai, garbė – tėra mano kaukė, kuri nukris man mirus. Pats Sarbievijus primena, jog „Sielos erdvi dalis/ Slepia turtų daugiau nei žemės Indijos“. Nors manęs ir niekas neatmins ateityje, tačiau man ir nereikia šlovės. Ramybę teikia mintis, jog galiu išlikti tik savo darbais – šiuo laišku, kurį rašau Tau. Galbūt atvėriau Pandoros skrynią, kuri ir tau nebeleis ramiai miegoti, nes mintyse suksis Memento mori vaizdiniai. Neleisk savo gyvenimo vėjais, neieškok laimės ten, kur jos nerasi.
Pagarbiai –
Tavo draugas iš praeities (Ugnė Matusevičiūtė, III B kl.)

Ateities lietuviai,
jei lemtis bus maloninga ir išsaugos šį laišką, o palankūs Etezijai atneš jį Jums, skaitykite jį ir palyginkite, prašau, su savuoju gyvenimu. Su savuoju trumpu gyvenimu, kol laikas, it kokia cetus, jo neprarijo. Man knieti sužinoti, kaip pasikeis žmonių mąstymas per ateinančius kelis šimtus metų, bet, deja, aš pats į šį sau rūpimą klausimą atsakyti negalėsiu, todėl štai bent tiek – tiesos, kurias supratau gyvendamas savo laiku.
Svarbiausia, ką man teko suvokti, tai, kad kiekvieno iš mūsų neabejotinai laukia neišvengiama mirtis. Suvaidinę savo vaidmenį, nusimetę paskirtą kaukę, sulauksime kūno mirties ir amžinojo sielos gyvenimo pradžios. Galbūt nesutiksite, tačiau, kaip mano mylimas poetas, bendražygis Motiejus Kazimieras Sarbievijus sako, „Urna – visų dalykų matas“. Viskas, ką darome, ko siekiame, ką vertiname, turėtų būti pasverta atsižvelgiant į mirtį. Mūsų gyvenimas kaip burbulas, kuris iškyla, išsipučia, sužėri gražiausiomis vaivorykštės spalvomis ir sprogsta, nepalikdamas nei žymės. Ar sutiktumėt, kad nieko nėra pastovesnio kaip nepastovumas? Juk ir pats mūsų kūnas yra tik laikinas trobesys sielai, kuris taps puotos dubeniu kirmėlėms, kai siela pagaliau iškeliaus stoti Jo akivaizdon, kai pakliūsime į neapsakomo grožio pasaulį ir būsime apakinti ryškiausių, dailiausių spalvų. Tada neberūpės, kokius turtus turėjai, kiek diržų auksinėmis sagtimis nešiojai, koks ponas ar ponia buvai.
Atminkite Fortūnos ratą: negali būti tikras, kad pakilęs į viršūnę ten ir liksi, vieną akimirką gali skraidyti padangėmis kartu su Dangiškuoju Amoru, o kitą – pamintas tysoti purve. Nerūpės, nei koks išmintingas buvai, kaip puikiai Aristotelio ar Sokrato mintis supratai, nes, kaip sako mūsų Sarmatijos Horacijus savo odėje: „Ką jos reiškia, jei aš mindyt galiu kapus, / Pažymėtus garsia šlove, / Ir sutrypti vardus cezarių įžymių?“. Šiaip ar taip, juk mes esame tik nereikšminga dalelė begalinėje Dievo sukurtoje visatoje, ar ne? Tad carpe diem!
Linkėdamas Memento mori –
XVII a. pabaigos lietuvis (Atėnė Burbulevičiūtė, III A kl.)

Gerbiami ateities lietuviai,
rašau šį laišką turėdamas vilties, jog jį perskaitysite jūs, gyvensiantys šimtus metų po mano greitai prabėgusio, nuodėmingo ir nereikšmingo gyvenimo. Noriu jums priminti keletą svarbių dalykų.
Visų pirma – atminkite, kad jūsų laikas šioje žemėje baigsis, liks tik jūsų darbai – geri ir gražūs. Kiekvienai dienai prasidėjus pakartokite žodžius „Memento mori“. Tai svarbu, kad savo dieną praleistumėt reikšmingai, nešvaistytumėte laiko menkniekiams. Mano geras bičiulis, su kuriuo susipažinau Jėzuitų ordine, puikus poetas, išgarsėjęs visoje Europoje, netgi paties popiežiaus Urbono VIII laukiamas svečias, literatūros pažiba, gerbiamas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, asmeniškai mano mėgstamiausioje antrojoje odėje rašo apie neišvengiamą senatvę primindamas, kad pabaiga nenumaldomai artėja: „Galvą nubarstys sidabrinis šerkšnas, / Ir nebeišnyks ši danga jau niekad.“ Tas sidabrinis šerkšnas – žilstantys plaukai – primins, kad niekada negrįš jaunystė. „Tau tiktai išliks amžinai tas šaltis / Ir plaukai žili. Nepadės balzamas, / Nepaslėps šarmos nė gėlių vainikai, / Galvą apjuosę,“ – taip savo eilėmis poetas ragina mus gyventi, kol neatslinko toji žiema ir nenušerkšnijo mūsų plaukai. Ši odė mane įkvėpė laišku kreiptis į jus, mieli ateities lietuviai, nepamirškite, kad mirtis yra įvaldžiusi užmaršties meną, tai reiškia, kad praslinkus metams jūsų niekas nebeprisimins, tad siekite savo darbais palikti pėdsaką šiame pasaulyje, visai kaip aš – viliuosi, kad kas nors perskaitęs šį laišką dar bent kartą ištars manąjį vardą.
Pagarbiai –
Nojusas Jonas Kondrosianas (Nojus Kondrotas, III B kl.)

