Šiais laikais, garsėjant gyvūnų gynėjų balsams, o atskirų šalių įstatymams imant drausti kailinių žvėrelių auginimą ar gyvūnų transportavimą, galima susidaryti nuomonę, kad ūkininkai ir gyvūnų gynėjai yra pasidalinę į kardinaliai priešingas stovyklas, kurios niekada iki galo neįsiklausys į viena kitos nuomonę. Mūsų, politikų, uždavinys yra atsispirti ekstremalioms pozicijoms, įvertinti visus argumentus ir rasti kelią juos suderinti.
Juozas OLEKAS in the EP in Strasbourg
Pirmiausia turime suprasti, kad ūkininkai tikrai nesiekia sukelti gyvūnams kančių. Kartais plačiai nuskamba išskirtinio žiaurumo atvejai – kaip ir visur, tarp ūkininkų taip pat pasitaiko nedorų žmonių – tačiau absoliuti dauguma gyvūnams siekia geriausio. Tai kartu užtikrina ir geresnes pačių ūkininkų pajamas – serganti karvė neduos pakankamai ir geros kokybės pieno, o prastomis sąlygomis užauginta audinė neturės gražaus kailio – kaip puikiai žinome – stresas plaukų grožiui tik kenkia.
Problema, su kuria dažnai tenka susidurti kalbant apie gyvūnų gerovę – gyvūnų transportavimas. Tapęs komiteto, tiriančio gyvūnų transportavimo problemas, pakaitiniu nariu, išsamiau susipažinau su šiuo klausimu, diskutavau su Lietuvos valstybinių institucijų atstovais, mokslininkais ir ūkininkais.
Viena aišku – gyvūnai, vežami į kitas šalis veisimui ar skerdimui, yra sąmoningos būtybės, kurias reikia apsaugoti nuo nereikalingų kančių. ES teisės aktai nustato reikalavimus pervežimo sąlygoms. Tačiau jų ne visada laikomasi – ypač tai sunku užtikrinti vežant gyvūnus į trečiąsias šalis, kur trūksta aikštelių gyvūnams išleisti ir kitų sąlygų.
Sankcijos dėl reikalavimų nevykdymo yra skirtingos. Danijoje vairuotojai atsisako vežti gyvūnus bijodami labai griežtų sankcijų ir bausmių. Lietuvoje tuo tarpu ūkininkai yra nepatenkinti transporto įmonių atskaitomybės trūkumu. Bendra visos Sąjungos atskaitomybės taisyklių sistema galėtų padėti tai išspręsti, o gyvų gyvūnų eksporto į ne ES šalis problemų sprendimą reikėtų įtraukti į prekybos susitarimus.
Norint sukurti visos Sąjungos bendrą atskaitomybės sistemą, turime turėti ir technines galimybes įgyvendinti bendras taisykles. Vienas galimas pasiūlymas – įpareigoti įmones, vežančias gyvus gyvūnus, naudoti vieną navigacijos sistemą, kuri suteiktų prieigą prie informacijos valstybinėms veterinarijos tarnyboms. Jei šios tarnybos galėtų bet kada prisijungti prie sistemos ir stebėti gyvūnų padėtį bei transporto priemonės vietą, tai sustiprintų atskaitomybės sistemą, o kelionę patvirtinančios institucijos galėtų užtikrinti, kad plano yra laikomasi.
Kita problema – kailinių žvėrelių auginimas. Sektoriui praėję metai buvo ypač sunkūs. COVID-19 pandemija uždarė kailių aukcionus ir sustabdė prekybą, palikusi augintojus be pajamų. Paaiškėjus, kad kailiniai žvėreliai gali susirgti COVID-19 ir perduoti virusą žmonėms, Danijoje buvo sunaikintos visos šalyje augintos audinės.
Žinoma, pandemijos akivaizdoje tokios žinios kelia didžiulį nerimą, tačiau negalime savo požiūrio grįsti vien baime. Turime pamatyti ir pripažinti, jog žvėrelių augintojai į tokią ekstremalią situaciją sureagavo itin atsakingai. Lietuvoje kailių ūkiai savo iniciatyva taiko COVID-19 testus visiems su žvėreliais dirbantiems darbuotojams. Suomijos kailių augintojai kreipėsi į mokslininkus dėl kailiniams žvėreliams pritaikytos vakcinos sukūrimo – tyrimų eigoje taip pat gaunama ir daug vertingos informacijos apie virusą apskritai. Remdamiesi mokslo žiniomis, galime užtikrinti, kad sektorius, sukuriantis daug darbo vietų, liks gyvybingas.
Europos Sąjungoje jau turime griežčiausius gyvūnų gerovės standartus pasaulyje. Tik užtikrinę skrupulingą jų laikymąsi galėsime subalansuoti ūkininkų interesus bei gyvūnų teises.
Kontaktinė informacija:
Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso Lietuvos delegacija www.socialistsanddemocrats.eu
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“