„Tai ne tik močiučių ar diedukų reikalas…“

Jeigu kiekvienas iš mūsų savęs paklaustume: kas yra etninė kultūra? Tikriausiai daug kas atsakytų, jog tai yra liaudies dainos, šokiai, tradiciniai amatai – visa tai, ką kūrė ir kuo gyveno mūsų senoliai. Tačiau, Jiezno gimnazijos abituriento Manto Kalinkevičiaus teigimu, etnokultūra yra kur kas daugiau… „Tai ne tik tradicijų perdavimas ateities kartoms, bet ir svarbus darbas – jų išsaugojimas ir nuolatinis puoselėjimas. Tai suvokimas, kas aš esu ir kokia buvo mano tauta prieš šimtą metų, kokia ji yra dabar ir kas bus ateityje. Galų gale, tai mano pačio šaknys. Kokie gi mes lietuviai, jei savo šaknų ir kelio, iš kurio mes atėję, nežinome“, – retoriškai klausia jaunuolis.

Etninės kultūros olimpiados laureatas
Aštuoniolikmetis vaikinas ne tik kalba apie tradicinę lietuviškąją kultūrą, bet ir puoselėja ją kasdieniame gyvenime. O šiemet Mantas  respublikinėje Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiadoje, kurioje atstovavo Priedzūkio kraštui, laimėjo pirmąją vietą. Šių metų olimpiados tema – kalendorinės šventės. Ir nors daugelį jų mes gerai žinome ir švenčiame savo namuose, moksleivis pripažįsta, jog turimų žinių nepakako, reikėjo plačiau pasidomėti lietuviškų švenčių papročiais, jų reikšmėmis. Tačiau visa tai gimnazistas darė visai ne iš reikalo, o su dideliu susidomėjimu, nes etnokultūra, kaip sako pats Mantas, yra neatsiejama jo gyvenimo būdo dalis.
Laureatas neslepia, jog tokio aukšto įvertinimo jis ir pats nesitikėjo, tačiau pripažįsta, kad jaudulio, atstovaujant savo kraštui, išties būta… „Sakoma, nesijaudina tas, kuriam visiškai nerūpi jo pasirodymas. Tad nerimo tikrai buvo. Juk iš kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono dalyvavo po kelis mokinius – nuo margučių margintojų, audėjų iki etnografinės gastronomijos puoselėtojų. Ir visi jie, žinoma, buvo „ne iš kelmo spirti“. Tokio aukšto įvertinimo tikrai nesitikėjau, nes man daug reiškė pats faktas, jog esu respublikinio etapo dalyvis ir jau esu patekęs tarp geriausiųjų. Visgi labai džiaugiuosi, kad mano žinios buvo įvertintos aukščiausiu balu – tai man didelis pasiekimas“, – teigia moksleivis.

