Interviu vienu klausimu: Įspūdingiausia 2020-ųjų kelionė

Renata Valatkienė:


– Praėjusieji metai buvo šiek tiek kitokie, tad ir kelionės kitokios, vietinės. Bet tame galima įžvelgti didelį pliusą – labiau pažinome savo šalį. Daug keliavau, išmaišiau Lietuvą skersai ir išilgai, bet labiausiai įstrigo kelionė į Papilę. Buvau pakviesta ten skaityti savo poezijos. Sutikau, nes tam krašte dar niekad nebuvau buvusi, tad tiesiog buvo labai įdomu susipažinti.Nuostabus kraštas, su nuostabia gamta.
Papilė – miestelis Akmenės rajono savivaldybėje. Šis miestelis turtingas savo istorija. Ten ir piliakalniai, ir malūnai, Jurakalnio pažintinis takas, Jurakalnio apžvalgos bokštas, penkiolikamienė liepa, Simono Daukanto muziejus bei paminklas jam, Lakštingalų slėnis, Venta… Jeigu viską suspėt apžiūrėt, vienos dienos nepakaktų. Įspūdžių tiek, kad iki šiolei dar regiu tuos nuostabius vaizdus. Be galo šilti ir nuoširdūs žmonės. Ypač įsiminė S.Daukanto muziejaus vadovės šiltas priėmimas. Poetus ji pasitiko su kava, arbata ir vaišėmis. Vieta, į kurią tikrai mielai norisi grįžti, nes lieka be galo šilti prisiminimai.Didelį įspūdį paliko ir Papilės Šv.Juozapo bažnyčia. Kadangi lijo lietus, teko poezijos skaitymus perkelti į bažnyčią.Nedidelė, bet išpuoselėta, prižiūrėta. Šiurpuliukai bėgiojo po kūną beklausant poetų balsų po bažnyčios skliautais. O kur dar žinomos dainininkės Bjelle koncertas… Tam kraštui netgi sukūriau eiles.
Ten, kur Venta,
Ir kur Lazdynų Pelėdos šneka,
Kur sesės pušys,
Kamienais susiviję,
Mus stebi ir dangun
Viltingai žiūri,
Kur Simonas,
Su knyga rankoje,
Laisva valia
Ir išmintim dalijasi,
Ten, kur dvarai ir bokštai
Ir kur Jurakalnio fosilijos,
Kur Kamanų pelkynuos laumės
Jaunikiams pasakas vis seka,
Ir kur vandens malūnai
Sparnais per slenksčius plaka,
Ten motrėškos dailios
Ir vyrai mūrai akvatni…
Ak neskubėk, žmogau,
Paveizėki ir padūmoki,
Gražiam krašte,
Gražiuos ir jaukiuose namuos,
Daug žydinčių širdžių…
Tavęs ten laukia…


Vilma Augūnienė, Medžionys:
– Po Lietuvą keliaujame su draugu. Įsimintiniausia šių metų kelionė – išvyka vasaros pabaigoje į Kernavę, vieną pirmųjų Lietuvos miestų – Unesco paveldo vietovę. Pakeliui taip pat aplankėme ir dvasiškai pailsėjome kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse, Kaišiadorių rajone. Įspūdį paliko 2002 metais pradėtas kurti sakralinis Rožinių slėpinių kelias ir parkas bei kiekvieno laukianti dvasinės atgaivos vieta – rekolekcijų namai. Įsitikinome, kad dar vis galime atrasti daug gražių ir ypatingų vietų, nuostabią gamtą, architektūrinius paminklus, žinoma, įdomius žmones turinčioje mūsų šalyje.


Darius:
– Įspūdingiausia praėjusių metų kelionė – tai kiekvienos dienos kelionė į save!


Dvi Onutės iš Pieštuvėnų:


– Įspūdingiausia kelionė į Birštoną ir kopimas į Birštono apžvalgos bokštą.


Audronė:
– Tai ne kartą gyvenime aplankyta, o praėjusiais metais – rudens pradžioje – iš naujo atrasta Nida su savo kopa, pušimis ir jūra. Kiekvieną kartą, kai atvykstu, rodos, ji ta pati, ir vis kitokia. Tai tokia vieta Lietuvoje, kurioje gera sielai būti bet kokiu oru ir metų laiku.


Neringa Pikčilingienė, Išlaužas:


– Vasarą leidau sau pasimėgauti saule, jūra, labai gera kompanija. Jūrą pamačiau kitomis akimis, nes nebuvau buvus gal jau net 10 metų. Metai buvo kitokie, sunkūs, pilni naujų iššūkių, su kuriais bandom susitvarkyti. Neatradau kokių materialių dalykų. Atradau tai, kad ir vienatvė mane kartais džiugina, kad kartais turiu pabūti viena, kad vėl galėčiau džiaugtis gyvenimu. Pabuvimas prie tekančio vandens man suteikia daug stiprybės. Didžiausias mano džiaugsmas yra vaikai ir anūkas, su kuriuo galiu žaisti futbolą, juoktis ir būti gera močiute. Džiaugiuosi, kad turiu visus Jus, ir nieko daugiau negaliu prašyti iš gyvenimo.


Rasa Zdanevičienė:
– Man svarbiausia kelionė, prasidėjusi prieš keletą metų, – išėjimas į mišką. Tai – ir poilsis, ir atsipalaidavimas, sveikatos, imuniteto stiprinimas, gamtos tyrinėjimas, atradimai ir įkvėpimas kūrybai (labai mėgstu fotografuoti miške, gamtoje). Poemos „Anykščių šilelis“ autorius Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei.
Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Į mišką patartina eiti visais metų laikais. Vien stebėti, kaip jis keičiasi, yra naudinga. Labai įdomu vis sugrįžti į tą pačią vietą ir stebėti, kaip ji keičiasi ne tik metų laikais, bet ir paros metu. Tai veikia kaip meditacija – stebėdamas pasikeitusią aplinką, stebi, kaip keičiasi paties pojūčiai, imi save geriau pažinti. Šiltasis sezonas vilioja kvapais ir paukščių čiulbėjimu, žiemą gali išgirsti kitokių garsų – klausytis girgždančių pušų viršūnių arba tylos. Sniegas ir jo girgždėjimas po kojomis taip pat teikia skirtingų pojūčių, galima atrasti ir paliktų gyvūnų pėdsakų, stebėti, kokie paukščiai lieka žiemoti. Keliaudama po truputį ėmiau jausti džiaugsmo blyksnius. Džiaugsmo dėl paprastų dalykų – stebint judančius šešėlius, kai saulė prasiskverbia pro medžių lapus, girdint paukščių chorą pavasario rytą, pėda jaučiant drėgnas nuo rasos samanas… Džiaugsmo, kad tiesiog esu gyva gyvame pasaulyje.


Parengė Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *