Ruduo – vestuvių metas…

Šis liaudiškas posakis jau gana senas. Dabar jaunimas nežiūri ir nesilaiko tokių dalykų, kad linksmybėms labiausiai tinkamas metas yra jau po visų darbų – kada sumano, tada tas vestuves ir kelia. Belieka tik džiaugtis, kad apskritai dar jų nori. O štai aš nerimstu ir vėl jums, mielieji bičiuliai, papasakoti, ką pastarosiomis dienomis džiugaus esu patyrusi… Turiu tokią vieną porą, kaip sakau, savo širdies draugus. Taigi jiems šiomis dienomis suėjo 50 bendro gyvenimo metų – auksinis santuokos jubiliejus. Ir ne veltui žmonės sako, kad nesigailėsi anksti kėlęs ir anksti vedęs – abu septyniasdešimtmečiai dar visai stiprūs ir žvalūs, jaunatviški, darbingi. O vaikai, du sūnūs, jau užauginti, anūkų ir net proanūkytės sulaukę!
Bičiulė jau pavasarį, prasidėjus pandemijai, pasiguodė, kad tikriausiai teks atšaukti planuotą pobūvį. Galvoję ir planavę su vyru atšvęsti jubiliejų linksmai, artimųjų ir draugų apsuptyje. Norėję bažnyčioje ir Santuokos sakramentą iškilmingai sutvirtinti, mat sovietiniais laikais, dar būdami studentai, slapčia ir labai kukliai bažnyčioje susituokę. O dabar, rudenį, prasidėjus Covido protrūkiui, viską vėl reikia atšaukti ir nežinia, kada tie geresni laikai beateisią. Nežinojau, ką ir bepatarti, išties.
Bet vestuvės įvyko! Ir dar tokios, kad vaikai ir anūkai dar ilgai atsimins jų grožį. Kai vaikai pasisakė tėvams susiruošę visi atvykti jų pasveikinti, draugai suskato ruoštis ir patys. Atnaujino savo vestuvių žiedus, išgraviravo įrašus. Bažnyčioje sutarė dėl ceremonijos, užsisakė į namus šventinių valgių. Bičiulė vakarais traukė iš albumų senas vestuvių ir kitas svarbiausių gyvenimo momentų nuotraukas, dėliojo jas, mėgino prisiminti ir užrašyti datas – reikės vaikams papasakoti ir palikti. Bet visų svarbiausia, šventinėje ceremonijoje ir vaišėse buvo tik jų vienų šeima! Tik jiems, nedideliam būreliui artimiausių ir brangiausių žmonių, giedojo bažnyčios choras, tik jiems plazdėjo paauksuotos žvakės, tik jiems vieniems buvo skirtas šventinis laikas, tie keli jaukūs vakarai… Tylūs, ramūs pokalbiai, besikeičiantys su linksmais pajuokavimais, prisiminimais ir pokštais. Laiks nuo laiko, žiūrėk, vyrai ir moterys atsiskirdavo, panirdavo į savo pokalbių temas ir vėl jau visi kartu. Jaunimas, pasinaudojęs atvirumo atmosfera, iškvotė iš senelių ne vieną jų jaunystės ir meilės paslaptį, sužinojo įvairiausių linksmų nutikimų. Prisimintos ir skaudžios gyvenimo patirtys, kaipgi be jų. Suvenyrai, žaidimai, vaikų sumeistrautas šeimos medis, gėlės… Ir ne tik tai. Bičiulė parodė po šventės gautą savo marčios laišką. Skaitėm abi ir braukėm ašarą. Jauna moteris atviravo išgyvenusi nepakartojamas šeimyninio bendravimo, tikrumo ir jautrumo akimirkas, nepamirštamą jaudulį, grožį, pasitikrinusi dar kartą savo vertybes ir visa tai priimanti kaip pamoką tolesniam savo šeimos gyvenimui.
Tai štai kaip nutinka, kai nėra bereikalingo šurmulio, chaoso, perdėtos pompastikos ir nereikalingo pasipuikavimo. Nutinka tikra šventė, kurią pakartoti kada nors norės ir vaikai, ir anūkai…
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…
Gražaus ir spalvingo rudens,
Jūsų Augustina


Priminimai spaliui…

Kokie rudens vėjai, tokie ir žiemos šalčiai.
Jei laukinės žąsys išskrenda pirmosiomis mėnesio dienomis, reikia skubėti, nes tai ilgos ir šaltos žiemos ženklas.
Kad oras atvės ir bus lietaus, gali spėti iš pažeme plaukiančių debesų.
Paukščiai šiaušiasi – blogo oro ženklas.
Jei sniegas iškrito dar medžių lapams nenukritus, žvarbios žiemos galime nelaukti.
Jei rudens lietui lyjant apšąla medžių šakos – blogų metų ženklas.
Šiltą trumpą ir besniegę žiemą pranašauja spalio mėnesio perkūnija.
Spalio miglos pranašauja gilią snieguotą žiemą.

