Asmeninės atsakomybės difuzijos

Problema – gal visai net ne ta, kad Prezidentas visiškai išnaudojo galimybę parodyti savo reikšmingumą šalies politikoje, egzaminuodamas kandidatus į būsimosios vyriausybės ministrus. Nelabai paisydamas gana trumpo laiko, per kurį, nurodant Konstitucijai jo teiktas ir Seimo patvirtintas ministras pirmininkas privalo ne tik suformuoti Vyriausybę, bet ir parlamente patvirtinti jos programą.
Jeigu Gitanas Nausėda būtų vertinęs savo misiją tik kaip dalį valdžios pasikeitimo proceso atsakingiau, be abejonės, būtų prisiminęs, kad būsimiesiems ministrų kabineto nariams dar privalu ne tik tarpusavęs apsitrinti šonus it vieningai komandai, bet ir susitikti su kiekviena Seimo frakcija bei komitetu, o dar ir įbrukti savo trigrašį į Vyriausybės programą.
Iš tikrųjų p. Nausėda jokių teisinių terminų nepažeidė. Kita vertus, galėjo elgtis supratingiau prisimindamas, kad Respublikos prezidento susitikimų su kandidatais į ministrus procesas tėra tik vienas epizodas, keičiantis valdžiai po rinkimų.
Ponas Nausėda atrodė tikrai „kietas“ praėjusįjį penktadienį paskelbęs, kad „išbrokavo“ dvi anksčiau sąrašu pateiktų kandidatų į ministrus personas: į žemės ūkio ministres siūlytą konservatorių atstovę Dalią Miniataitę ir į susisiekimo – „laisvietį“ Kasparą Adomaitį. Prezidentas taip pat pabrėžė, kad dėl kitų jam abejonių keliančių personažų premjerė Ingrida Šimonytė „prisiėmė asmeninę atsakomybę“.
Vienas iš jų – pretendentas į sveikatos apsaugos ministrus, buvęs Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. „Man galbūt daugiausia abejonių kilo ne tiek dėl jo ilgalaikės vizijos ir planų optimizuoti sveikatos apsaugos sistemą, bet dėl artimiausio laikotarpio veiksmų, nes kalbame apie labai jautrų sektorių, kuris šiuo metu išgyvena didelę įtampą“, – sakė p. Nausėda, užsimindamas, kad p. Dulkys šia prasme laiko neturi daug.
Kadangi šis Prezidentas laimina nebe pirmąją vyriausybę, tasai jo „kietumas“ provokuoja klausimą, o kokia atsakomybė už besiplečiančią pandemiją turi slėgti valstiečių-žaliųjų sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą ir jo bosą vyriausybėje – ministrą pirmininką Saulių Skvernelį? Tuos, kurie su pandemija tvarkėsi „bene geriausiai Europoje“, kai tokio įvertinimo reikėjo rinkimų į Seimą kampanijai, o jokių priemonių prieš pandemiją imtasi nebuvo, kad rinkėjai neturėtų pagrindo suabejoti, kas Lietuvoje yra pandemijos nugalėtojai.
Tuo metu, kada rašau šį tekstą, paaiškėja, kad vienos pažįstamosios sutuoktinis iš darbovietės išsiųstas namo, nes galimai kontaktavo su COVID-19 nešiotoju. Toji moteris skambina į COVID-19 „kaštąją liniją“ telefonu, klausdama, kaip tokiu atveju elgtis visai šeimai. „Jūsų vaikai gali eiti į darželį toliau“, – gauna atsakymą. Na, nežinau, tačiau klausimų, iš kur pas mus po du su puse tūkstančio naujų užsikrėtusiųjų kasdien, man lieka mažiau.
Ar tie pandemijos pavasarinės sesijos nugalėtojai išsaugos galimybę oriai pasitraukti it garbingai išdirbę visą vyriausybės kadenciją? Lyg niekur nieko. Bent vienas jų. Tik todėl, kad jie – lizinginiai Ramūno Karbauskio mopsiukai. Žinia, p. Karbauskis mėgsta griežtai ir nemaloniai kritikuoti. Gali pasižadėti nesilankyti prezidentūroje arba uždrausti ten lankyti ir savo parankiniams. Ką jie žino apie asmeninę atsakomybę?
Štai kodėl atrodo, kad prezidentas geba būti „kietas“ tik reikalą turėdamas su padoresniais, kitokius civilizuotos politikos standartus sau taikančiais politikais.
Keletas apžvalgininkų bei ekspertų praėjusio penktadienio rytą pastebėjo: remdamasi Konstitucinio teismo dekumentais, p. Šimonytė galėjo visą porą savaičių trukusį prezidentinį spektaklį pasiųsti velniop ir išvis nediskutuoti dėl Ministrų kabinetui, p. Nausėdos nuomone, netinkančių kandidatų. Prezidentas būtų tik pabrukęs uodegą ir visus reikiamus dekretus pasirašęs. Nes jam, kaip Konstitucijos garantui, nedera kurstyti konstitucinės krizės.

Rytas Staselis