Veikla gražus žmogus

Justinas ADOMAITIS

Lietuvio stiprybė – kaimas. Tarpukariu jame gyveno trečdalis tautos. Vėliau per kaimą pervažiavo žmogų ir žemę sužalojusios reformos. Dešinėje Nemuno pusėje, Stakliškių seniūnijoje, gimęs Martynas Butkevičius, didžiąją visuomeninio, asmeninio ir gamybinio gyvenimo dalį atidavė Veiverių kraštui, esančiam jau kairiajame Nemuno krante. Prieniškiai aną didžiosios Lietuvos upės pusę vadino Dzūkija, šitąją – Suvalkija. Tipinio kraštiečio racionalumo ir jausmingumo – po lygiai. Tuo ir gražus mūsų žmogus.
„Žemės ūkyje negali būti atsitiktinio žmogaus, – sako M. Butkevičius, – pasirinkimai sustyguoja verslus ir pomėgius, tradicijas ir ekonomiką. Pirmiausiai turi galvoti apie ūkio strategiją ir tik tada prognozuoti pajamas, o ne atvirkščiai“.

Ūkininkavimo žingsniai
Iš Pikelionių kaimo kilęs, agrarinius mokslus baigęs M. Butkevičius su žemės ūkiu ir gimtuoju rajonu – nuo 1972 metų. Tuometė planinės ekonomikos sistema grūdino specialisto profesinius ir vadybinius gebėjimus, skatino ieškoti tvaraus ir atsiperkančio verslo. Atkurtoji Nepriklausomybė M. Butkevičiaus šeimai suteikė tokią galimybę. Nuo pirmųjų savarankiško ūkininkavimo žingsnių Butkevičiai kūrė pieno ūkį. Martynas rūpinosi galvijais, žmona Vida kaip ekonomistė – ūkio apskaita. Dabartiniais terminais, tuomečio verslo modelis – trumpoji maisto grandinė: 20 karvių, nedidelis pieno cechas, parduotuvėlė ant ratų. Pelningas verslas motyvavo plėtrą. Kaip gyvulininkystės specialistas M. Butkevičius formavo ūkio juodmargių bandą, rūpinosi jų genetika, sveikatingumu, šėrimo, laikymo sąlygomis. Antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį fermoje jau buvo 200 karvių (400 galvijų). M. Butkevičiaus profesinių ir vadybinių pastangų dėka ūkis tapo ekonomiškai tvarus, traukiantis ūkininkų ir valstybės pareigūnų dėmesį. Svečių delegacijos stebėjosi ne tik prižiūrėtais rinktiniais galvijais, bet ir fermoje skambančia muzika. Šeimininkas šmaikštavo, jog tai skatina didesnį karvių produktyvumą, nors jis ir taip buvo tiems laikams rekordinis.
Lietuvai tapus ES nare, valstybė suskato rūpintis žemės ūkio gamybos sektoriumi. M. Butkevičiaus ūkis buvo vienas pirmųjų šalyje, gavęs sertifikatą, leidžiantį eksportuoti žalią pieną į ES bendrijos rinką.
„Tuomet pamatėme atotrūkį tarp Lietuvos ir kitų ES šalių pieno sektoriaus, – pastebi M. Butkevičius, – mes po vieną tarėmės su pieno žaliavos supirkėjais, vokiečiai, olandai, prancūzai, net mūsų kaimynai lenkai – susikooperavę. Lietuvį vis dar baugino kolūkinės praeities šešėliai“.

Kooperacijos bandymai
M. Butkevičius su kaimynais prieniškiais inicijavo ūkininkų kooperatyvą „Lietuviškas pienas“. Daugiau nei du šimtus narių turėjęs kooperatyvas vienijo ūkius, per dieną parduodančius 200 kg ir daugiau pieno, vadovavosi bendra strategija ir rinkodara.
„Tuo metu šalyje pieno ūkių buvo dešimtys tūkstančių, pieno perdirbimo įmonių – keletas, – prisimena M. Butkevičius, – susivieniję pieno gamintojai privertė verslo atstovus sudaryti rašytines sutartis su kiekvienu pieno tiekėju, nors tuomet tai buvo sutikta su dideliu pasipriešinimu“.

Ūkininkas Martynas Butkevičius su kolege, buvusia žemdirbių savivaldos organizatore Zita Seiliuviene rajono šventėje, kai dar nebuvo karantino.

Didelės pieno ūkius puoselėjančių žemdirbių viltys buvo klojamos į kooperatinės pieninės statybą. Naujojo darinio dalyviais tapo dalis „Lietuviško pieno“ narių. M. Butkevičius su kolegomis prieniškiais aktyviai rėmė modernios kooperatinės pieno perdirbimo įmonės kūrimą, tačiau išsiskyrus požiūriams dėl verslo strategijos pasitraukė.
„Senieji šalies pieno perdirbėjai ne tik vieningi, bet ir jaučia turintys užnugarį, – kalba M. Butkevičius, – vos tik pieno gamintojai prabyla apie žaliavos supirkimo kainas, nepadengiančias jo gamybos kaštų, perdirbėjai ima deklaruoti savo nuostolius, patiriamus dėl pasaulio rinkų ar vietos prekybos tinklų“.