Sodininkui…
Kiekvieną saulėtą dieną nori nenori turi pasidarbuoti, kaip ir pavasarį, neatidėliodamas rytdienai, nes užklupę šalčiai pridarys nepataisomų nuostolių.
Orams vis labiau vėstant reikia paskubėti nuimti žieminių obuolių, kriaušių derlių, nuskinti vynuoges.
Spalio mėnesį galima sodinti uogakrūmius ir sėklavaisius sodo augalus, genėti atiderėjusias remontantinių aviečių atžalas, tvarkyti sodo augalų pomedžius ir pokrūmius, sugrėbti, kad nesusikauptų daug, nukritusius lapus.
Mėnesio pabaigoje galima balinti vaismedžių kamienus.
Po pirmųjų šalnų reikėtų nupurkšti obelis ir kriaušes 5–7 proc. karbamido tirpalu (10 l vandens – 500–700 g karbamido) – tai profilaktinė priemonė, apsauganti nuo rauplių.

Gėlininkui…
Spalio pirmoje pusėje turėtume užbaigti sodinti svogūnines gėles: tulpes, hiacintus, narcizus. Vėliau orams atvėsus sodinami tik hiacintai.
Daugiamečius gėlynus tręškime mineralinėmis fosforo ir kalio trąšomis.
Orams atvėsus nuimkime nuo atramų vijoklines rožes, raganes dar ir prilenkime prie žemės. Šalčiams užėjus, augalus bus galime pridengti eglišakėmis ar kitomis šiltinančiomis medžiagomis. Raganes, žydinčias ant vienmečių ūglių, reikia nukirpti, paliekant du tarpubamblius virš žemės paviršiaus.
Orams atvėsus stebėkite, kad nepavėluotumėte iškasti kardelių gumbelius.
Nors dar labai norisi džiaugtis kanais ir paskutiniais jurginų žiedais, neleiskime jiems nušalti, laiku iškaskime ir jų gumbus.
Nukirpkite nesumedėjusius rožių ūglius.

Daržininkui…
Antroje spalio pusėje sodinkite česnakus ir žieminius svogūnus.
Nuimkime likusių daržovių, burokėlių, morkų, pastarnokų, petražolių ir kitą derlių. Mėnesio pabaigoje nuimkite ir vėlyvųjų veislių kopūstų derlių, nuimkite porus, prisikaskite krienų.
Pats laikas perkasti daržo lysves.
Mėnesio pabaigoje, jei lysvės neįmirkusios, o orai pakankamai atvėsę, kitų metų ankstyvam derliui galima pasėti morkų, salotų, ridikėlių, salierų ir kt. daržovių sėklas.

Bitininkui…
Tikrinkite bičių šeimų erkėtumą ir, esant būtinybei, bitės dar kartą gydomos nuo erkių. Ant lakų uždedamos grotelės, jos apsaugos šeimas nuo pelių.
Kai vidutinė paros temperatūra nukris iki minus 5–7 laipsnių, į avilius reikėtų sudėti šoninius apšiltinimus. Pasirūpinkite tinkama avilių ventiliacija, tvarkykite senus bičių korius, inventorių.

Sodybos šeimininkui…
Gražus ruduo daug džiaugsmo suteikia savo spalvomis. Apsidairykite – kiek daug įvairiausių atspalvių šiuo metu gamtoje! Taigi dabar laikas įsidėmėti ir patikusius dekoratyvinius rudenį nusispalvinančius krūmelius ar medelius parsikviesti į savo sodybą, numatyti jiems vietą ir draugiją.
Sodybose dažniau auginami kamšteniai auksiškai nusispalvina jau rugsėjo pirmoje pusėje. Anksti parausta skirtingų rūšių klevų, puošmedžių lapai. Ilgai vegetuojančių fotsitijos ir veigelės lapai ilgai žaliuoja ir rausti ar gelsti pradeda tiktai vėlyvą rudenį.
Geltonomis rudeniškomis spalvomis pasipuošia smailialapės aktinidijos, amūrinės alyvos, aukštosios aralijos, himalajiniai, juodieji, karpotieji ir plaukuotieji beržai, paprastieji bukai, citrinvyčiai, eglūnai, gledičijos, gluosniai, gudobelės, pavasarinis, sodinis ir švelnusis hamameliai, laipiojančiosios hortenzijos vėlyvosios, paprastosios ir Makio ievos, amūriniai kamšteniai, kaštainiai, raudonžiedis ir rausvažiedis kaštonai, paprastieji klevai „Dissectum“ ir „Princeton Gold“, trakiniai ir uosialapiai klevai, gluosnialapės lanksvos, turkiniai lazdynai, liepos, robinijos, skroblai, šermukšniai, maumedžiai, kai kurios puskiparisių rūšys ir veislės.
Skirtingomis savo lapijos spalvomis mus pradžiugina ir sode augantys augalai. Štai forsitijos pasidabina žalia, geltona, purpurine spalvomis, japoninis ir tarpinis hamameliai rudenį nusispalvina geltona, oranžine, raudona spalvomis. Gulstieji kauleniai rudeniop pasipuošia raudona, oranžine ir purpurine spalvomis. Magnolijos išsaugo rusvos spalvos lapiją.
Tamsiai raudoną spalvą įgauna Vazėjo rododendrai. Labai puošnūs rudenį yra sparnuotieji ožekšniai – jų lapai įgauna rubino atspalvį. Šių krūmų ir šakos išskirtinės su keistomis kamštinėmis išaugomis. Vaisiai ir sėklos irgi būna ryškių spalvų. Šie augalai sodinami norint sukurti besikeičiančios gamtos spalvas, sodinami kaip akcentiniai augalai šalia visžalių augalų ar norint išgauti veidrodinius vandens vaizdus šalia baseinų ar tvenkinių. Gražu, kai pastarieji auga reprezentacinėje sodybos zonoje, tarsi laukdami čia sugrįžtančių svečių ir puošdamiesi vis naujos, dar nematytos spalvos rūbais.
Tai tikrai verta pagalvoti, kaip pratęsti spalvinį žydėjimą savo aplinkoje. O svarbiausia šiuo metų laiku, tai nepamiršti pakelti akių į dangų – palydėkime išskrendančius mūsų sparnuotuosius draugus…


Gardus obuolių ir aguonų pyragas
Reikės tešlai: 375 g miltų, 75 g cukraus, 100 g sviesto ar kokybiško margarino, 30 g mielių, 1/4–1/8 l pieno, patarkuotos citrinos žievelės, druskos.
Įdarui: 750 g obuolių, 2 šaukštų cukraus, 200 g lydyto sviesto, 2 kiaušinių, 0,5 šaukštelio malto cinamono, 250 g razinų, 375 g aguonų, 100 g kapotų lazdyno riešutų.
Trupiniams: 200 g miltų, 100 g cukraus, 150 g sviesto, žiupsnelio malto cinamono.
Užminkyti tešlą ir palikti kilti. Obuolius nulupti, išimti sėklalizdžius ir rupiai sutarkuoti ar bulvių skutikliu supjaustyti drožlėmis. Tarkius pabarstyti cukrumi ir cinamonu, suberti razinas ir išmaišyti. Aguonas 2 kartus nuplikyti verdančiu vandeniu, gerai nusausinti, sumalti. Kiaušinius ištrinti su aguonomis, riešutais, sviestu.
Mielinę tešlą iškočioti, įdėti į riebalais išteptą skardą. Ant jos paskleisti obuolių tarkius, ant viršaus sukrėsti įdarą.
Trupiniams skirtus produktus sutrupinti pirštais arba gerai ištrinti plakikliu su antgaliu tešlai minkyti. Pyragą apibarstyti trupiniais ir 20 min. kildinti šiltai. Kepti 35 min. iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Obuolių spurgos
Reikės: 500 g miltų, 3 šaukštų cukraus, 30 g sviesto, 2 kiaušinių, 0,5 l pieno, 300 g obuolių, 25 g mielių, druskos, aliejaus kepti, miltinio cukraus apibarstyti.
Mieles išmaišyti šiltame piene ir sumaišyti su šaukštu miltų. Kai pakils, sumaišyti su druska, cukrumi, išplaktais kiaušiniais ir ištirpytu sviestu. Suberti miltus, stambiai tarkuotus obuolius ir uždengus palikti šiltai, kad pakiltų. Paskui tešlą leisti šaukštu į karštą aliejų ir apkepti abi puses. Iškepusias spurgas apibarstyti miltiniu cukrumi.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *