Gyventi su meile…

Indija… kiek daug joje paslapčių ir didžiulių kontrastų… Apie šią šalį sklando daugybė įvairių legendų ir gandų, todėl rašyti apie ją nėra lengva. Vieniems ji yra dvasinė mokykla, kitiems – egzotiškas kraštas, dar kitiems – nešvari, skurdi ir pasibaisėtina vieta. Žinoma, svarbu, koks keliautojo į Indiją tikslas. Prieš ketverius metus teko pabuvoti šioje spalvingoje, kvapų, skonių ir garsų šalyje ir man. Nuvykti į Indiją ir pabandyti ją suprasti buvo mano gyvenimo svajonė. Nors teko ir skristi, ir važiuoti per visą šalį, tačiau, rašant apie sveikatą, noriu sustoti prie seniausio pasaulyje miesto, vieno pagrindinių induistų (hinduistų) ir budistų piligrimų centrų – Varanasio, kuriame teko keletą dienų apsistojus ant pačios mistiškiausios Šventosios Gango upės kranto stebėti miesto gyvenimą.

Varanasis įsikūręs prieš 4000 metų ir šiandien jame gyvena pusantro milijono žmonių. Pagal induistus, šį miestą sukūrė dievas Šiva, kuris laikomas dievu naikintoju – naikintoju blogio ir atnešančiu laimę. Beje, Indija turi 2 milijonus skirtingų dievų ir juos visus garbina. Parsivežiau dievo Šivos laimę ir į Lietuvą. Per metus Varanasyje apsilanko daugiau nei vienas milijonas piligrimų, kurie tiki, kad čia Gangas apvalo sielą ir kūną ir nuplauna visas jų nuodėmes. Tikima, kad ši upė yra deivės Gangos įsikūnijimas ir buveinė, kuri saugo žmones nuo bado, sausros, nevaisingumo ir kitų nelaimių.
Šis senas unikalus miestas vienų vadinamas „šventu Indijos purvynu, kur ateinama numirti“ ir iki šiol religingų indų laikomas viena tinkamiausių vietų… numirti. Jie tiki, kad mirę Varanasyje pasieks išganymą – išsivaduos iš amžino atgimimų rato ir pagaliau susisieks su amžinybe. Tai – kaip ir savotiškas tiltas į kitą gyvenimą. Prie upės kiaurą parą rūksta mirties laužai – vykdoma kremacija. Stebėti kremacijos ceremoniją galima tik iš tolo, tačiau netyčia teko visa tai pamatyti iš arti. Sukrečia vaizdai ir kvapai.
Tačiau kitiems, ir ne tik indams, šis miestas yra dvasinės šalies sostinė, mokslo, jogos ir meditacijų vieta. Kelis vakarus teko stebėti ant vieno iš Gango ghatų (akmeninio pakopinio ritualinio statinio) vykstantį labai svarbų indų gyventojams ritualą, meditacijos ir maldos – upės pagarbinimo šventę, kuri užburia žvakių, šviesų, smilkalų kvapų ir tradicinių Indijos instrumentų muzika. Susirenka daugybė miesto gyventojų ir turistų – kas ateina pasimelsti, suvaldyti savo mintis ir nusiraminti, o kai kas tiesiog būti ir stebėti… Grįžusi iš Indijos pabandžiau savo paveiksle perteikti nors dalelę šios šventės nuotaikos. Tai visiškai neįmanoma, kai prisimeni, ką išgyvenai tuo momentu.
Apsilankius Varanasyje, Gango pakrantėje, klaidžiojant po miesto labirintus, stebint vidine ramybe spinduliuojančius piligrimus, miesto gyventojus apima jausmas, kad kažko labai svarbaus gyvenime nesupranti. Kildavo klausimas – kodėl jie tokie ramūs, kai toks skurdas aplink. Atrodo, kuo čia džiaugtis. Net paklausiau gido vienoje per daugiau tūkstančio metų senumo, pilkoje, atrodo lyg apleistoje, „ne turistams“ šventykloje, kurioje kasdien meldžiamasi, medituojama net po kelis kartus per dieną, „ko jie prašo?“ Ir gavau atsakymą – jie prašo tik vidinės ramybės, nes vidinė ramybė dvasiškai stiprina ir suteikia drąsos įveikti baimes susiduriant su įvairiais gyvenimo išbandymais ir pokyčiais. Indai pasakoja, kad pasimeldus ar pameditavus pradingsta liūdesys, nutyla nereikalingos blogos mintys ir norisi daryti tik gerą.
Vietiniai gyventojai tvirtina, kad Varanasyje labai mažai sergančių depresija ar kokia nors kitokia dvasine liga, o savižudybės – retas dalykas. Tikėtina. Pabuvojus ten, grįžti ir suabejoji, ar tikrai tiek daug reikia žmogui šiame gyvenime… tik gyventi su meile…
Romualda Bartulienė