Ilgas kelias į „Dieną atrištom akim“

Sunkiai ir iš toli ėjome į VASARIO 16-ąją. Šiemet, minėdami vyskupo Motiejaus Valančiaus 220-ąsias metines, paraginti Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininko Kajetono Šliogerio, susipažinome su Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus straipsniu „Į Nepriklausomybę vedęs Ganytojas“, grįžome prie NEPRIKLAUSOMYBĖS ištakų.
Simboliška, kad GANYTOJAS gimė prieš 220 metų vasario 16 dieną. Jo veikla susijusi ne tik su tautos blaivybės sąjūdžiu, bet ir su tautine savimone. Vyskupo dėka maldos bažnyčiose suskambėjo lietuvių kalba. Jo raginama išblaivėjusi tauta ėmė gilintis į savo tapatybės šaknis, gaivino kalbą ir puoselėjo kultūrą. Ir 1918 m. vasario 16 dieną didžiai gerbiami, iškilūs tautos atstovai per vyskupo M. Valančiaus gimtadienį paskelbė LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ. Kokia svarbi mums ši data, byloja tai, kad mes, Birštono „Bočiai“, kasmet šią džiugią šventę renkamės jų vedlio J. Basanavičiaus vardo aikštėje, prie paminklo, pastatyto 1939 m., kad pasidžiaugtume NEPRIKLAUSOMYBE, pagerbtume atminimą iškilių Lietuvos vyrų.
Patriarcho biustas tapo simboliu. Jis atlaikė sovietmečio pasikėsinimus nugriauti, naujai įsiliejo į kurorto gyvenimą po Kovo 11-osios signatarų sprendimo. Čia, šioje aikštėje, plazdant trispalvėms, mes džiaugėmės LAISVE, didžiavomės kovotojais už nepriklausomybę ir lenkėmės didžiavyriams.
Vasario 16-osios signatarų vardus su jų gyvenimo datomis ir pareigybėmis mūsų „Bočių“ narė Marija Vienažingienė įrašė į Birštono miesto vėliavėles, kurias įsmeigėme į raktažolių vazonėlius. Jais nešini, nebyliai aplankėme tautos patriarchą bei jo bendražygius su padėkos malda mintyse už jų išreikštą meilę LIETUVAI. Sunkus ir neįprastas laikmetis, kai vieni nuo kitų esame per atstumą, tačiau į bendrystę susibūrėme mintimis, permąstydami, kokia svarbi mums VASARIO 16-oji. Į ją kiekvienas ėjome su savo skausmais, su savo išgyvenimais. 12 val. prie paminklo pirmosios ateina Aldona Milda Valatkienė ir Genovaitė Valatkienė, nešinos simboliniais žiedais, skirtais Lietuvos Nepriklausomybės 103 metų sukakčiai ir tautos patriarchui Jonui Basanavičiui (1851-1927 m.).
Po 10 minučių Lietuvos prezidentus-signatarus pagerbia Onutė Kurapkienė, jos anūkė Gabrielė ir proanūkė Elžbieta Kurapkaitės, nešinos atminties ženklais „Antanas Smetona, Lietuvos prezidentas (1874-1944 m.)“ ir „Aleksandras Stulginskis, Lietuvos prezidentas (1885-1969 m.)“. 12.20 val. aikštėje apsilanko Julija ir Leonas Baručiai, nešini simboliniais pagarbos ženklais istorikams Mykolui Biržiškai (1882-1962 m.) ir Petrui Klimui (1891-1969 m.).
Vėliau pasirodo Onutė ir Valerijus Gratulevičiai – jų rankose gėlės teisininkams Kazimierui Bizauskui (1892-1941 m.) ir Pranui Dovydaičiui (1886-1942 m.).
Iš kitos aikštės pusės pasirodo Eugenija ir Leonas Lynykai – jų gėlės skirtos teisininkams Jokūbui Šernui (1888-1926 m.) ir Stanislovui Narutavičiui (1862-1932 m.).

Dar po 10 minučių paminklą aplanko Gražina ir Algis Vyšniauskai, jų pagarba – teisininkui Jonui Vileišiui (1872-1942 m.) ir ekonomistui Jonui Smilgevičiui (1870-1942 m.). Po to signatarus pagerbia Vida Budreckienė ir Vytautas Gudelevičius. Jų rankose – vazonėliai filosofijos daktarui Jurgiui Šauliui (1879-1948 m.) ir finansininkui Jonui Vailokaičiui (1886-1944 m.).
13.10 val. seserys Elytė Ozemblauskienė ir Marytė Radzevičienė pagerbia kunigų Kazimiero Stepono Šaulio (1872-1964 m.) ir Justino Staugaičio (1866-1943 m.) atminimą. Seseris pakeičia Antanina ir Romualdas Grigaravičiai su gėlėmis, skirtomis kunigams Alfonsui Petruliui (1873-1928 m.) ir Vladui Mironui (1880-1953 m.).