Prienų „Žiburio“ gimnazija.
Konsultavo mokytoja ekspertė Nijolė Šervenikaitė


Aistė Radzevičiūtė, Prienų „Žiburio“ gimnazija, I C kl. (mokytoja Živilė Jurkšienė)

Lietuviško žodžio karūnavimas

Pamokos baigiasi, ir noriu pasikalbėti su savo geriausia drauge apie visokius mums abiems įdomius dalykėlius.
– Kalbėsimės angliškai! – ištaria ji labai griežtai. – Aš neketinu gyvent Lietuvoje, todėl man reikia mokytis anglų kalbos.
Norėčiau draugei pasakyti, kad Lietuva puiki šalis, turinti pačią nuostabiausią kalbą, kad man patinka skaityti lietuvių autorių knygas, rašyti eilėraščius, kalbėti lietuviškai, kad aš ketinu gyventi Lietuvoje…Norėčiau pasakyti, bet tik susigūžiu ir tyliu. Matyt, kaip dabar madinga bendrauti draugų grupėse, šiandien pasikalbėsime angliškai, nors man tikrai patinka gimtoji kalba.
Kai buvau mažytė, gal dar ne visi dantukai buvo išdygę, blankiai prisimenu, buvau tarsi įsimylėjusi žodį ,,ežys“. Tėvų kasdien prašydavau jį parašyti ant popieriaus lapo (tikriausiai juos nervindavo tokia besikartojanti užgaida). Lakstydavau po namus ir šūkaudavau, mojuodama lapu: „Ežys! Ežys!“. Nežinau, gal buvau mačiusi gyvą ežiuką, gal paveikslėlį. Turėtų būti keista, kad ne piešinuko, o žodžio prašydavau. O paslaptis tokia: mama sako, kad man labai patikdavo ,,ž‘‘ raidė. Prisimenu, kaip vedžiodavau ją pirštuku. Ta „varnelė“ virš „z“ man buvo labai graži ir priminė karūną.Vėliau mano vaizduotėje ji pavirto žuvėdros sparnais… Visokių gražių kalbos pamokų vaikystėje būta. Prisimenu, kaip gražiai skambėjo greitakalbė mamos lūpose: „Šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“! Dar ir dabar ausyse skamba mano senelio dainuojama daina apie ąžuolą. Kai atsimenu tą melodiją, tuos aiškiai tariamus žodžius, atrodo, lyg mano visų bėdų nebūta. Ta daina man buvo tarytum stebuklas, o dabar – gražus prisiminimas apie senelį… Gal tokie momentai ir buvo mano žavėjimosi gimtąja kalba pradžia?
Vėliau, jau mokydamasi mokykloje, sužinojau, kad mūsų gimtoji – lietuvių – kalba yra išskirtinė, unikali, kad mano paminėtos „varnelės“ ją išskiria iš kitų, netgi giminingų kalbų. Jau žinau, kad taip mokinių nemėgiamos nosinės rodo kalbos istorinę kaitą, jog žąsis buvo vadinama žansimi, o gražuolis aržuolas virto ąžuolu. Nosinės raidės man ir šiandien ypatingos, jos mano vaizduotėje tartum ąžuoliniai inkarai kalbų jūroje, jie laiko mūsų kalbą, kad ją nenuplukdytų, nesumaišytų ir nesuvienodintų su kitomis kalbomis. O tai labai lengva padaryti – paspaudus ne tą kompiuterio ar telefono mygtuką, mano karūnuotoji Ž virs Z, nepajudinamoji Ą taps lengvąja A… Kartais ir išdykėlis rašiklis nepaklūsta taisyklėms…
Man tikrai patinka gimtoji kalba. Aš išdrįsiu savo geriausiai draugei pasakyti, kad ne mada kalbėti angliškai ar vartoti netinkamus vertalus yra svarbi, kad svarbu neapsimetinėti tuo, kuo nesame, kad reikia būti savimi. Duodu pažadą – nuo šiol su draugais bendrausiu lietuviškai, jei reikės, jiems įrodysiu, kad lietuvių kalba yra ne prastesnė negu kitos kalbos. Karūnuosiu kiekvieną lietuvišką žodį. Šio pažado laikysiuos ir juo didžiuosiuosi.


Agnė Skrupskelytė, Kretingos rajono Salantų gimnazija, I G kl. (mokytoja ekspertė Adelė Žeimytė)

Lakštingalų slėnio sūnaus palikimo aidai

Kadaise čia stovėjo medinė troba. Čia, Reketės kaime, arba Lakštingalų slėnyje (vietiniai taip praminė), kur vasarą saulė lepino dažniau nei kur kitur ir, regis, dangaus spalva ryškiausia, kur nenutilo lakštingalos… Medinės sodybos pašonėje dūzgė darbščios bitės, stovėjo aviliai…

Foto iš V. Budrio asmeninių archyvų
O dabar jau nebėra tos šimtametės žemaičių sodybos, kurioje 1902 metais gimė ir augo kalbininkas Antanas Salys. Liko tik ženklas su nuoroda, kad tai A. Salio gatvė. Jau vien tik žodis „šimtametė“ gali paaiškinti, kodėl jos nebėra. Sodybos nebėra, bet yra A. Salio žodžiai, mintys ir darbai. Jie liko… Kalboje… Jos skambesyje… Prasmėse…
Kiekvienas daikto pavadinimas turi savą istoriją. O istorijos atveria naujas prasmes. Štai ir merginų taip mėgstamas žodis „rankinukas“. Žinote jo istoriją? Šio žodžio gimtinė ne koks išpuoštas dvaro kambarys, o paprasta kaimo sodyba. Taigi, kaip papasakojo pats Antanas Salys, šį žodį sugalvojo jo mama.

A. Salio mama ir ją prižiūrėję B. ir V. Budriai.
Kartą jis grįžo į namus ir parsivežė nedidelį lagaminiuką, viena ranka panešamą. Jo mama pamatė, žiūri: „Ale gražų rankinuką parsivežei, labai patogus.“ Vėliau susitikęs su kalbininku V. Kamantausku jis svarstė, kaip pavadinti „ridikiulį“. Tada Antanas Salys, prisiminęs mamos žodžius, pasiūlė rankinuko pavadinimą. Na, o tada V. Kamantauskas šitą terminą įtraukė į savo knygelę „Kalbėkim lietuviškai“. Nuo to laiko ir prigijo „rankinukas“.
Jei jau yra naujas rankinukas, tai reikia ir kokio „baliaus“, į kurį būtų galima nueiti. Galbūt kai kam tai bus tikra staigmena, bet ir žodis „pobūvis“, reiškiantis linksmą laiko praleidimą kartu ir yra kiekvienam puikiai žinomas, buvo sugalvotas ne ko kito kaip Antano Salio. O ir žodžiui „staigmena“ tas pats kalbininkas suteikė gyvenimą . Juk kas kitas nei A. Salys galėjo išmanyti apie staigmenas, nes jis pats buvo jų pilnas. Vien tai, kad jis važinėjo po Lietuvą motociklu ir rinko medžiagą tarmėms, daro jį išskirtiniu to meto visuomenėje. Gal ne veltui ir „Pirmasis automobilistų vadovėlis“ išleistas būtent ant motociklo per Lietuvą skriejančio Lakštingalų slėnio sūnaus.

Foto iš interneto
Neišliko nuotraukų, kuriose kalbininkas A. Salys būtų užfiksuotas sėdintis ant motociklo, bet šie pasakojimai, kaip ir prisiminimai apie geras, šiltas šio žmogaus akis, neturi senaties.
Kaunas… Leipcigas… Hamburgas… Vilnius… Daug progų, rodos, panirti į pasaulio šurmulį, bet A. Salys studijuoja ir pasaulį išvysta „Žemaičių tarmės“ („Die zemaitischen Mundarten“), o vėliau ir žurnalas „Gimtoji kalba“…

Kai liūdime, džiaugiamės, mylime, pykstame, mes kalbame. Jausmai ir emocijos priverčia kalbėti. Kalbame, kai prašome pagalbos ar padedame kitiems. Kalba ir žodžiai – jie visur. Mano, tavo, mūsų namuose jie šoka. Šoka ramų valsą ar linksmą polką. Na, o kartais šoka ir griežtą tango…

Žodžius, skriejančius iš JAV, mamai O. Salienei skaito ją prižiūrėjusi B. Budrienė.
Į naują kalbos erdvę A. Salys įsiliejo 1944 metais, kai emigravo į JAV. Tačiau ir toliau savo gyvenimą skyrė lietuviškam žodžiui, jo tyrinėjimui, prasmėms.

 

R. Mikšytės nuotrauka
Paskutiniais savo gyvenimo metais A. Salys pasakė: „Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų skambia lietuviška šnekta.“
Gyvenu kalbininko A. Salio žemėje ir džiaugiuosi, kad jo svajonė pildosi… Jo sukurti žodžiai, moksliniai darbai liko, jie gyvi ir savarankiškai gyvena mūsų kalboje. O ir lakštingalos… Tebegieda…

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *