Belaukiant Kalėdų stebuklų…

Kiekvienas mes giliai viduje nekantraujame ir laukiame gražiausių žiemos švenčių – Kalėdų ir Naujųjų metų. Jos kuria ypatingą nuotaiką ir leidžia pasijusti pakylėtiems. Su viltimi tikimės, kad kiti metai mums bus sėkmingesni, laimingesni. Laukiame Kalėdų stebuklų… ir, kaip vaikai, Kalėdų senelio… Kodėl stebuklo reikia ir suaugusiam žmogui? Kartais gyvenime pasitaiko tokių sudėtingų įvykių, kad žmogus tiesiog jų negali suvaldyti. Ir tada belieka tikėtis stebuklo. Prisiminkime, kiek daug mūsų tiki antgamtiškų būtybių angelų sargų egzistavimu… Psichologai teigia, kad tikėjimas stebuklais – vienas svarbiausių žmogaus gynybos mechanizmų, kuris suteikia jėgų kovoti ir padeda išlaikyti psichinę ir fizinę sveikatą. Tikriausiai žmogus turi tiesiog įgimtą norą, kad jo gyvenime įvyktų šiek tiek stebuklų.
Nepaisant šiandieninės pandeminės situacijos, kuri mus stabdo ir perspėja apie kitokias šventes, tai yra šventes kai kam be artimųjų, dovanų ir vaišių, jau prieš mėnesį pradėjome jausti kalėdinį šurmulį. Parduotuvės pilnos įvairiausios kalėdinės atributikos, dovanų popieriaus traškėjimo, eglučių žaisliukų skambčiojimo, kvepiančių žvakių, o namai – kalėdinių maistų ruošimo ir gaivių eglišakių kvapų. Tad nejučiomis vis tiek pasineriame į bendrą šurmulį. Deja, daliai žmonių Kalėdų „pirkimas“ jau tampa priklausomybe. Dauguma kalėdinį stresą susikuriame patys, lakstome po parduotuves ieškodami produktų begalybei šventinių patiekalų, stengdamiesi visiems įtikti ir patikti, o gal ir nustebinti. Ir nors tradiciškai Kūčios yra pasninko šventė, tačiau realybėje Kūčių stalas kartais primena vegetarų puotą ir tada dažniausiai persivalgoma, o „ruošėjas“ jaučia nuovargį.
Parduotuvių šurmulys visą Kalėdų prasmę apverčia aukštyn kojom. O gal geriau sustoti, pamąstyti, mažiau ar visai neskubėti.
Turime susitaikyti ir pripažinti, kad šiais metais visiems šventės bus kitokios. Ir dovanos greičiausiai bus ne iš parduotuvių… o gal tai net geriau… gal šiandien labiau nei kada nors mums reikia šilumos, gerų žodžių ar daugiau dėmesio. Ir visa tai mes galime sukurti net būdami karantine ar izoliacijoje.
Dažnai girdime, kad Kalėdos skatina pirkimo maniją, iš tiesų šian-dien dovanos tampa vis labiau neatsiejamos nuo Kalėdų. Dovanų karaliaus – Kalėdų senelio įvaizdis išpopuliarėjo maždaug XIX a. Vakarų pasaulyje. Sušiuolaikintas jo, kaip dovanų dalintojo, suvokimas vis labiau užgožia Kristaus gimtadienio šventės prigimtį. Tokia realybė. Pasaulis tampa vis labiau globalesnis, technologizuotas, senieji papročiai ir ritualai vis labiau pamirštami. Galbūt dažnai jau net nesusimąstome apie jų prasmę. Žinia, tuščios vietos nebūna. Jei nežinome senųjų papročių, atsiranda nauji, tokie, kaip Valentino diena, Helovynas. Pasak etnologo L. Klimkos, paprotį galima įvardinti kaip savotišką ritualo degradaciją. Ritualas – tai maži ar didesni pasikartojantys malonumai. Paprotys – tai gyvenimo paįvairinimas, jis jau kultūros, nebe religijos fenomenas. Taip ritualas iš kultūros virsta papročiu. Per papročius mes bičiuliaujamės su gamta. Jie paįvairina mūsų gyvenimą, padaro jį įdomesnį, lengvesnį, žaismingesnį ir suaugusiems, ir vaikams. Prisimenu mūsų šeimos Kalėdas, kai vaikai, iššifravę senelio kilmę, patys perėmė Kalėdų Senelio vaidmenį ir netikėtai po eglute atradome siurprizą, ir net labai malonų. Tai buvo dukros siuvinėtos servetėlės ir mažojo „sumeistrauta“ dėžutė. Tuo metu jauniausiam buvo tik 6 metai. Linksma buvo visiems – vaikams nuo atradimo, mums nuo jų nuovokumo. Tad Kalėdų dvasią galime kurti kartu ir džiuginti vienas kitą.
Beje, lietuviškai žodis „dovanoti“ turi dar ir kitą prasmę – atleisti. Ji ypač aktuali artėjant Kalėdoms. Didelis malonumas dovanoti ir tiesiog dalintis – duoti, ką gali. Padėdami kitiems, mes tarsi geriname savo socialinę aplinką, tikėdamiesi, o gal kai kurie gal ir nieko nesitikėdami, kad visa, ką padarėme gero, vieną dieną sugrįš. Priimdami dovanas vienas iš kito, padovanojame kitam savo nuoširdžią padėką ir įvertinimą, parodome, kiek mums svarbus kitas žmogus. O atsiprašymas yra daugiau nei žodžiai ar dovanos. Tai pažadas – nedaryti to, kas skaudina kitą. Atsiprašyti būtina, kad galėtum toliau gyventi. Kai širdis kupina meilės ir gėrio, tada lengva atleisti. Ir mūsų vienatvė gali būti ne tokia baisi, nes, kaip sako psichiatras, rašytojas Irvin D.Yalom, „vienatvė egzistuoja tik vienatvėje; kai ja pasidalini, ji išnyksta“. Neužmirškime, skirkime laiko ir pasidalinkime džiaugsmu ir liūdesiu, nes kiekvienas turime ir dėl ko paliūdėti, ir dėl ko pasidžiaugti.
O šie metai buvo mums ypač sunkūs, visi patyrėme išbandymų. Tad ir laukiame tų švenčių kaip stebuklo, kuris padės mums nusiraminti. Kodėl švenčių laikotarpiu džiaugiamės labiau nei paprastomis dienomis? Kodėl laukiame ypatingos progos, aplinkybių, o nesugebame džiaugtis kiekvieną dieną? Kodėl kartais jaučiamės nuskriausti ir renkamės liūdesį, nerimą ir pyktį. Dažnai užmirštame, o gal kai kurie ir nesuvokiame, kad mes visada galime rinktis. Jeigu būtume tam tikrus dėsnius supratę anksčiau, tikriausiai mums būtų paprasčiau džiaugtis gyvenimu. Prisimenu, kaip vaikystėje mums sakydavo: „per daug nesidžiauk, nes vėliau teks verkti, per daug nesvajok ir džiaukis bent jau tuo, ką turi“. Mano kartos žmones visa tai labai ribojo. Iš tikrųjų kiekvieną akimirką turime dėl ko džiaugtis, tik apsidairykim būkime dėmesingi sau, aplinkai, kitiems. Gyvenime yra pusiausvyra. Jeigu kas nepavyko, pagalvokime, kas džiugaus gali laukti ateityje… Juk negali visą dieną būti nemaloni. Su kiekviena gyvenimo akimirka atsiranda ir kitos galimybės. Ką renkamės?
Tačiau gyvenimas yra įvairus, pavojingas ir perspėjantis, todėl negalime rinktis vien tik džiaugsmo. Natūralu, kad jaučiame ir liūdesį, ir pyktį, ir gėdą, ir baimę. Iš tiesų visi jausmai – impulsai veikti, žaibiškos pastangos ką nors pakeisti gyvenime. Tai mumyse įdiegė evoliucija. Kiekvienas jausmas suteikia mums energijos ir patyrimo. Jie visi reikalingi priimant mums reikiamus sprendimus. Tik svarbu išmokti suprasti savo jausmus ir žinoti, ką su vienu ar kitu daryti. Pavyzdžiui, mes nesuvaldome galingo jausmo – pykčio, gal verta išmokti pykti tada, kai kas nors nuo mūsų priklauso. Yra toks žiaurus, bet teisingas posakis – laikyti pyktį savyje yra tas pats, kas gerti nuodus ir tikėtis, kad kitas žmogus mirs. Na, o kai negalime nieko pakeisti, iš tikrųjų turėtume jausti liūdesį, kuris padeda priimti reikiamą situaciją, atsipalaiduoti, viską permąstyti. Džiaugsmas padeda tapti dėkingesniems. O kai susiduriame su dar niekada neišgyventa situacija ir pajuntame baimę, ji mums suteikia energijos kurti, sužinoti ir atrasti nestandartinius sprendimus. Nuostabus jausmas gėda dovanoja mums energijos tapti geresniems. Gėda tiesiog susijusi su sąžine. Kai negražiai pasielgiame, apie tai mums praneša sąžinė. Vydūnas sąžinę suvokė kaip sau siunčiamą žinią ir tai vadino nuostabiu procesu.
Kaip teisingai jausti ir veikti? Tokio scenarijaus nėra. Jausmai tiesiog keičiasi, nes viskas aplinkui keičiasi… metų laikai, paros laikas, mes. Nebūtina sulaukti ypatingos dienos, kad gyvenimas virstų švente ir galėtume pradėti džiaugtis. Ir nebūtina be saiko paskęsti saviugdos praktikose, psichologijos knygose tobulinant save, nes netikėtai galime sulaukti ir priešingo rezultato – pradėsime matyti vien problemas. Ir, kaip budistai pataria, nebūtina taip rimtai ir tuoj pat reaguoti, kai kitas žmogus pradeda elgtis neadekvačiai. Nepradėkime bartis ar pykti, gal geriau palaukime, kol žmogus nurims, nes po santykių aiškinimosi nebūtinai ką nors išsiaiškiname.
Galbūt kartais nesuprantame tam tikrų dalykų, kodėl vienaip ar kitaip įvyko, bet suvokę, kad vyksta taip, kaip turi vykti, sakome „Tokia Dievo valia“ ir nurimsime. Svarbu išmokti tinkamai priimti ir suvokti savo ribas ir galimybes tapti vis geresniems.
O kokia iš tiesų yra toji tikroji Kalėdų stebuklo mintis? Kalėdų stebuklas – tai nuolatinis žmogaus virsmas į gėrį, tai naujo laiko pradžia. „Juk mumyse tiek daug kvailystės ir piktumo, štai kodėl verta mokytis naujai mąstyti“, – sako vienuolis Benediktas Jurčys.
Su artėjančiomis stebuklingomis Kalėdomis. Išsaugokite savo norus ir padėkite kitiems išpildyti jų norus. Dėmesys ir šiluma kitam – geriausia Kalėdų dovana. Kaip paprasta ir ramu…
Romualda Bartulienė