Varguolio turtas

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

„Kai aš ėjau elgetaudama kaimo taku nuo durų prie durų,
tolumoje lyg spalvingas sapnas pasirodė aukso karieta,
ir aš stebėdamasi klausiau savęs, –
Kas gi yra šis visų karalių karalius!
Mano viltys iškilo iki dangaus,
ir pamaniau, kad mano vargo dienos baigiasi,
ir stovėjau laukdama, kad išmaldą dalins neprašomas,
ir turtus žarstys į visas puses.
Karieta sustojo ten, kur aš stovėjau.
Tavo žvilgsnis krito ant manęs, ir tu išlipai su šypsena.
Jaučiau, kad mano gyvenimą pagaliau aplankė laimė.
Tada tu staiga ištiesei dešinę ranką ir tarei:
„Ką tu gali man duoti?“.
O koks tai buvo karališkas mostas – atkišti delną elgetai ir prašyti išmaldos !
Aš sumišau ir stovėjau nesusigaudydama,
paskui lėtai iš krepšio ištraukiau mažulytį grūdelį ir padaviau tau.
Bet kaip nustebau, kai vakarėjant iškračiau savo krepšį ant aslos
ir toj varganoj krūvelėj radau mažulytę kruopelytę aukso.
Karčiai pravirkau gailėdamasi, jog neužteko man širdies atiduoti tau viską, ką turėjau.“

Šis garsaus indų poeto ir prozininko R.Tagorės eilėraštis skamba kaip pasakojimas. Karalius prašo išmaldos elgetos. Koks paradoksas?! Ką gali duoti tas, kuris atrodo nieko neturi? Ir kas yra tas „grūdelis“, kurį aš galiu duoti kitam? Šią ištrauką radau vienoje religinio pobūdžio knygoje (R.Cantalamessa. Marija – Bažnyčios veidrodis.), kurioje autorius tėvas capucinas ją pasitelkė kaip iliustraciją parodyti svarbumą atiduoti Dievui viską, ką turime, bei nieko negailėti. Tačiau šiuos kiek neįprasto eilėraščio žodžius galima puikiai pritaikyti ir mūsų kasdienybėje bendraujant su artimaisiais, pažįstamais, bendradarbiais, vadovais, valdžios atstovais, nes kartais jaučiamės kaip tas elgeta, kuris atrodo nieko neturi ir iš jo dar prašoma. Apie tokią tikrovę ne vieną istoriją galėtų papasakoti kiekvienas iš mūsų, bet pradžioje reikėtų išsiaiškinti kas yra varguolis?
Žmogus, kuris gyvena ties skurdo riba, remiamas įvairių organizacijų, tokių kaip Caritas, gyvenantis nakvynės namuose ar kur pakliūna, priklausantis nuo kito malonės, prašantis išmaldos, kad galėtų nusipirkti maisto ar alkoholio. Kai kurie pensijinio amžiaus žmonės irgi gali būti laikomi varguoliais, kadangi, sumokėjus mokesčius, nusipirkus reikalingų vaistų, jiems nelieka pinigėlių gardesniam maisto kąsniui. Gyvenantieji iš pašalpų – dar kita kategorija, suteikianti galimybę diskutuoti ir vertinti tokių žmonių pasirinktą gyvenimo būdą. Ir apibendrinus, varguolis, tai – žmogus, kuris stokoja būtiniausių priemonių išgyventi, kai baziniai maisto ir saugumo poreikiai yra silpnai tenkinami. Jeigu palyginsite save su stokojančiu būtiniausių dalykų, tuomet galėsite pasijusti turtuoliu. Jeigu pagalvosite apie turtinguosius, savijauta bus visai kita.
Kaip dažnai mes žvelgiame į sėkmingus, turtingus, talentingus žmones su pavydu, nusivylimu ir liūdesiu dėl savo apgailėtino gyvenimo? Atrodo, jokiomis ypatingomis savybėmis nepasižymiu, neturiu gabumų, kad galėčiau uždirbti daug pinigų ir net nežinau, ką aš noriu veikti? O jei žinau, tai trūksta pinigų, pasitikėjimo savimi, palaikymo, palankiai susiklosčiusių aplinkybių ar dar kažko, kad galėčiau įgyvendinti savas svajones. Taip ir vargstu. Esu vargšas, varguolis. Tada užvaldo savęs gailestis ir pyktis ant kitų, kurie turi daugiau už mane. Ir galų gale apima pyktis, kai iš manęs reikalauja ar prašo dar pasidalinti tuo, kuo turiu. Ką aš galiu duoti iš savos varguolio pensijos, algelės ar pašalpos? Žinoma, esu girdėjusi ne vieną istoriją, kai mažai uždirbantis ar turintis aukoja ir prisideda daugiau nei tas, kuris yra pasiturintis. Nuo ko tai priklauso?
Vertybė „duoti ir dalintis tuo, ką turiu“ veikia ne tik tuos ties skurdo riba gyvenančiuosius, bet ir pasiturinčiuosius. Vertybė, kuri skatina ir veikia mąstymą bei elgesį, yra viena iš svariausių motyvų duoti. Svarbu kelti klausimą „dėl ko noriu duoti?“ Galbūt tai teikia džiaugsmą, pasitenkinimą, įprasmina gyvenimą, o gal noriu duoti, nes laukiu iš kito to paties, apsimoka, bijau, bandau išpirkti kaltę ar k.t. Už kiekvieno gero elgesio gali slypėti įvairūs ketinimai, kurie dažnai neatskleidžiami ar iškraipomi.
Prisiminus R.Tagorės eilėraštį, elgeta rado savo krepšyje aukso grūdelį ir gailėdamasis graudžiai pravirko. Vadinasi, tai, ką jis davė – jam sugrįžo šimteriopai. Gailestis sukilo dėl savo neišmintingo elgesio, nes, atidavęs daugiau, būtų radęs daugiau. Tačiau kaip neįsivaizduojamai sunku atiduoti visa, ką turi, kai nesitiki, jog sugrįš dešimteriopai ar šimteriopai. Ką reiškia elgetai atiduoti visą krepšelio turinį? Likti be vakarienės, badauti, o kraštutiniu atveju – numirti. O kas nori numirti?
Gali pasirodyti, jog skatinu skaitytoją atiduoti viską kitiems ir negalvoti apie savo poreikius, kas, mano manymu, būtų absurdiška. Svarbu atsiminti, jog duoti reikėtų laisva valia arba kitais žodžiais tariant – norėti duoti bei sąmoningai suvokti, dėl ko tai darau? O duoti visada turime ką. Galime dovanoti šypseną, šiltą žodį, laiką kartu, pasidalintą kąsnį, išreikštą rūpestį, rankų darbą ar dar kažką, ko prašo net ir tas, kuriam atrodo nieko netrūksta. O ypač dabar, kai svarbu „suglausti pečius“, būti vieningiems, kad įveiktume kartu viruso paveiktus gyvenimus.