Lietuviškos tradicijos – šeimos vertybė
Etnine kultūra Mantas susidomėjo dar vaikystėje, senosios lietuviškos tradicijos Kalinkevičių šeimoje užima svarbią vietą. Kartu su šeima jaunuolis ne tik švenčia visas lietuviškas šventes, bet ir gilinasi į papročių reikšmes, ieško dar negirdėtų ar nematytų lietuviškų tradicijų. „Kiek save pamenu, jau nuo mažens domėjausi: kaip anksčiau gyveno mano protėviai, kam reikalinga ta tuščia lėkštutė, dedama ant šv. Kūčių stalo, ką reiškia tie „keisti“ raštai, išvedžioti ant velykinių margučių, ir pan. Vėliau tą smalsumą paskatino ir mokytojai, kurie, pastebėję mano susidomėjimą, ragindavo dalyvauti mokykloje organizuojamose etnokultūrinėse veiklose“, – pasakoja jiezniškis.
Domėjimasis savo šaknimis paauglį prieš dvejus metus atvedė prie šeimos istorijos paieškų. Analizuodamas bažnytinių įrašų knygas, archyvus, vaikinas ieško trūkstamų giminės medžio šakų. Ilgas ir kruopštus darbas jau davė ir vaisių – jam pavyko atskleisti trūkstamus giminaičių vardus, pavardes, giminystės ryšius bei įvairias datas.
Mantas taip pat renka asmeninę senovinių daiktų kolekciją, kurioje puikuojasi ne tik įvairūs senoviniai buitiniai prietaisai, darbo įrankiai ar audiniai, bet ir kelių šimtų metų senumo liturginiai maldynai, archeologiniai eksponatai, seni laiškai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. „Visa tai – man savotiškos relikvijos“, – tvirtina jaunasis etnokultūros sergėtojas.
Žingeidus vaikinas ne tik aktyviai dalyvauja įvairiuose konkursuose, domisi savo šeimos genealogija, kolekcionuoja senovinius daiktus, bet ir užsiima bitininkyste. Anot jaunojo bitininko, kadaise jis pats net nebūtų pagalvojęs, jog kada nors imsis šio amato. Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai bičiulis Mantą pavaišino ką tik iš avilio išimto korio medumi. Tuomet jiezniškį taip sužavėjo šviežio medaus skonis ir kvapas, kad ir pats nusprendė tuo užsiimti. Ir nors Mantui šiuo metu – vos aštuoniolika, jis yra bitininkystės pradininkas giminėje. Anot aštuoniolikmečio, šiuo jo pomėgiu susidomėjo ir namiškiai – jiems tai atrodo be galo įdomu, gražu ir prasminga – todėl jaunasis bitininkas turi didelių vilčių, jog ateityje į veiklą įsitrauks ir kiti šeimos nariai, o vėliau lietuviškas bitininkystės tradicijas tęs ir jo paties vaikai.
Tokį nuoširdų vaikino domėjimąsi tautiniu identitetu palaiko ir tėvai, ir mokytojai, ir bendraamžiai, su kuriais Mantas neretai pasidalija savo sukauptomis žiniomis bei įdomiais atradimais. „Mano mamytei gera žinoti, kad jos sūnus yra tikras lietuvis, žinantis savo šeimos ir tautos šaknis, jai gera matyti, kad tos tradicijos jos vaikams yra svarbios ir jie jas saugo“, – atvirauja jaunuolis.
Abituriento auklėtoja Vilma Mekionytė taip pat negaili gražių ir šiltų žodžių. Jos teigimu, turėti tokį mokinį – tai kiekvieno mokytojo svajonė. „Tai ne tik šaunus ir kūrybingas renginių organizatorius bei vedėjas, bet ir labai pareiginga bei tolerantiška asmenybė, mokanti bendrauti ir su bendraamžiais, ir su suaugusiais, gebanti įžvelgti emocijas žmonių veiduose, kas yra labai svarbu šiuolaikiniame gyvenime. Už savo draugiškumą, gerą humoro jausmą bei nuoširdų bendravimą jis yra gerbiamas ir bendraklasių. Jeigu Manto nėra klasėje, atrodo lyg kažko trūksta, nes jis – klasės „varikliukas“, priverčiantis visus „judėti“: gyventi su šypsena veiduose bei šurmuliu, jaučiant tikrąjį gyvenimo skonį. Viliuosi, kad  jam bus dosnus likimas ir ateityje, to aš nuoširdžiai linkiu – surasti tikrąjį gyvenimo kelią ir eiti juo garbingai, drąsiai ir  prasmingai, puoselėjant žmongiškąsias  vertybes“, – taip apie Mantą atsiliepia jo auklėtoja.

„Etnokultūra – nusistovėjusi, bet gyva“
Nepaisant to, jog didžiąją savo gyvenimo dalį gimnazistas yra „pašventęs“ etnokultūrai, jaunuolis pripažįsta, kad jis, kaip ir dauguma jo bendraamžių, domisi ir populiariąja kultūra bei turi kitų pomėgių. „Aš, kaip ir daugelis jaunų žmonių, mėgstu aktyvų laisvalaikį, leidžiu laiką su draugais, su kuriais kalbamės apie ne mažiau įdomius dalykus. Negaliu pasakyti, jog visiškai nesidomiu vadinamąja POP kultūra, tačiau ji nėra pastovi. Turbūt ne veltui ir vadinama „popsine“… Tai, kas dabar populiaru, kaip žinome, netrunka ilgai. O aš derinu tradicijas su šiuolaikiškumu. Etninė kultūra nėra tik „kažkas daugelio metų senumo“, ji nusistovėjusi, bet gyva. Etnokultūrą galima derinti su šiuolaikinėmis tradicijomis, madomis. Dauguma žmonių dabar skuba, lekia, deja, nežino kur tai nuves… O etninė kultūra padeda atsigręžti į savo vidų, vertybes ir į visa tai, ką turime savyje gražiausio“, – tvirtina Mantas.
Paklaustas, kokią vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime turėtų užimti tradicinė kultūra, jaunosios kartos atstovas sako: „Visuomenė koja kojon žengia pirmyn, modernėja, tai yra be galo gerai, nes kuo daugiau žinosime, tuo išmintingesni mes būsime. Deja, tarp jaunimo ši tema nėra populiari… Manau, pagrindinė problema yra tame, kad kol kas mūsų mokyklose nėra išvystytų mokymo programų, kuriose etninė kultūra būtų įtraukta į privalomųjų dalykų sąrašus. Todėl ji jauno žmogaus gyvenime lieka nuošalyje, prie visų kitų svarbių dalykų. O jaunimą reikia skatinti domėtis savo šaknimis, papročiais, aiškinti, kuo mūsų tauta yra unikali ir išsiskiria iš kitų, bandyti kartu suvokti, kas mes buvome vakar, kas esame šiandien ir kuo būsime rytoj… Dauguma lietuvių etninę kultūrą suvokia, kaip tik „bobutėms ar diedukams rūpimus dalykus“. Dabartinei kartai jau reikia paaiškinti viso to reikšmę, mus reikia sudominti, įtraukti į tą kultūrą. Tai ne tik, kaip sakoma, močiučių ar diedukų reikalas… Tai žymiai daugiau ir svarbiau – tai dalis savojo tapatumo“.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *