Lietuviškos Užgavėnės: nuo LDK dvariškių iki tarpukario miestelėnų

Antradienį – Užgavėnės, vieniems ši šventė asocijuojasi su gamtos kaita, žiemos virsmu ir pavasario atgimimu, kitiems tai pramoga, susijusi su Lašininio ir Kanapinio kova, šurmuliuojančiais persirengėliais ir kepamais blynais. Ar kada nors susimąstėte, iš kur į Lietuvą atkeliavo Užgavėnių tradicijos, kaip jos buvo švęstos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaruose, aristokratų namuose ar, palyginti, visiškai neseniai – tarpukariu?
Liaudiškų Užgavėnių tradicijos yra visiems gerai žinomos, bet apie Lietuvos aukštuomenės Užgavėnes amžininkų prisiminimuose išlikusių liudijimų ne tiek jau daug. Istorikė dr. Jolanta Karpavičienė teigia, kad Bona Sforza d’Aragona, Renesanso kultūros globėja, iš Italijos atitekėjusi į LDK dvarą, be kitų ivovacijų, atsivežė ir rafinuotas Užgavėnių šventimo tradicijas. Akivaizdu, kad pasilinksminimai LDK dvare turėjo sąsajų su žymiausiais Europos karnavalais, pirmiausia, su garsiuoju Venecijos karnavalu.
Anot dr. J.Karpavičienės, konkrečios žinios apie šią šventę atėjusios iš LDK rezidencijos Vilniuje. Konkrečiai Žygimanto Augusto dvaro 1546 metų knygose rastas nurodymas skirti nemažą sumą Užgavėnių karnavalo dekoracijoms parengti. 1549 m., kuomet Žygimantas Augustas jau buvo vedęs Barborą Radvilaitę ir ją pristatęs lenkų diduomenei, jo dvare netoli Krokuvos visą vasario mėnesį vyko linksmybės: maskaradai, šokiai, karuselės, fantų traukimas, žiedo dalijimas ir kiti žaidimai.
Įdomiai baroko epochos (17 a.) Užgavėnių tradicijas savo dienoraščiuose nušvietė Vladislovo Vazos kancleris Albertas Stanislovas Radvila. Vazų dinastijos valdymo metu Užgavėnių karnavalai pasižymėjo išskirtine prabanga ir žaismingomis tradicijomis. Juos vainikuodavo pokyliai, kurie virsdavo tikromis gausybės dievo Bakcho garbei surengtomis šventėmis ir trukdavo tris paras iki Pelenų trečiadienio ryto.
A. S. Radvila yra aprašęs, kaip jo sutuoktinė Secilija Renata Habsburgaitė ir rūmų damos Užgavėnėms pasipuošė su kaukėmis. O kitais metais Varšuvoje vykusiame Užgavėnių pokylyje, anot amžininko, buvo tiek daug valgoma, geriama ir šokama, kad tai turėjo prastų pasekmių: valdovas apsirgo ir turėjo pasninkauti, vienas dvariškis susilaužė koją, o rūmų dama anksčiau laiko pagimdė.
Tarp dvariškių buvo mėgstamas žaidimas, kurio metu jie traukdavo burtus. Jie nulemdavo, kokiais kostiumais turės persirengti turtingieji. Jie nevengdavo išbandyti vargšų ir elgetų „kailį“, atsidurti žemesniame socialiniame sluoksnyje. A.S.Radvila yra užrašęs, kaip karalius virto mauru, karalienė – turke, jis pats – sargu ir durininku, o jo žmona – venecijiete.
Užgavėnių laikotarpis trukdavo kelias savaites, buvo rengiami šokių pasirodymai, spektakliai, vykdavo netgi dvariškių vestuvės. 1644 m. kovo 7 dieną Užgavėnių metu karaliaus rūmuose buvo pastatyta opera „Andromeda“, kurią dvariškiai įvertino nevienareikšmiai. Pavyzdžiui, A.S.Radvila pernelyg neapgailestavęs, kad dalyvauti jos premjeroje jam sutrukdęs įsismarkavęs podagros priepuolis.
Vilnių nuniokojus Rusijos kariuomenei, Užgavėnių tradicijos persikėlė į Varšuvą bei Krokuvą.
Vėlesniu laikotarpiu užuominų apie Lietuvoje aukštuomenės švęstas Užgavėnes yra mažoka. 19 a. daugiau žinių apie tai galima rasti Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštyje, kuris išleistas atskira knyga („Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis“).
Jame autorė yra aprašiusi kaukių karnavalą, vykusį Miulerių name Vokiečių gatvėje, Vilniuje. Pasak jos, jaunos panelės labai laukdavo šio baliaus, nes jame galėdavo prisistatyti aukštuomenei ir pasižvalgyti į kavalierius.
Karnavalai, kuriuose žmonės stengdavosi persirengti neatpažįstamai, vykdavo ir Lietuvos provincijos dvaruose. Architektūros istorikas, architektūrologas Marius Daraškevičius yra pasakojęs apie matytą paveikslą, kuriame grafienė Pranciška Zauskienė įsiamžinusi su „nebyliosios tarnaitės“ kauke. Tai tik patvirtina aukštuomenės pomėgį per Užgavėnes peržengti įprastas elgsenos ribas, apsimesti kito socialinio sluoksnio atstovais.
Vienaip šventė diduomenė, kitaip – miestelėnai ir kaimiečiai. Anot etnomuzikologės, dr. Linos Petrošienės, apie tai, kaip Užgavėnes šventė Lietuvos kaimo žmonės, sužinome iš XIX a. pradžioje pasirodžiusių etnografinių aprašų. Kaip tik jų pagrindu XX a. rekonstruotas ir praktikoje įtvirtintas tikrų lietuviškų Užgavėnių šventimo būdas. XX a. pirmosios pusės lietuviškoje periodikoje gausu publikacijų apie Kaune ir kituose Lietuvos miestuose mėsėdo laikotarpiu, o ypač paskutinę savaitę prieš Gavėnią, vykdavusius įvairaus lygio balius-maskaradus. Kai kuriuose jų dalyvaudavo aukščiausi to meto valstybės vadovai, akademinė bendruomenė, inteligentija.
Dr. L. Petrošienės teigimu, būtent lietuviška spauda bene geriausiai padeda atskleisti „linksmąjį sezoną“ (taip vadintas laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių). Joje yra miesto ir kaimo karnavalų, kaukių balių, šiupinio vakarų aprašymų, nuotraukų, piešinių. Pavyzdžiui, iš spaudos sužinome, kad Kretingoje per mėsėdą pasilinksminimo vakarai vyko kas trečią dieną. O Kauno restoranuose ir valgyklose per Užgavėnes rikiuodavosi eilės prie blynų – jų kauniečiai iškepdavo apie milijoną.
Spauda Užgavėnių motyvus naudojo ne tik aprašydama kalendorines šventės tradicijas. Karikatūrose, komiksuose, eiliuotuose satyriniuose tekstuose pašiepiamai buvo vaizduojamas Lietuvos miestiečių gyvenimas karnavalo laikotarpiu („…Vikriai sukas šeimininkės,/barška puodai, dūžta rinkės./Visi skuba, visi ruošias./Kerpa plaukus, dailiai puošias./Prieš gavėnią reik paūžti,/ Šokti, į dūdas papūsti.“). Šventės vaizdiniai buvo siejami ir su platesniu to meto gyvenimo kontekstu, politika, tarptautiniais ir asmeniniais santykiais, ekonomine krize, per juos perteikiama netgi II Pasaulinio karo nuojauta, kaukės padeda atskleisti pagedusią visuomenės moralę („kai gavėnios metu žmonės negali linksmintis, kaip įprasta, jie linksminasi bylinėdamiesi“), veidmainiškumu („Lietuvos valdininkai seniai kaukes turi ir nuolat jas naudoja“), socialine nelygybe („kam gyvenimas sekasi gerai, tas sotus, kam blogiau – ir gavėnia nebaisi“ ). Spaudoje buvo populiarios Užgavėnių laikotarpio giesmių ir dainų parodijos, dar vadintos „Užgavėnių dzinguliukais“.
Viename komikse, kurį sukūrė Jonas Martinaitis, vaizduojami ir aprašomi tradiciniai kaimo Užgavėnių personažai: Dėdė Lašininis, Liesas Kanapinis, Kotrė, Ožys senas, Žydas, Gandras ilgakojis, Muzikorius. Satyriniuose kūriniuose eksploatuojama ir vestuvių tema: vaizduojamas merginų noras ištekėti, kartais pasitelkiant ir klastą. Arba apgailestaujama, kad baigėsi mėsėdas, piršlybų sezonas, o ne visoms pavyko ištekėti („Piršlių dienos greit praėjo – nieks Onos nepastebėjo“).
„XX a. pirmosios pusės pašaipiosios kritikos žanrų kūrybos tekstai ir vaizdai yra tam tikras kasdienybės pasakojimas, liudijantis, kad XX a. pirmoje pusėje egzistavo ir miesto kultūros užuomazgos,“ – teigia dr. L.Petrošienė.
Prieigos prie interneto: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000092701/dziazuojanti-istorija-kas-slepiasi-uz-uzgaveniu-kaukes

Parengė Dalė Lazauskienė