Proga pažvelgti į save

Romualda Bartulienė

„Nuostabu stebint nepaprastą žuvėdros skrydį… arba didingą daiktų muziką… Prie nuostabaus gyvenimo paveikslo pridėti vieną, kad ir labai mažą, taškelį; įžvelgti didybę, išryškėjančią, kai baigiasi menki mūsų užsiėmimai, ją įžvelgti ir su ja susilieti – štai didžioji laimės paslaptis.“ (P.T. De Chardin)
Per gyvenimą susiduriame su daugybe dalykų, kuriais galima žavėtis. Tai – gamtos ir žmogaus kūrinių grožis ir harmonija, protai ir talentai (intelektiniai, moksliniai, meniniai), žmonių gerumas ir kilnumas, drąsa, romumas ir daugelis kitų moralinių dorybių. Prisiminkime, su kokiu susižavėjimu šią vasarą keliavome po savo nuostabios gamtos kraštą, kiek sutikome puikių žmonių, kiek įspūdžių ir patirčių atsivežėme į savo namus ir kaip praturtinom save. O kaip buvome pasiilgę įvairių kultūrinių renginių… ir šiaip pabuvimo kartu… Ir tai vis ta „nelemtoji pandemija“, kuri sustabdė mūsų bėgimą… Teisingai sakoma – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. O gal tai galimybė rasti laiko ir atidžiau pažvelgti į save…
Prisiminkime, kiek ir kokių malonių patirčių ir emocijų mes atradome šiais metais. O kaip pasijutome – stebėdami ir pastebėdami, girdėdami ir uosdami, žavėdamiesi ir pajausdami…? Susižavėjimo jausmą Rene Descartes’as apibrėžė kaip „staigų sielos nustebimą, kuris ją skatina atidžiai ištyrinėti, kaip jai atrodo, retus ir nepaprastus objektus“. O juk žavėjimasis – tai įkvėpimo šaltinis, skatinantis mus veikti arba keistis.
Tačiau susižavėjimas nėra toks savaime suprantamas dalykas, dažnam tai nepavyksta. Kiekvieno iš mūsų egzistencinės patirtys ir vidinis gyvenimas labai skirtingas. Tokia sudėtinga ir dažnai netikėta, o kartais ir neišvengiama patirtis, kaip, pavyzdžiui, liga, kuri keičia mūsų ne tik kūno būklę, bet ir proto funkcionavimą, mūsų gyvenimą. Prisiminkime, kaip jaučiamės susirgę… Be to, liga priverčia susimąstyti: kenčiame ir patiriame apribojimus dabartyje, nerimaujame dėl ateities – ar pasveiksime, kiek sirgsime, o gal mirsime?.. ir net praeitis nepalieka mūsų ramybėje – graužiame save, kad nepakankamai savimi rūpinomės arba per menkai džiaugėmės gyvenimu…
O kaip mums kartais sunkiai pavyksta žavėtis kitais žmonėmis? Pripažinimas, kad kiti vienaip ar kitaip pranašesni, gali sukelti mums skausmingų emocijų, kaip pavydą, savęs nuvertinimą. Tačiau pripažinti kito pranašumą galima ir džiaugsmingai. Pabandykime nelyginti, o jeigu ir lyginame, tai gal pasimokykime tų gerų dalykų, kuriais žavimės, stengdamiesi būti panašiais į žmogų, kuriuo žavimės, pasisemkime iš jo įkvėpimo.
Deja, ne visiems pavyksta džiaugtis, žavėtis. Kokį mūsų nepasitikėjimą ar trūkumą tai atskleidžia? Kodėl, suvokę kito pranašumą, pajuntame grėsmę? Gal dėl to, kad per mažai tikime savimi ir nepakankamai savimi žavimės arba tiesiog nemylime savęs. Ir galbūt dėl to, kad netikime savo gebėjimu keistis? O gal… kartais norime daugiau ne todėl, kad mums ko nors trūksta, bet dėl to, kad nesijaustume pralaimėtojais?
Tad ką daryti? Prisiminkime savo gerąją patirtį, tuos momentus, kai mums buvo labai gera. Ką tada jautėme? Ar grožėdamiesi kuo nors nepaprastu, nepakilome virš menkaverčių dalykų ir netapome stipresni? Toks pakylėjimas nėra vien tik vaizduotės vaisius, jo metu realiai pasikeičia mūsų būsena, tampame geresni – artimesni vieni kitiems ir labiau motyvuoti tobulėti. Kiekvienas norime būti geresnis ir įvertintas.
Visi turime trūkumų, bet pastebėkime ne vien juos. Ar tam, kam labiau rūpi už gerųjų savybių slypintys trūkumai, negresia nuskurdinti savo dvasią? Matyti tuos dalykus, kurie pasaulį daro geresnį – tam tikras buvimo būdas ir pasaulėžiūra. Tai neužkerta kelio įžvalgoms ir kritiniam mąstymui. Tiesiog toks buvimo būdas skatina matyti tai, kas gera, gražu ir ragina tuo džiaugtis.
Tad, koks bebūtų sudėtingas tas mūsų gyvenimas, žvelkime į save pagarbiai ir geranoriškai, mokykimės gerų dalykų ir tuo labai padėsime sau. O tada galėsime džiaugtis ir savo sveikata.
Šaltinis: Ch. Andre. Vidinis gyvenimas.