Politikos pragarmė
Pasak M. Butkevičiaus, šalies pieno gamintojus vienijanti asociacija, vadovaujama Pašventupio kaimo ūkininko ir rajono Tarybos nario Jono Vilionio, periodiškai atakuoja Vilniaus ir Briuselio politikus su reikalavimais pažaboti žaliavos supirkėjų ir perdirbėjų apetitus. Kai po žemdirbių surengtos kelių blokados Vyriausybė nutarė nustatyti minimalią pieno supirkimo kainą (10 euro centų už kilogramą), visi be išimties pieno gamintojai daugiau ir negaudavo. Po dešimtmečio vėl persipildė ūkininkų kantrybės taurė. Vyriausybė atsižvelgė į žemdirbių pageidavimus – visus pieno gamintojus suskirstė į dešimtį kategorijų: jeigu parduodi 20 kg per dieną, sąlyginai gauni 15 euro centų už kilogramą, jeigu 200 kg – 18 euro centų, jeigu 10 t – 28 euro centus. Tik neseniai vokiečių agrarinės ekonomikos specialistai pateikė mūsų šalies pieno ūkių gamybos kaštų analizę: smulkaus ir vidutinio ūkio pieno kilogramo savikaina – daugiau nei 50 euro centų, stambaus – apie 30 euro centų. Lietuvis nebuvo pasiskaičiavęs, jog privalo sau mokėti atlyginimą, o vokiečiui nesuprantama, kaip galima dirbti už ačiū.
M. Butkevičius skaičiuoja, kiek žemės ūkio ministrų lankėsi jo ūkyje. Visi žadėjo proveržį nacionalinės pienininkystės sektoriuje, tačiau toliau diskusijų ir valdininkų sukurptų ateities žemės ūkio vizijų nenuėjo. Prieš keliolika metų buvo sukurta Žalioji knyga, paskui Gyvulininkystės strategijos gairės, prieš kelerius – Baltoji knyga. Viskas baigėsi tuo, kad šalies prekybos centrų lentynose pirkėjus vilioja įvežtiniai ir gerokai pigesni už lietuviškus pieno produktai, mėsa, daržovės. Valgyti norintis pirkėjas renkasi pigesnį produktą. Praėjusios kadencijos politikų tarsi karšta bulvė mėtytas pataisytas vadinamasis Pieno įstatymas, turėjęs sureguliuoti ūkininkų, pieno perdirbėjų ir galbūt net prekybininkų santykius, taip ir liko kažkuriame buvusio parlamentaro stalčiuje.

Ūkis – jaunimui
Lietuvos pieno sektorių palengva palieka smulkūs ir vidutiniai ūkiai, nors neretos ir stambių prekinių pieno ūkių griūtys. M. Butkevičius – ne išimtis. Metų skaičius ragina mažinti veiklų apsukas. Šeimos jaunimas pienininkystę keičia mėsine gyvulininkyste, javų ūkiu, kur mažiau rankų darbo, galima panaudoti išmaniąsias, tausojančiąsias technologijas.
Kaip rajono ūkininkų sąjungos vadovas M. Butkevičius savo kolegoms „optimizmui pakelti“ organizavo pažintines keliones į Latvijos, Lenkijos pieno ūkius. Nors atrodo, jog politikos ir verslo erdvė ta pati, skirtumai regimi plika akimi. Latviams paskatų stiprinti savo pieno ūkius suteikė agresyvi Lietuvos pieno perdirbėjų žaliavos supirkimo kainų politika. Kaimynai lenkai mūru stoja už savo tautinį pieno ūkį. Ten šeimos verslas – 30 ha ir 30 karvių. Ūkio sėkmė – kooperacija, vienijanti pieno gamybą ir perdirbimą, stipri ir motyvuota valstybės parama. Varšuva, o ne Briuselis diktuoja verslo strategiją. Be to, tvirtos privataus šeimos verslo ir realios kooperacijos tradicijos. Tik pasitaręs su kolegomis lenkų ūkininkas iš Lietuvos perka telyčias ir produktyvias karves, įvežamą pieno žaliavą.
„Pienas – mūsų šalies nafta, – sako M. Butkevičius, – užuot patys šį turtą valdę, mes jį paleidome iš rankų“. Solidžios patirties nestokojančio žemdirbio nuomone, nuojauta kužda, jog ūkininkams pieno gamybos verslą reikia grįsti remiantis ekonomine logika, tačiau koją dažniausiai pakiša vadinamoji politinė valia, kurios šešėlyje – nepamatuoti ir lėšomis neginkluoti lūkesčiai. Tačiau tą suvokiame tik grįžę iš artimųjų kaimynų, kuriems nė motais, kas sprendžiama už jūrų marių. Sprendimų galia – savame kieme, šeimos ūkyje.
„Kai sudedi metus ant svarstyklių, šviesos juose randi daugiau, – mintija optimizmo nestokojantis M. Butkevičius, – ir ateitis regisi su saulės spinduliu“.