Atminimo ir pagarbos misiją baigia Birutė Vaišnorienė, Danutė Žitkuvienė ir Kristina Talandienė, prie paminklo padėdamos pagarbos ženklus, skirtus inžinieriui Steponui Kairiui (1879-1964 m.), dvarininkui Donatui Malinauskui (1869 – mirties data než.), spaudos darbuotojui Saliamonui Banaičiui (1866-1933 m.).
Per pusantros valandos prisiminėme ir pagerbėme tuos, kurių pamiršti nevalia, kurie sutrumpino savo GYVENIMUS, nebodami asmeninio sunaikinimo, kentėjo Sibiro platybėse, ilgėjosi TĖVYNĖS ir puoselėjo mintį, kad išauš „DIENA ATRIŠTOM AKIM“ – pagal J. Marcinkevičių. Kiekvieno iš mūsų, dalyvavusių kitokioje, nei įprasta, VASARIO 16-osios šventėje, yra skirtingi prisiminimai, susiję su šia data. Tremtinė Onutė Kurapkienė nepamiršta šviesios atminties tėvelio savanorio, savo vaikus mokiusio TĖVYNĖS meilės, neužgesusios ir ilguose tremties gulaguose (1949-1970 m.), sugrįžusio su išsaugota sudūlėjusia trispalve. Onutė Gratulevičienė mena savo gausios šeimos susibūrimus su daina ir prisiminimais, dar gūdžiam sovietmety lyg maldą kartojant apie tėvų išgodotą Lietuvos valstybę.
Leono Lynykos prisiminimuose mažo vaiko ilga kelionė (1948-1957 m.) Sibiro taigoje. Jį vos vienerių metukų nekaltą vaikelį su tėvais atskyrė nuo Tėvynės. Augo Sibiro platybėse ir tik pasakojimuose bei dainose pažino Tėvynę. Vasario 16-oji jam buvo visų troškimų išsipildymas. Gyvenimas barakuose, mažuose kambarėliuose, jungė visus lyg vieną šeimą. Tremtinius vienijo Tėvynės ilgesys.
Gražina Vyšniauskienė prisimena Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios atkurtą LAISVĘ ir NEPRIKLAUSOMYBĘ, kai po pusės šimto metų galėjo susitikti ir apsikabinti su vyro giminaičiais Vokietijoje. Aldona Milda Valatkienė džiaugėsi, kad anūkai laisvai ir nevaržomai keliauja po pasaulį, kad nepažįsta primestos „laisvės“, kad mokosi ir dirba ten, kur nori. Ji sako: „Aš kiekvieną Vasario 16-ąją širdyje iš naujo džiaugsmingą pavasarį nešioju“.
Vida Budreckienė tikisi, kad anūkai nepažins priverstinio „laisvės“ skonio, kad visa giminė gali bendrauti ir džiaugtis šia švente.
Danutė Žitkuvienė mena mamos pasakojimus. Kai tėvelis po septynerių metų grįžo iš tremties, ji jo nepažino. Gilų išgyvenimų pėdsaką jam paliko metai, praleisti prie Laptevų jūros už atsisakymą tarnauti svetimoje armijoje. Elytės Ozemblauskienės prisiminimuose – tėvelio netektis 1944 m. „Sunkus buvo gyvenimo kelias be jo mamai ir mums, 3 vaikams. Mes, vaikai, išsaugojom trispalves juosteles knygose, su kuriomis džiaugėmės tik namuose – į mokyklą jų neštis buvo nevalia. Juosteles turime ir šiandien. Jos tarsi relikvija sunkių praeities atodūsių“.
Antanina Grigaravičienė: „Džiaugiuosi Vasario 16-osios akto signatarais – iškiliais vyrais, atnešusiais mums NEPRIKLAUSOMYBĘ. Prisimenu iš Sibiro sugrįžus artimuosius, kuriuos priglaudė mūsų tėvelis, kuris mokė mus atjausti, padėti ir mylėti. LIETUVA – meilės, ištikimybės, nepriklausomybės LYDINYS. Negaliu neišsakyti ir savo skausmo, kad mano dėdės, tėvelio broliai dvyniai –Jonas ir Antanas Vartavičiai – žuvo 1949 m. prie Seirijų. Jų atminimas įamžintas memorialiniame paminkle „Žuvusiems už Tėvynės LAISVĘ“ Seirijų kapinėse. Ši šeimos tragedija susijusi su Vasario 16-ąja, kadangi Antanas žuvo, keliant trispalvę Seirijų miestelio centre. Vasario 16-ąją prieš 82 metus Punsko bažnyčioje susituokė mano tėvai. Vasario 16-oji mums visada buvo džiaugsmo ir ATMINŲ diena.“
Vasario 16-ąją neišvengiamai pagalvojame ir apie Justiną Marcinkevičių – Žmogų, Poetą, kuriam kilnumas buvo viena svarbiausių savybių. Jo netektis vasario 16-ąją – simboliška. Mes ilgai ir sunkiai ėjome, kol mus pasitiko „DIENA ATRIŠTOM AKIM“ (J. Marcinkevičius).
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“
bendrijos pirmininkė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *