Pieno ūkiai – valstybės turtas ir mūsų skausmas

Justinas ADOMAITIS

„Šalies pienininkystė – kaip neišraizgomų problemų kamuolys, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas ir Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, – diskutuojame su mokslininkais, tariamės su politikais, tačiau niekaip nerandame vienybės tarp pačių ūkininkų. Kooperacija ne visiems kelia pasitikėjimą, narystę asociacijose parėmę tik aktyviausieji, tačiau verkiančiųjų į valias. Ir ašarų priežastis – kodėl nieko nedaro (o jei daro – blogai) Briuselis ir Vilnius. Kaip statyti naują fermą, jei nežinia, ar ateityje pieno reikės“?

Pamirštamos pamokos

„Savo krašto žemdirbiams – pieno, javų, mišrių ūkių šeimininkams – linkiu išminties ir kantrybės. Tik susitelkę įveikėme liūtis, sausras, įveiksime ir koronavirusą“.

Didžiųjų metų švenčių išvakarėse, už lango siaučiant Covid-19 ir tvyrant laukimo įtampai šalyje, kalbamės su žinomu Pašventupio kaimo ūkininku, rajono politiku, aktyviu visuomenininku, tiltų tarp agroverslo, mokslo ir politikos tiesėju, tiesaus žodžio meistru J. Vilioniu. Jis prisimena, kaip prieš keliolika metų šalyje suskaičiuota 195 tūkst. pieno ūkių, kuriuose laikyta 448 tūkst. melžiamų karvių. Smulkūs natūriniai ūkiai negalėjo išlaikyti konkurencijos rinkoje ir turėjo pasitraukti. Tikslinės Europos Sąjungos (ES) išmokos (keli šimtai milijonų eurų) kompensavo smulkiųjų ūkių nuostolius. „Šiandien anos pamokos jau pamirštamos ir vėl kalbama apie paramą smulkių ir vidutinių pieno ūkių projektams, – kalba J. Vilionis, – tačiau realybė optimizmui nenuteikia“.
Per pastaruosius ketverius metus įvyko smarkūs struktūriniai pieno ūkių pokyčiai: 2016 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 53 730 pieno ūkių, juose laikyta 300 618 karvių, 2020 m. lapkričio 1 d. šalyje buvo 28 100 pieno ūkių ir 237 410 karvių. Vien per 2020 m. sausio–lapkričio mėn. likviduota 70 431 karvė, o galvijų per tą patį laikotarpį parduota ir paskersta net 171 550. Remiantis oficialiais ŽŪM duomenimis, 2020 m. pieną perdirbti pardavė 78,9 proc. ūkių, laikančių daugiau nei 15 karvių, 10,7 proc. – 6–14 karvių ūkiai, 10,4 proc. – 1–5 karvių ūkiai. Pasak J. Vilionio, šalyje yra 25 627 vadinamieji smulkūs ir vidutiniai pieno ūkiai, laikantieji iki 20 karvių (bendra ūkių banda – 80 982 karvės). Pagrindinė šios pieno ūkių grupės problema – mažos pieno supirkimo kainos, nepadengiančios gamybos kaštų. Vokietijos agrarinių mokslų centro atlikta Lietuvos pieno ūkių gamybos kaštų analizę pateikė duomenis, jog tokio dydžio pieno ūkiuose kilogramo pieno gamybos kaštai siekia 50 euro centų. Tačiau pieno ūkių šeimininkai tvirtina gaunantys iš supirkėjų po 15–17 euro centų už žalio pieno kilogramą.
„Stambesni pieno ūkiai, kurie faktiškai yra mišrios gamybos, savo nuostolius iš pieno gamybos „paslepia“ deklaruodami augalininkystės sektoriaus pajamas ir išlaidas, – pastebi patyręs ūkininkas J. Vilionis, – tokiu būdu imituojama, jog stambus pieno ūkis (parduodantis per mėnesį ne mažiau nei 40 t pieno) geriau verčiasi, nes gauna geresnę kainą už pieną. Bent taip teigiama oficialiose kas mėnesį skelbiamose ŽŪM pieno supirkimo kainų suvestinėse“.

Galimybės išlikti
„Pieno ūkių statistika nuteikia pamąstymams apie nacionalinės pienininkystės sektoriaus išlikimą, – kalba LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – stambių pieno ūkių nėra daug, bet jų sprendimai imtis plėtros projektų ar keisti verslo kryptį šalyje juntami. Prie to prisideda ir padažnėję vietos valdininkų politiškai angažuoti kaimo bendruomenių protestai prieš naujų fermų statybas“.
Remiantis ŽŪM duomenimis, 2020 m. gruodžio 1 d. šalyje buvo 157 pieno ūkiai, laikantys daugiau nei 151 karvę, 111 ūkių – po 101–150 karvių, 408 ūkiai po 51–100 karvių, 625 ūkiai po 31–50 karvių, 725 ūkiai po 21–30 karvių, 1 601 ūkis po 11–20 karvių, 2 544 ūkiai po 6–10 karvių, 5 148 ūkiai po 3–5 karves ir 16 450 ūkių po 1–2 karves. Pasak J. Vilionio, statistika tiesiog kelia klausimą ir provokuoja ūkininką į jį sau atsakyti: verta ūkį plėsti, toliau parduoti pieną perdirbėjams, ar apsiriboti ekstensyvia gamyba ir įsijungti į trumpąją maisto grandinę nuo lauko iki stalo.
„Iš savo patirties pieno gamybos ir perdirbimo sektoriuose galiu pasakyti, jog kiekvienam privalu dirbti savo darbą, – sako J. Vilionis, – nedidelis ūkis su pieno perdirbimo cecheliu vartotojui gali patiekti kelių produktų spektrą, tačiau vertingiausią atliekinį sūrių gamybos produktą – išrūgas – jis išpils į srutų duobę. Su savo ūkio produkcija vaikų darželių, mokyklų, ligoninių viešuosiuose pirkimuose ūkininkas neišlaikys konkurencijos. Didžiosios pieninės patieks keliasdešimties vartotojų rinkoje populiarių produktų spektrą ir laimės konkursus“.

Kiek valstybei reikia pieno?
Pasak J. Vilionio, smulkius šeimos ūkius vienijanti asociacija prieš dešimtmetį iš valstybės buvo gavusi bene šešis milijonus eurų paramos kooperatyvui kurti, sūrinei statyti, logistikos centrui steigti, tačiau liko tik turgeliai, kuriuos išlaiko patys ūkininkai. Buvo bandymai prekybos centruose statyti šviežio pieno automatus. Kol jų buvo mažai, vartotojai noriai rinkosi įsigyti kaimiško pieno, tačiau kai automatų padaugėjo, išaugo konkurencija, ūkininkams įrangą teko parsivežti namo.
„Pastaruoju metu šalies pieno gamintojų laukia nauji reikalavimai dėl žaliavos kokybės, verslo aplinkos, – kalba J. Vilionis, – anksčiau buvo reikalaujama pieną parduoti po melžimo praėjus dviem valandoms, nuo 2022 m. sausio 1 d. – tik atvėsintą iki tam tikros temperatūros. Mano turimomis žiniomis, pieno šaldytuvai įrengti tik 40 proc. ūkių, parduodančių žaliavą. Nedidelių pieno ūkių šeimininkai, dažniausiai garbaus amžiaus žmonės, neketina investuoti į neatsiperkantį verslą. Jaunimas pienininkystės imtis nenori, nes neturi nuosavos žemės. Augalininkystės ūkiai, kurie valdo didelius žemės plotus, jeigu juos Vyriausybė paskatintų, galėtų statyti pieno fermas. Tik vėl – o kas pasakys, kiek valstybei reikia pieno“?
Oficialiais duomenimis, Lietuvos pieno perdirbimo įmonės apie trečdalį žaliavos įsiveža iš Estijos ir Latvijos ūkių.

J. Vilionis prisimena susitikimą su Latvijos žemės ūkio ministru Janiu Dūklavu. Kai lietuvis paprašė neleisti išvežti pieno žaliavos į Lietuvą perdirbti, latvis atsakė tokiu atveju saviškiams neleisiąs iš Lietuvos įsivežti paukštienos.
Pasak LŽŪKT pirmininko J.Vilionio, mūsų šalies politikai iki šiol nė piršto nepajudino, siekdami apsaugoti nacionalinį pieno sektorių. Prekybos centruose lentynos lūžta nuo įvežtinio lenkiško pieno. Litro 3,5 proc. riebumo pieno pakuotė Lietuvoje kainuoja 57 euro centus, už kilogramą žaliavos lenkų ūkininkas gauna 40 euro centų. Lietuviško 2,5 proc. riebumo pieno litro pakuotė parduotuvėje kainuoja daugiau nei eurą, nedidelio ūkio šeimininkas už parduoto pieno kilogramą gauna 15–17 euro centų. Tokį skirtumą lemia PVM – vienoje valstybių sienos pusėje – 5 proc., kitoje – 21 proc.

Dešimtmetį kurtas ūkio modelis
Prieš pat šventes ŽŪM pristatė pienininkystės ūkio rentabilumo modelį, kurį sukūrė ir viešam testavimui pateikė VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Pasak modelio kūrėjos Dovilės Karalienės, šis virtualus ūkio veiklos analizės įrankis apima visas svarbiausias sritis: karvių bandos struktūrą ir šėrimą, turimus gamybinius išteklius ir investicijas bei kitas išlaidas pienui gaminti. Ūkininkai gali iš karto matyti pieno produktyvumo, savikainos ir rentabilumo pokyčius.
Naujasis analizės įrankis leistų pieno ūkiams modeliuoti pieno gamybos veiklos rezultatus bei siekti didesnio pelningumo, racionaliai organizuoti veiklą artimiausioje ateityje ir priimti svarbius sprendimus. Tokiu modeliu galėtų pasinaudoti tik tie ūkiai, kurie dalyvauja gyvulių produktyvumo tyrimo sistemoje, deklaruoja verslo ekonominius duomenis ir kt.
„Pirmąkart šis modelis buvo parengtas ir pristatytas 2011 metais, – pastebi J. Vilionis, tačiau tuomet pasinaudoti virtualios atviros prieigos žemės ūkio gamybos rentabilumo skaičiuoklės ir rezultatų modeliavimu nebuvo pasinaudota“. Priminsime, jog projektas „Virtualus atviros prieigos pienininkystės ūkio rentabilumo matematinis modelis: galimybių studija“ buvo finansuojamas iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos srities „Nacionalinis kaimo tinklas“.
Tuomet (2011 m.) pristatydama projektą D. Karalienė pieno ūkių šeimininkams tvirtino, jog ūkių finansinės galimybės neleidžia samdyti ekonomistų ar rinkos specialistų nuodugniai veiklos analizei, nes šalyje vyrauja smulkūs ūkiai (po 1–2 karves laiko 77 proc. pieno gamintojų), tačiau projektas padėtų modeliuoti ūkio rentabilumą, vykdyti finansų apskaitą, galėtų būti sėkmingai taikomas įvairaus dydžio ūkiuose.

Reikėtų tik vienybės
„Didelės nelaimės akivaizdoje lietuvis sugeba paduoti ranką kitam lietuviui, – sako J. Vilionis, – šiandien yra būtent tokia situacija – koronavirusas dešimtimis šienauja gyvybes. Rytoj galbūt pandemiją įveiksime, reikės gyventi, dirbti, kurti. Pieno ūkių šeimininkams palinkėčiau vienybės. Mūsų daug, tačiau mus dešimčia skirtingų pieno supirkimo kainų priešina Pieno įstatymas, kurio nuėjusi valdžia nei pataisė, nei panaikino, nei patvirtino. Priešina paskutinėmis praėjusiųjų kadencijos dienomis priimtas teisės aktas dėl mėšlo, likęs bauginimas kvapų draudimais. Kol nebūsime vieningi, visos valdžios (drauge su pieno perdirbėjais ir prekybininkais) jodinės mums ant sprando. Pagaliau turime susiprasti, kad mums reikalingi tikri kooperatyvai, nario mokesčiu išlaikomos asociacijos, kurios atstovautų mums Vilniuje ir Briuselyje. Bendraukime tarpusavyje, keiskimės naujausia informacija, rimtai analizuokime įvairių valdžių direktyvas, reglamentus ir neskubėkime jų vykdyti aklai. Pienas yra ir mūsų žemdirbių, ir mūsų valstybės turtas. Kodėl mes jo nevaldome, atiduodame nesiderėdami? Nebūkime užsidarę savo sodybose, išklausykime ir išgirskime vieni kitus, supraskime, kokia ateities siekiamybė ir kiek ji priklauso nuo ūkininkų. Niekas už mus nepadarys to, ką privalėtume patys. O pabaigai – linkiu gražių Kalėdų, kad kitąmet atskristų daug pelėdų ir ūkininkams nebūtų jokių bėdų“.

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *